2016 Sausio 16

Veido archyvas

Kur dingsta mūsų laikas?

veidas.lt

 

Gyvenimo planavimas. Nors daugelis visuomenės narių nuolat apsiginklavę teiginiu „neturiu laiko“, dar nereiškia, kad iš tiesų jo neturi. Perskirsčius prioritetus ir išgryninus tai, kas svarbiausia, situacija gali netikėtai keistis.

„Jei sekate madą, tikriausiai jau pasimatavote laiko neturėjimą? Dar nespėjote? Turėtumėte suskubti, ypač jei norite atrodyti svarbi ir autoritetinga persona“, –  juokauja psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, sakydama, kad turėti laiko šiuo laikmečiu itin nepopuliaru, nes visuomenės akyse mažėja jūsų autoritetas, populiarumas ar net honoraras.

Mokslininkai sutaria, kad tokiu chaotišku laikmečiu tinkamai planuoti laiką geba tik itin stiprios ir žinančios, ko nori iš gyvenimo, asmenybės, o dauguma, deja, plaukia pasroviui.

„Vis rečiau, bet dar pasitaiko harmoningų asmenybių, kurios geba tinkamai paskirstyti savo dienotvarkę, taigi laiko užtenka ir šeimai, ir darbams, ir draugams. Deja, aplinkiniai į tokius žmones žiūri labai nepatikliai. Didžioji dalis visuomenės linkusi persidirbti arba nusivažiuoti į kitą kraštutinumą – nenorą dirbti (bedarbiai, išlaikomi antrųjų pusių, ir pan.). Asmenybių, kurios aistringai dirbtų, o paskui su tokiu pat atsidavimu ilsėtųsi, mūsų visuomenėje vienetai“, – laiko neturėjimo ir negebėjimo atitrūkti nuo darbinių nuotaikų net laisvadieniais tendencijas įžvelgia G.Petronienė.

Apie vis labiau išsitrinančias darbo ir laisvo laiko ribas kalbanti psichologė neslepia, kad daugėja žmonių, kenčiančių nuo neribotų darbo valandų: „Su darboholikais pačių įvairiausių dalykų nutinka, vienas populiariausių pastaraisiais metais – vadinamasis chroniško nuovargio sindromas. Simptomai labai panašūs į depresijos: žmogui nieko nesinori, gyvenimas praranda savo žavesį, jaučiamas nuolatinis nuovargis, o sustoti  ir atsikvėpti kasdienybė neleidžia. Vis kartojama, kad galimybės sustoti nėra.“

Psichologės nuomone, šiuo atveju dviejų savaitgalio dienų poilsiui išties nebepakanka: žmogus nebesugeba pailsėti, todėl jam reikia bent mėnesį skirti sau, pasidžiaugti gamta ir ramybe. Tačiau kol dar neperdozuota darbų, reikėtų kruopščiai peržiūrėti dienotvarkę – galbūt efektyviausias ir produktyviausias jūsų valandas vagia esantieji aplink?

Plepūs kolegos, gerokai ilgesnės ir dažnesnės, nei turėtų būti, kavos pertraukėlės ar nuolat į kabinetą užsukantys interesantai gali būti priežastis, kodėl tenka užsisėdėti prie darbų ar grįžti su neatlikta jų našta į namus.

Nuo to itin gerai gelbsti įžvalgumas ir gebėjimas karščiausius dienos darbus atlikti tuo metu, kai ramiausia (anksti ryte, o gal kaip tik į pavakarę, kai susirinkimai jau nutilę ir visi interesantai išsiskirstę). Žinoma, labai griežtas laiko planavimas nėra pati geriausia išeitis, tačiau bent jau minimalus būsimos dienos planelis yra tai, kas padeda judėti į priekį ir nepasimesti tarp užgriuvusių reikalų.

Bene didžiausiais kliuviniais, ryjančiais mūsų laiką, ekspertai vadina socialinius tinklus ir naršymą juose, taip pat nuolatinį dirsčiojimą į elektroninio pašto laiškų dėžutę. Jei tik yra galimybė, geriausia tam skirti numatytas valandas ryte ir vakare – taip laimėsite galimybę susikoncentruoti į kažkurią vieną veiklą.

„Jei norite rasti laiko tam, kas šiuo metu jūsų gyvenime svarbiausia, ir siekiate, kad nuo to nenukentėtų darbas ir šeima, būtina mokytis, kaip elgtis su laiku“, – įsitikinęs verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaiša.

Aukščiausio lygio vadovus profesiniais klausimais konsultuojantis pašnekovas atskleidžia, kad problemų dėl laiko planavimo dažnai kyla tuomet, kai žmogus pervargsta ir praranda prasmės pojūtį (nebetiki tuo, kuo užsiima).

„Kai kurie mūsų į darbus įninka per smarkiai vien tam, kad nepastebėtų kasdienių problemų, pašlijusių tarpusavio santykių ir pan. Dažnai tai trunka gana ilgą laiką, kol pablogėja sveikata arba kol pasiekiama branda, – tuomet atrandama būdų, kaip perskirstyti prioritetus. Daugelis Lietuvos vadovų savo gyvenimą suvokia kaip verslo darymą ir į šį procesą įsitraukia nepaprastai stipriai, net patikėję savo pareigas įpėdiniui dar kurį laiką kankinasi ir patarinėja“, – apie dažnai matomus pavyzdžius pasakoja S.Jovaiša.

Daugelį metų gyvenant tik savo verslu, persiorientuoti ir rasti laiko sau, savo pomėgiams daugeliui nėra taip paprasta, tačiau jei pasiseka, nustebina daug malonių atradimų.

Paklaustas, ar tiki teiginiais, kad vienai ar kitai veiklai žmogus tiesiog neranda laiko (atidėlioja ilgesnį vakarą su vaikais, apsilankymą sporto klube ir pan.), verslo valdymo konsultantas sako, jog daliai tiesiog patogu „operuoti“ šia sąvoka, o dalis išties nemoka reikiamai paskirstyt laiko limitų. „Mano darbo praktikoje matomi verslininkų pavyzdžiai rodo, kad įprastai kitas jų veiklas nukonkuruoja noras uždirbti, investuoti ir pan.“, – aiškina S.Jovaiša.

Svarstydama, ar Lietuvoje kada aprims šiuo metu taip įsisiūbavęs greitas gyvenimo tempas, G.Petronienė tikina, kad italai, ispanai ar prancūzai ir šiandien geba rasti laiko norimiems užsiėmimams, pietums ar pokalbiams su draugais gurkšnojant vyną. „Daugiausia tai nulemta tautos kultūros ir mentaliteto, – neabejoja psichologė. – Deja, Lietuvoje to dar negreit sulauksime. Mūsų tautiečių psichologija paremta vergo samprata: lekiama, skubama, dirbama, kol nebeapeinama, o pasidžiaugti dažniausiai taip ir nebelieka kada. Tarkime, rusams toks darboholizmas nėra būdingas.“

Ši tendencija pastebima netgi kai kalbama apie vaikų auklėjimą: tėvai moko savo atžalas paklusti (jiems, mokytojams, paskui viršininkams, ir taip be pabaigos), tai ar reikia stebėtis, kad nesame laisvi savo dvasia? O kur dar kapitalistinės vertybės, skatinančios dirbti ir uždirbti, nes tik taip esi kažko vertas ir naudingas. Psichologė svarsto, kad gal Lietuvai tapus stipresne ir turtingesne šalimi tai gali keistis, bet kol kas esame gyvi karjeros planavimu ir dirbame, kol galime.

Labai taikliai modernios civilizacijos primestą beprasmybę ir dvasinės tuštumos pojūtį, kylantį iš tokios kasdienybės, atskleidė JAV kino režisieriaus ir aktoriaus Sidney Polako 1969 m. sukurtas filmas „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“.

Būtent tai ir stebime Lietuvos visuomenėje: darbštūs ir savęs pakankamai neįvertinantys piliečiai dirba tol, kol yra pakeičiami jaunesniais ir perspektyvesniais. Tai skatina susimąstyti ir atsakyti sau į esminį klausimą: ar verta dirbti žmogui, kuris tavęs nevertina? Juk tai pats tikriausias laiko, gebėjimų ir sveikatos švaistymas.

Iraniečių šeimoje gimęs kompanijos „Google“ naujų verslų plėtros vadovas Omidas Scheybani teigia, kad gyvenime labai svarbu užsiimti tuo, kam jauti aistrą, ir nešvaistyti laiko darbams, kurių iš tavęs tikisi visuomenė. Neatsakę sau į esminį klausimą, kas man sekasi geriausiai, daugelis žmonių gyvenime veikia ne tai, dėl ko degtų aistra ir kas rytą keltųsi degančiomis akimis.

Aišku viena: gyvenimas per trumpas nerasti laiko tam, kas mums svarbiausia. O pradėti visuomet galima nuo esminio klausimo ir plano: ką darysime, kad laiko ir noro būtų daugiau, nei turime šiandien?

Gal tuomet po gero dešimtmečio šiuo metu Lietuvoje taip stipriai juntami globalizacijos bruožai sušvelnės, o itališkas gyvenimo tempas, kuris atrodo kaip nesibaigianti laisvadienio popietė, pakeis iki šiol Lietuvoje besitęsiantį skubėjimą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas dr. Antanas Kairys.

VEIDAS: Kuo skiriasi šiandienos ir prieš šimtą metų gyvenusio žmogaus darbo dienos planavimas?

A.K.: Šiandien gyvenama gerokai kitokiu gyvenimo ritmu nei prieš šimtmetį. XIX a. kaime saulei patekėjus ir pašėrus gyvulius darbai tekėdavo ramiai, be jokio blaškymosi. Niekas nedirbdavo vienu metu dviejų ar trijų darbų, būdavo aišku, kada diena prasideda, o kada pasibaigia. Tačiau šios ribos tapo labai santykinės įžengus į informacinę postmodernistinę visuomenę. Iki tol ramiai tekėjęs laikas tarsi subyrėjo į šipulius – šiandien vienu metu sugebame atlikti keletą veiksmų: ir telefonu kalbame, ir rašome, ir pan. Dauguma profesijų tapo labai neapibrėžtos: kūrybiniams darbuotojams planuojant savo laiką, darbo diena kartais nusitęsia į vėlyvą vakarą ar naktį, nedirbama savaitės viduryje, tačiau tam skiriama viena iš laisvadienio dienų.

Viena vertus, toks lankstumas sveikintinas, bet būtent dėl jo žmonės netenka asmeninio laiko. Darbo diena nuo gamyklos švilpuko iki gamyklos švilpuko nebeegzistuoja, o tai pratrynė griežtą ribą tarp darbo ir laisvalaikio.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad žmonės vis daugiau laiko skiria darbui, vis vėliau užveria biuro duris, taigi šeimai ir laisvalaikiui laiko lieka vis mažiau…

A.K.: Mokslininkai pastebi, kad dabartinė karta vis mažiau laiko skiria socialiniam bendravimui, ir tai tampa didele visuomenine problema. Laiką, kurį būtų galima skirti artimiems žmonėms ar tarpusavio santykių stiprinimui, suryja darbas arba mintys apie jį. Taigi kartais nė nedirbama, tačiau mintys apie tai, ką reikės padaryti, nepalieka asmens ramybėje visą savaitgalį. Bet pakanka sau priminti: darbas anksčiau ar vėliau pasibaigs, o kas tada liks? Greitas gyvenimo tempas prisideda prie to, kad darbai tampa vis nestabilesni, projektiniai ir trumpalaikiai, taigi būtent socialinė sfera gali šioje vietoje pasiūlyti tam tikrą atsvarą. Prieš skubant viską atiduoti darbui verta savęs paklausti, ar jis išties gali pakeisti artimiausią mano ateitį.

VEIDAS: Kaip manote, kas lemia vis ilgiau nusitęsiančią ir, regis, jau ribų neturinčią darbo dieną (dažnai darbai pratęsiami namie, savaitgaliais ir pan.)?

A.K.: Kai kuriose įmonėse įprasta dirbti iki „nukritimo“, intensyviai ir ilgai, taigi pasitaiko, kad 17 val. iš darbo išeinantys darbuotojai gali būti vadinamai baltomis varnomis. Kai kada užsilikti biure ilgiau gali priversti ir socialinė aplinka, kitas dalykas – draugų įtaka (jei sužinos, kad biure esu tik iki 17 val., nuvertins – pažiūrės kreivai ir sakys: et tik popieriukus dėlioja), šiuo atveju kalbame apie įvaizdžio arba organizacinės kultūros dalykus. Tačiau nuolat dirbant kyla rizika perdegti viena ar kita veikla, tai gali turėti ir neigiamos įtakos sveikatai.

Psichologų siūlomos technikos, kaip tinkamai planuoti savo laiką, gana veiksmingos ir paprastos, bet tik tuomet, jei paisoma savidisciplinos ir gebama susikoncentruoti į esamą veiklą. Būtent tai ir vadinama sunkiąja laiko planavimo dalimi (dėl to, kad viena ar kita veikla gana monotoniška, nukrypstama į kur kas malonesnius užsiėmimus: pokalbius su kolegomis, naršymą socialiniuose tinkluose ir pan.).

VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kad kūrybinių darbuotojų įsitraukimas į vieną ar kitą veiklą tarsi ištrina darbo biure valandas, tačiau, tarkime, valdininkų valandos spartesnio pagreičio taip ir neįgavo…

A.K.: Tiesa, ir šiuolaikinėje visuomenėje netrūksta žmonių, turinčių per daug laisvo laiko ir nežinančių, kur jį padėti. Kiekvienas, gerai apsižvalgęs savo aplinkoje, tokių žmonių, matyt, pastebėtume. Esminis jų klausimas, 17 val. užvėrus valstybinio darbo duris, ką veikti. Taigi ir šiandien ne visi gyvena pagal aktyvų ir įtemptą gyvenimo ritmą, jo išryškėjimą Lietuvoje siečiau su perėjimu nuo pramoninės gamybos prie informacinės, žinių visuomenės. Informacinės technologijos lėmė pakitusią darbo organizavimo tvarką, atsiradusį lankstumą ir po truputį ėmė ardyti anksčiau vyravusį nuoseklesnį mūsų visų gyvenimo būdą.

VEIDAS: Tačiau, sutikite, nesibaigiančios darbo valandos – puikus pabėgimo planas (kad ir nuo ko bėgi – nuo savęs, nenorimos kompanijos ar tiesiog nepageidaujamų minčių).

A.K.: Nuolatinis užimtumas išties padeda pabėgti nuo nepageidaujamų minčių ar žmonių. Netgi tie asmenys, kurie mėgina išsivaduoti iš vienos ar kitos priklausomybės, renkasi daug dirbti. Įsitraukimas leidžia bent jau kuriam laikui pasislėpti nuo problemų gausos. Tiesa, jei nenorite prarasti socialinių ryšių, žmonėms reikėtų paaiškinti, kada artimiausiu metu būsite jiems dėmesingesnis, nes po ištartų trijų „ne“ jūsų telefonas gali daugiau ir nebesuskambėti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...