2016 Vasario 20

Maciejus Radziwiłłas

Kunigaikštis Maciejus Radziwiłłas: „Lietuva yra žemė, kurios ilgimės“

veidas.lt

delfi.lt

Alfredas BUMBLAUSKAS

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos istorikų bendrą knygą „Kunigaikščiai Radvilos“. Jos autoriai – prof. dr. Raimonda Ragauskienė, doc. dr. Genutė Kirkienė ir prof. dr. Alfredas Bumblauskas, taip pat dr. Volodymyras Aleksandrovičius (Ukraina) ir menotyros kandidatė Olga Baženova (Baltarusija). Leidyklai ir autoriams maloniai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame kiek sutrumpintą A.Bumblausko pasikalbėjimą su kunigaikščiu Maciejumi Radziwiłłu (57 m.) iš Varšuvos, Lenkijoje ir Lietuvoje veikiančios bendrovės „Trakcja Tiltra“ valdybos pirmininku.

– Ar jūsų giminėje yra kokia nors vadovybė, kuri užsiima giminės politikos formavimu?

– Anuomet, kai išmirė Biržų šaka, natūraliu szef la Familie buvo svarbiausios – Nesvyžiaus – ordinacijos ordinatas. Vėliau tos trys pagrindinės ordinacijos du šimtus metų buvo vienose rankose. O prieš karą giminės lyderiu, atsižvelgiant į jo politinę ir ekonominę padėtį Len­ki­joje, tapo Olykos ordinatas, išskirtinio intelekto žmogus Jonušas Radvila (1880–1967). Tai su­kėlė tam tikrų nesusipratimų su Nesvyžiaus ordinatu Albrechtu (1885–1935), kuris, sakoma, taip pakomentavęs šį faktą: „Tegul jau jis būna giminės galva, jeigu jam tai teikia malonumą.“

Dabar tokių ginčų nėra, nes giminei lyderis nereikalingas, ir tarp mūsų pernelyg daug individualistų.

Nesvyžiaus ordinato Leono vyriškosios gi­minės palikuonys išmirė. Įpėdinis nebuvo nu­rodytas. Nebuvo prasmės to daryti. Būti ordinatu be ordinacijos šiek tiek juokinga. Taigi giminė ir vėl tapo vienodą politinį, šeimyninį ir turtinį statusą turinčių asmenų gru­pe, nes visos šakos viską prarado. Vieni – daug, kiti – ma­žiau, treti – viską.

Mes su pusbroliu ėmėmės iniciatyvos už­megzti kuo daugiau ryšių su Lietuva ir Bal­ta­ru­sija, kiti asmenys tuo mažiau do­misi. Abu už­mez­­gėme daug įvairių ryšių Lietuvoje ir Bal­tar­usijoje. Ši istorija mus tikrai žavi, bet dabar turiu ir daug verslo ryšių Lietuvoje. Viena mano va­do­v­aujama Lenkijos firma nupirko didelį inžine­rinį statybos koncerną Kaune. Taigi ne vien is­torija, bet ir dabartis, ir ateitis.

Smagu, kai gali istorinius giminės po­mėgius susieti su verslu. Vis dėlto man la­biau patinka tos istorinės sentimentalios ke­lionės, ypač į Nesvyžių, su mūsų teta, ki­lu­sia iš Radvilų, Elżbieta Tomaszewska, paskutine dar gyva šios visai giminei svarbiausios pilies gyventoja. 2012 metais jai su­kako 95-eri. Elżbieta Radziwiłł-To­mas­zews­ka, primo voto Czartoryska, buvo visai jauna, ištekėjo prieš pat karą. Ji yra to prieš­paskutinio Nesvyžiaus ordinato Albrechto Rad­vilos dukra.

– O kaip Taujėnų Radvilos tarpukario Lie­tu­vo­je? Iš kokios šakos jie kilę?

– Mūsų šaka buvo giliausiai suleidusi šaknis į LDK žemes. Senoji Nesvyžiaus Radvilų šaka bai­gėsi kartu su Dominyku Jeronimu, Napo­leo­no karininku, žuvusiu mūšyje prie Hanau 1813 metais. Jo vyriškosios giminės palikuonys nebuvo pripažinti teisėtais ordinacijų paveldėtojais. Paskui ordinacijas perėmė Berlyno šaka, dvi jų kartos niekada nebuvo atvykusios į Ne­s­vyžių ir Olyką. Gyveno Berlyne ir tuokėsi su vokiečių arba dažniausiai prancūzų šeimomis, įaugo į Prūsijos politinį gyvenimą.

Su prieškario Lietuvos teritorija susijusi bu­vo tik Šydloveco šaka, išlaikiusi senus dar iš Dau­­mantų paveldėtus dvarus. Didelės Biržų Rad­vilų valdos XVIII amžiuje po ilgų ginčų teis­­muose grįžo giminei, bet greitai perėjo į Tiš­­­kevičių, Čapskių, Ževuskių ir kitų giminių ran­kas kaip Mykolo Kazimiero Žuvelės dukrų krai­­tis ir į kunigaikščių Sayn-Wittgensteinų ran­­­­­kas kaip Stefanijos, paskutinio senosios Ne­svy­žiaus šakos ordinato, jau minėto Do­mi­nyko Jeronimo dukros, kraitis. Paskui tie turtai perėjo kunigaikščiams Hohenlohėms. Šydloveco šaka turėjo valdų ir dabartinėje Bal­ta­ru­si­joje, Nesvyžiaus ir Šydloveco apylinkėse, bei ki­tų tur­tų Karūnoje. Ši šaka buvo ne tokia kosmo­po­litiška, labiau įsišaknijusi šiame krašte. Be to, mano ir pusbrolio motinos yra seserys, taip jau juokingai susiklostė, kad jos iš Čartoris­kių, taigi ši maišatis dar labiau skatina mūsų do­mėjimąsi LDK istorija. Čartoriskiai, kilę iš Al­girdaičių, turi kunigaikščių titulus, o Rad­vi­los, kaip teigia legenda, kilę iš garsiausio pagoniškosios Lietuvos krivių krivaičio – Lizdeikos. Tai kaip čia nemylėsi LDK ir šių žemių?

Mūsų šaka ilgus metus buvo tarsi tų garsiau­sių, kosmopolitiškesnių Radvilų šešėlyje. Taigi mes – Šydloveco šaka, kartais sakoma ir Šydloveco-Palanečkos. Palanečka – mažytis kaimelis prie Nesvyžiaus.

– Dabar pasikalbėkime apie jūsų giminės palikimą Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Uk­rai­noje, senojoje Prūsijoje, Vokietijoje, Rusijoje, taip pat kitose šalyse.

– Antai 1939 metais Radvilų gyveno Lietuvoje ir Lenkijoje, kitaip tariant, senojoje Karūnoje ir senosiose LDK žemėse, dabartinėje Bal­ta­ru­si­joje ir Ukrainoje. Lietuvoje Taujėnai – tai ne koks mažytis dvarelis. Jie ten gyveno. Tu­rėjo Lie­­­­tuvos pilietybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Tau­­jėnuose gyvenę Radvilos labai gerai išmanė Bir­žų šakos tradicijas – vienas jų buvo Jo­nušo Rad­vilos pulko garbės komendantas. Ne­svy­žius ir Olyka, Palanečka arba Davyd Ha­ra­­do­kas, lenkų nuosavybė Kro­kuvoje ir prie Var­šu­vos, Kielcų apylinkėse. Prie Krokuvos – Ba­­li­cai, Didžiojoje Lenkijoje – Pšygodzicė ir kitos vie­­­tovės. Visa Abiejų Tautų Respublika.

XIX amžiuje žemės buvo trijų monarchijų oku­puotos, o po Pirmojo pasaulinio karo jie ir to­liau gyveno šiose žemėse, tai buvo ganėtinai uni­k­alus reiškinys, nes iš tikrųjų prieškario Lie­tu­vos teritorijoje iš tų didžiųjų giminių buvo likę tik Tiškevičiai ir Römeriai, bet pastaroji šei­ma nedaug ką reiškė Pirmojoje Abiejų Tau­tų Respublikoje. O iš kur čia atsirado Tiš­ke­vičiai?

Jie iš Radvilų valdų per santuokas perėmė Bir­žus, Kėdainius ir keletą kitų dvarų. Siesikai ati­teko Daugėloms ir jie juos valdė iki karo, bet Čar­toriskių, Sanguškų, Sapiegų ten nebuvo. Kai Lietuva užkariavo rusų žemes, Čartoriskiai, kaip ir Sanguškos, ėjo į tolimą Ukrainą. Ten jie užėmė naujas teritorijas: Voluinėje esan­čius Kle­­­vanę, Čartoryską. Čartoriskiai ta­po Vo­lui­nės gimine, paskui jiems atiteko di­džiu­­lės Se­niavs­­kių valdos dabartinės Pietryčių Len­kijos plo­tuose, o Sanguškos – jau arčiau Odesos.

Vienintelė visame LDK plote išlikusi šeima – Radvilos. Tačiau Radvilos priklausė toms re­toms lietuvių šeimoms, kurios jau XV ir XVI amžiuje tuokėsi su Karūnos giminėmis. Visada primenu, kad Albrechto Radvilos, vieno iš pa­skutinių Nesvyžiaus ordinatų, gyslomis tekėjo daugiau vokiečių ir prancūzų nei lenkų ir lietuvių kraujo. Gimė Berlyne, mokėsi Sankt Pe­ter­burge. Vedė amerikietę. Paklaustas apie tautinę tapatybę atsakė: „Esu tuteišis.“ Manau, kad šiuo trumpu sakiniu jis atskleidė daug Radvilų dvasios.

Dubingiuose, perlaidojant Mikalojaus Juo­dojo ir Mikalojaus Rudojo palaikus, savo kalbą pasakiau angliškai, nes ten buvo visas diplomatinis korpusas, bet šį sakinį pakartojau lenkiškai. Vytautas Landsbergis jį įsidėmėjo ir visada, kai tik susitinkame, traukia mane per dantį: „O, ponas tuteišis.“

– Pasikalbėkime apie jūsų požiūrį į LDK istoriją.

– Mane labiausiai sukrėtė jūsų referate, apie kurį anksčiau kalbėjome, išsakyta mintis, kad XV–XVIII amžiaus istorija XIX amžiaus lietuviams buvo svetima. Ir taip, deja, dažnai yra ligi šiol. Lietuvoje turiu daug draugų ne istorikų, iš­si­lavinusių žmonių, bet vieną jų pats turėjau ve­džioti po Vilnių. Kodėl? Todėl, kad yra įsišak­ni­jęs mąstymas: „Tai ne mūsų istorija.“ Ir tai ma­ne visada labai liūdina, nes man tai yra MŪSŲ is­torija. Viskas yra mūsų istorija: ir Min­­daugas, ir Jogailaičiai, ir Didžioji Ku­ni­gaikš­­tija, ir Unija, ir prieškario Lietuva, ir Vil­niaus kraštas, ir Že­mai­tija, ir tai, kas dabar Bal­ta­rusija ir Ukraina. Kiek­vienam Lietuvos am­basadoriui Lenkijoje duo­du Jonušo Rad­vilos, to iš „Tvano“ žinomo vai­­vados ir etmono, por­tretą ir visada sakau tą patį: „Lenkijoje jis yra iš­­­davikas, o Lie­tu­voje – didvyris. Man jis – dė­dė.“

Daugelis lenkų, taip pat turinčių lietuviškų šaknų, mano, kad tai tik jų istorija, o „jūsų“, lietuvių, ten nebuvo. Ne, jūs ten buvote, ir mes buvome, visi buvo, ir tai yra svarbiausia. Mes, priklausydami tai giliausias šaknis LDK turinčiai giminei ir kitoms giminėms, galbūt labiau už kitus jaučiame, kad viskas yra tiesiog mūsų visų. Viskas yra mūsų: ir Mindaugas, ir Jogaila, ir Žygimantas Augustas.

Dabar nėra prasmės dalyti istoriją į „mūsų“ ir „jūsų“. Ir kas gali žinoti, kas iš ko kilęs? Toks skirstymas yra ideologinio pobūdžio. Turiu vil­tį, kad ilgainiui šiuolaikiniai lietuviai kitaip pa­žvelgs į XV–XVIII amžių LDK istoriją.

– Bet iš jūsų pasakojimo sprendžiu, kad visa istorija – ir su išdavikais, ir su didvyriais – yra jū­sų. Pakalbėkime apie Henryko Sien­kiewi­cziaus „Tvane“  vaizduojamus Radvilas.

– Sienkiewiczius „Tvane“ Biržų Radvilas pa­vaiz­davo kaip Abiejų Tautų Respublikos iš­da­vikus. Bet kaip gali būti išdavikas ne tos ša­lies pilietis ir nepriklausantis tai tautai? Va­di­na­mo­ji Radvilų „išdavystė“ buvo atsisakymas įt­rauk­ti Lietuvą į naują tragišką karą, kurio prie­žastis – perdėtai išaugusios Lenkijos Vazų am­bi­cijos. Kė­dainių sutartis – tik pasekmė, ji atsira­do ta­da, kai Jonas Kazimieras sulaužė Liub­lino unijos nuostatas.

Sienkiewiczius buvo laikomas istorinių ro­manų autoriumi. Bet jie buvo greičiau neistoriniai. Savo meto sąvokas jis perkėlė į tolimą pra­eitį, nesigilindamas į buvusių epochų specifi­ką. Geras pavyzdys „Tvane“ yra tėvynės sam­prata. Išdavystės ir patriotizmo suvokimas XIX amžiuje buvo visiškai kitoks nei XVII amžiuje.

Sienkiewicziaus įtaka yra didelė, jis buvo ge­ras rašytojas ir todėl Lenkijoje toks paveikus. An­tra, parašė po Sausio sukilimo traumos vi­suomenei reikalingą veikalą.

Trečia, beje, mažai kas žino, kad jis nenorėjo konfliktuoti su caro cenzūra, todėl savo ro­ma­ne nutylėjo iš Maskvos kylančią grėsmę, ku­ri, to meto lietuvių nuomone, buvo kur kas pa­vojingesnė nei vieno Vazos pakeitimas kitu Va­za. Dabar irgi mažai kas norėtų, kad vietoj unijos su Švedija grįžtų Maskvos dominavimas.

Be to, dar buvo Liublino unijos klausimas. Jau minėjau, kad karalius sulaužė Liublino uni­jos sutartį. Neužmokėjo Jonušui Radvilai už du karus su maskoliais. Lietuvos didysis et­monas Jonušas Radvila privalėjo ginti LDK, savo lėšomis finansuoti kariuomenę, bet paskui turėjo teisę reikalauti, kad pinigai būtų grąžinti. Taigi kiek dar turėjo kariauti mokėdamas vien iš savo kišenės? Karalius Jonas Ka­zi­mie­ras jau buvo pasprukęs iš šalies. Kas turėjo fi­nan­suoti dar vieną karą?

Kai skaitai Sienkiewicziaus knygą, atrodo, kad ta kariuomenė, kuri buvo Kėdainiuose, bu­vo lietuvių, valstybinė kariuomenė. Tačiau tuo metu Lietuvoje šiose apylinkėse nebuvo valstybinės kariuomenės. Tai buvo privati Radvilų kariuomenė, kurią finansavo Jonušas Radvila. Dar vienas dalykas, kad į anuos Radvilas negalima žiūrėti (mes – tai jau visai kas kita) kaip į vieną iš daugelio bajorų ar magnatų giminių. Tam tikru mastu jie buvo Jogailaičių depozito paveldėtojai.

Dėl kažkokių priežasčių Radvila Astikaitis, iš kurio vardo kilo visos giminės pavardė, buvo rimtas pretendentas į didžiojo kunigaikščio sos­tą tuo metu, kai valdant Kazimierui Jo­gai­laičiui kai kurie Lietuvos ponai norėjo nu­traukti sąjungą su Lenkija. Galiausiai Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulas Rad­vi­loms pirmą kartą buvo suteiktas XVI am­žiaus pradžioje. Tais laikais tai buvo retas dalykas. Šį titulą pelnęs Mikalojus Radvila buvo Barboros, Rudojo ir Juodojo senelio brolis. Tai tik keletas faktų. Pamirštama, kad buvo dar Bo­guslavas Radvila, labai įdomus asmuo, Sien­kiewicziaus visai nesuprastas personažas, „Tva­­­n­e“ vaizduojamas kaip pats blogiausias žmogus.

– Avantiūristas.

– Bet juk jis buvo Jogailaičių palikuonis. Jo senelė – iš Jogailaičių, motina – iš Hohen­co­­ler­nų. Jo pretenzijos į sostą buvo pagrįstos. Jo­gai­laičiams jis toks pat giminė kaip ir Vazos. Sien­kie­wiczius nesuprato, kad Boguslavo ambicijos tap­ti karaliumi kilo ne vien iš puikybės. Deja, daugeliui žmonių Sienkiewicziaus trilogija yra vienintelis istorinis šaltinis apie XVII amžiaus Abiejų Tautų Respubliką.

Unija su Lenkija, ypač 1569 metų Liublino unija, Lietuvoje buvo laikoma išdavyste ir verti­nama kaip itin nenaudingas įvykis lietuvių tau­tai. Lenkų, ypač XIX amžiaus Krokuvos mo­kyklos istorikų, buvusia ir esama nuomone, unija buvo blogas dalykas, nes atskyrė Lenkiją nuo Vakarų, įtraukė į virtinę alinančių ginkluotų konfliktų, sukūrė labai galingų, kartais vadinamų kresų karaliukais, magnatų klasę. Aš visą šį reikalą matau visai kitaip. Manau, kad unija abiem šalims buvo didelis šansas, kad be jos šiandien turbūt niekas nebūtų kalbėjęs jau nei lenkiškai, nei lietuviškai.

Be unijos abi šalys seniausiai būtų buvusios su­traiškytos Rusijos ir Vokietijos gniaužtų.

– Vienas toks alternatyvus istorinis naratyvas buvo jau 1908 metais: Mykolas Römeris – „Lie­­­tuvos atgimimas“. Palyginti su Maironiu ar Ba­sanavičiumi – labai didelis skirtumas. Jiems Lie­tuv­os „sapnas“ prasideda nuo Vy­tau­to, ar­ba Ba­sa­navičiui – nuo Lietuvos krikšto, o Rö­me­ris rašė tie­­siai šviesiai – nuo trečiojo Abiejų Tautų ­Res­publikos padalijimo, ir Rusija yra ta grėsmė, dėl kurios reikia nubusti ir atgimti. Tai turėjo prasmę. Visada sakiau, kad pas mus niekas nieko neskaito. O jeigu skaito, tai nieko nesupranta. Juk Mykolo Rö­merio vizija buvo visiškai kitokia nei Ba­sa­navičiaus koncepcija. Bet mes dabar abu gerbiame. Taigi sakau: niekas neskaito, o jeigu skaito, nieko nesupranta, o jeigu su­pranta, kalba atvirkščiai. Kaip galima nesuprasti to­kių paprastų dalykų, kai Alek­sandras Duginas rašo: „Lenkų ir lietuvių antago­nizmas yra ge­riausias euroazijietiškos Ru­si­jos politikos veiksnys.“ Viename savo pasisakyme Vilniuje jūs irgi kalbėtoje ne tik apie len­kų ir lietuvių tautas nuo Žalgirio, Kir­ch­holmo ir Cho­tyno iki „Solidarumo“ ir Sąjūdžio, apie mū­sų tautų ne­sutarimus, bet ir apie „trečiosios pusės“ vaidmenį.

– Yra lietuvių, kurie mano, kad atgimimas įvy­ko Rusijos dėka, o lenkai savo ruožtu teigia, kad lietuviai bendradarbiavo su okupantu, kad tas atgimimas buvo neva rusų skatinamas. Kiti daug pakenkė mūsų santykiams per pastaruosius 200 metų. Bet mes patys šioms manipuliacijoms padėjome palankų pamatą. Ir mažai pa­darėme, kad tą pamatą pakeistume.

Kalbėdamas apie tuos didžiulius mūšius no­rėjau parodyti, kiek daug kas mus sieja, nors nei lenkai, nei lietuviai nemėgsta apie tai kalbėti. Bet geriausiai mums sekėsi, kai lietuviai ir len­kai ėjo į kovą petys petin. „Solidarumas“ ir Są­jūdis įrodo, kad mūsų tautos moka tvirtai ko­voti už laisvę taip pat ir non violence judėjimų epochoje.

– Yra tokia nuomonė, kad jeigu ne Jekaterina II, tai Lietuva būtų visiškai sulenkėjusi. O pas­kui per Koriką ateiname iki Lenino, po jo iki Sta­lino. Rusiškai sovietinė lietuvybė.

– Jeigu kas mano, kad už Lietuvos kultūros iš­saugojimą privalome būti dėkingi Jekaterinai II, nikolajams ir aleksandrams, Leninui, Sta­li­nui ir Brežnevui, tai ką padarysi. Man žmonės, gy­venantys apie Vilnių, kurių gimtoji kalba yra lenkų, nėra lenkai. Tuo pačiu metu jie ir lenkai, ir lietuviai. Kaip tuo pačiu metu gali būti ir škotas, ir britas. Deja, kai kurie lietuviai nesutinka, kad galimas toks dvigubas tautinis sąmoningumas ir tai nėra išdavystė.

Šios problemos apskritai nebūtų, jeigu da­bartinė Lietuva labiau įsigilintų į LDK lobyną. Juk tada LDK niekas nekūrė lenkų bajorų są­jungos. Jeigu šių dienų Lietuvoje būtų to­kia pat tolerancija kaip anuomet, lenkų tau­tinė ma­­­žuma išdidžiai save laikytų LDK pi­liečiais.

– Priminsiu, ką pasakė Šv. Dvasios bažnyčioje, kurioje Mišios laikomos tik lenkų kalba, Jonas Paulius II 1993 metais, praleidęs kelias dienas Lie­tuvoje: lenkų kilmės lietuviai. Bet niekas Jo­­no Pauliaus II necituoja.

– Bet juk tai nėra iš Krokuvos ar Varšuvos atvykę žmonės. Truputį kas kita lenkai, gyvenantys Uk­rainos ir Lenkijos paribyje, nors ten viskas jau seniai vyko ir žmonės įaugę į tas žemes. Ten vyko kolonizacija. O čia, dabartinės Lietuvos te­­­­ritorijoje, irgi buvo kolonizacija, bet daug daug mažesnė. Miestuose buvo šiek tiek daugiau atvykusiųjų iš už šalies ribų, bet tai buvo bū­­dinga visai Abiejų Tautų Res­publikai.

– Lenkų istoriografijos meistras Henrykas Sam­sonowiczius Gegužės trečiosios Konsti­tu­ciją vertino kaip vieną iš trijų pasauline prasme svarbiausių tos epochos politinių doku­men­tų ir palygino tik su Jungtinių Amerikos Vals­tijų Nepriklausomybės deklaracija (1776) bei Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789).

– Labai vertinu Konstituciją kaip proto laimėjimą. Bet dabar norėčiau atkreipti dėmesį į dar XIX amžiuje dominavusią ir vėliau, komunizmo laikais, dar labiau sustiprėjusią nuomonę, kad istorija iš tikrųjų yra Abiejų Tautų Res­pub­likos ėjimo griūties link istorija, kad kiekviena decen­tralizacija, kiekviena bajorams skirta privilegija, na ir liberum veto buvo in­terp­retuojamos kaip tiesiai į katastrofą vedantys žingsniai.

Toks mąstymas neturi prasmės, tai, kad Len­­kija prarado nepriklausomybę, buvo, žinoma, jos susilpnėjimo rezultatas, bet visų pirma lė­mė nenaudingai susiklosčiusios aplinkybės. Vi­sos valstybės išgyvena savo krizes, daug gerai organizuotų valstybių po tam tikro laiko subyra. Ne kiekviena krizė baigiasi griūtimi, faktas, kad kažkas nutiko, dar neįrodo, kad turėjo taip nutikti. Jungtinių Valstijų istorija trumpesnė už Abiejų Tautų Respublikos, kuri stebėtinai gerai veikė per šitiek šimtmečių. Juk anais laikais tai buvo stebuklinga valstybė. Akivaizdu, kad be­prasmiška iš naujo įvesti senąją santvarką. Kons­­­­­titucijos idealai, žinoma, yra artimesni mū­sų šiuolaikinėms vertybėms nei Kons­ti­tu­ci­jos priešininkų mąstymas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Konstitucijos paskelbimas anuo kon­­krečiu metu buvo politinės tikrovės suvokimo stokos išraiška, provokacija, kainavusi ne­pri­klausomybę. Juk ir be Konstitucijos būtų bu­­­vę sulyginti luomai ir panaikinta baudžiava. Ga­liausiai Rusijoje baudžiavą panaikino caras, o jį sunkoka pavadinti liberalu.

Didžiuokimės visi valdovu, kuris nenorėjo būti mūsų senolių sąžinių ka­raliumi. Dabar dau­­guma žmonijos nesupranta šio sakinio, nes ją valdo ti­ro­nai, kurių tikslas kaip tik ir yra valdyti sąžines. Sutinku, Abiejų Tautų Res­pub­lika ga­liausiai pašvinko ir žlugo. Daug tokių nuopuo­lių istorijoje būta. Abiejų Tautų Res­pub­li­kos tautų didybė yra tai, kad jos nenorėjo pa­čios sau pasidovanoti tironijos. Jeigu būtų pa­čios įsivedusios tironiją, galbūt būtų ilgiau išlaikiusios šalį. Ką gi, tegul jau kiti mus pavergia, te­gul kiti imasi tironijos, bet patys tironijos neįvesime. O kur dabar tos mus pavergusios tironijos?

Prūsai? Veltui ieškosime žemėlapiuose. Aus­­trija – mažytė šalis. Rusija griuvo su baisiu trenks­mu, ir tai buvo didžiulė šios tautos tragedi­ja, galiausiai šalis susitraukė iki prieš Pirmąjį pa­dalijimą buvusių ribų.

– Lietuviai nemėgsta Didžiosios Kuni­gaikš­tijos, nes ji, kaip jūs patys pripažinote, buvo ilgai trak­tuojama kaip Lenkijos dalis – kaip Jo­gai­laičių Lenkija ar Lenkijos Respublika. Tai dar kar­tą įrodo faktas, kad iš pavadinimo išmetama Lietuva. Panašiai skamba ir nuolatinė formu­luotė „na Lit­wie“ (Lietuvos krašte, turint min­­tyje, kad Lie­tu­va – tik Lenkijos dalis – Vert.), užuot sakius „w Litwie“ (Lietuvoje, kaip atskiroje šalyje – Vert.).

– Prieš karą žmonės pykosi dėl svarbių dalykų. Kiekvienas buvo teisus. Lietuva norėjo susigrąžinti ar perimti pusę tos teritorijos, kurią turėjo anksčiau. Bent jau buvo dėl ko pyktis. Žinoma, buvo ir problemų, susijusių su pavardėmis, bet visa tai skendo konflikto dėl Vil­niaus šešėlyje. Buvo nuoskauda, kad 1920 metais lietuviai praleido bolševikus. Tai buvo rimti klausimai, o dabartiniai ginčai, palyginti su tais prieš Antrąjį pasaulinį karą, yra smulkmenos.

– O mes kalbame apie „w“, kuri jau buvo Lie­tu­voje nuo Mindaugo (pagal originalą – Men­do­we) ir Vytauto (Wytaudt, Wytowd, Wytoldt, Wyt­houdus) laikų. Tada jūs kalbėjote, kad bū­site pirmieji, prašantys antrosios pilietybės, – tada tu­rėsite Lietuvos pilietybę, kai Lie­tuva su­grįš prie savo abėcėlės, prie „w“, nes ši raidė yra Radvilų pavardėje jau nuo XVI am­žiaus. Aš juokaudamas atsakiau: jeigu ant Vil­niaus savivaldybės pastato parašyta www.vilnius.lt, tai greitai ateis metas ir pavardėms. Situacija pa­sikeitė ir dabar šis juokas yra pro ašaras… Dar vienas svarbus dalykas – tapatybė.

– Mūsų giminės ryšiai su Lietuva, aišku, iš­skir­tiniai. Tai yra mūsų tėvynė, nors nuo seno niekas iš mūsų čia negyvena ir nekalbame nei lie­tu­viš­kai, nei baltarusiškai. Senieji Radvilos kūrė santuokas su svarbiausiomis Abiejų Tautų Res­pub­likos ir visos Europos giminėmis, neišskiriant ir tuo metu valdančiųjų. Ši giminė tapo la­bai turtinga, bet niekada nepamiršo dviejų Mi­­kalojų perteiktų atvirumo ir tolerancijos prin­cipų. Radvilos niekada nepamiršo savo sū­nų mokslinimo, labdaros bei kultūros ir religijos mecenavimo. Ilgainiui jie tapo tikra kosmopo­litine gi­mine, bet niekada nepamiršo savo šaknų.

Ar kas nors galėtų paminėti kitą giminę, ku­ri būtų turėjusi rūmus Vilniuje, Varšuvoje, Kro­­kuvoje, Minske, Berlyne ir Paryžiuje? Ne. Ne­paisant to, visada išlikome prie savo šalies, tė­vų šalies, prie savo tautų, su kuriomis gyveno­me prieš šimtmečius, labai prisirišusia gimine. Niekada savo noru neapleidome šių vietų. Jei­gu dabar čia nėra Radvilų, tai tik todėl, kad bu­vo išžudyti, kalinti arba išvyti jėga, – juos ištiko toks pat tragiškas likimas kaip ir kitas totali­tarizmo eroje šiose žemėse gyvenusias tautas.

Lietuvoje ir Baltarusijoje visada labai šiltai mus priima. Juk, tiesą pasakius, niekam mes čia nereikalingi. Praradome visą savo politinę ga­lią ir ekonominę padėtį. Šiose žemėse niekas ne­sijaučia susijęs su mūsų gimine, bet mes jaučia­mės susiję su buvusia LDK. Čia yra žemė, ku­rios ilgimės. Čia gyvena žmonės, tarp kurių pui­kiai jaučiamės. Čia ta vieta, kur Mikalojus Juo­dasis ir Mikalojus Rudasis sukūrė mūsų ta­patybę. Tai mūsų protėvių žemė, tai mūsų vieta šioje Žemėje, ir esu tikras, kad tokia liks mano sūnums ir jų palikuonims.

Dabar metas, kai verta, neužmirštant tamsių ir tragiškų įvykių, dar atkakliau ieškoti to, kas sieja senosios Abiejų Tautų Respublikos ir LDK tautas. Šiam reikalui visada esame pasiren­gę padėti kaip LDK, jau nesamos šalies, pi­liečiai, šalies, kurios geroji dvasia plazda virš Lie­­tuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos van­­­denų ir žemių, taip pat ir virš kitų kraštų, o gal netgi ir virš Artimųjų Rytų dalies.

* *

Maciejus ir Mikołajus Radziwiłłai – tikrieji, try­liktosios kartos Mikalojaus Radvilos Juo­do­jo palikuonys. Tai Nesvyžiaus-Olykos ša­kos ats­tovai. Mikołajus Konstantas ir Ma­ciejus yra pu­s­broliai, jų motinos kilusios iš Čartoriskių gi­mi­nės. Abu gyvena Varšuvoje, yra verslininkai: Mi­kołajus užsiima nekilnojamuoju turtu, Ma­cie­jus, pagal išsilavinimą fi­nansininkas ir sociologas, yra didelės in­fras­truktūrinių statybų sektoriuje Lenkijoje ir Lietuvoje veikiančios bendrovės „Trakcja Til­tra“ valdybos pirmininkas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Mikas Mikas rašo:

    O mes, Lietuvoje, lenkų visai ne pasiilgome!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...