2013 Rugsėjo 11

Audrius Bačiulis

Kremliaus propagandos kerus apie „gerą Rusiją“ išsklaidė patys Rusijos politikai

veidas.lt


Pastarosiomis savaitėmis garsiai nuskambėję Maskvos politikų ir politologų pareiškimai, esą Baltijos šalis reikia okupuoti ar apskritai sunaikinti, labai laiku priminė Lietuvos visuomenei, kokia iš tiesų šalis yra Rusija, kurios kaimynystėje gyvename.

Jeigu Maskvoje nebūtų tokių politologų, kaip Nepriklausomų Valstybių Sandraugos instituto Baltijos šalių skyriaus vedėjas Michailas Aleksandrovas, ir tokių politikų, kaip Liberalų demokratų partijos pirmininkas Vladimiras Žirinovskis, Baltijos šalys turėtų kartu imtis pastangų, kad tokių kaip jie atsirastų. Nes pastarosiomis savaitėmis garsiai nuskambėję jųdviejų grasinimai arba okupuoti Baltijos valstybes, arba jas sudraskyti, atplėštus gabalus prijungiant prie Rusijos, arba visiškai sunaikinti, kaipmat išsklaidė pastaruoju metu Lietuvoje aktyviai skleistus Kremliaus propagandos kerus apie „geranorišką“ kaimynę Rusiją.
V.Žirinovskio ir M.Aleksandrovo pareiškimai nuskambėjo itin geru laiku. Viena, vasaros atostogos jau baigėsi, tad dauguma žmonių, užuot tysoję paplūdimiuose ar paežerėse, užgėrinėdami alumi ant žarijų keptą mėsą, grįžo prie kompiuterių bei televizorių ekranų ir vėl ėmė sekti įvykius. Antra, kadangi Lietuvos politinis sezonas, kaip ir Europos krepšinio čempionatas, dar nebuvo prasidėję, žiniasklaida, jausdama smarkų naujienų stygių, iš Maskvos nuskambėjusiems grasinimams skyrė pakankamai daug dėmesio, tikrai daugiau, nei šie būtų galėję tikėtis antroje rugsėjo pusėje.
Trečia, kadangi nuskambėję grasinimai buvo susieti su numatomu Vakarų kariniu smūgiu Sirijai, o Europos Sąjungai pirmininkaujančioje Lietuvoje kaip tik tarėsi ES ir JAV užsienio reikalų ministrai bei kiti aukštieji ES ir NATO pareigūnai, rusų grasinimai pasiekė ir jų ausis. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pavadino grasinimus Baltijos šalims „visiškai nepriimtinais“, kartu nurodydamas, kad „būtų pernelyg paprasta visiškai nekreipti dėmesio į Rusijos politikų absurdiškus pareiškimus“, tad juos reikia vertinti rimtai.
Taigi Rusijos revanšistų noras bent žodžiais atskirti Baltijos valstybes nuo Europos ir NATO davė visiškai atvirkščią rezultatą – Europa Aljanso vadovo lūpomis pabrėžė, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra tapusi neatsiejama Vakarų dalimi.
Vis dėlto bene svarbiausias šių grasinimų poveikis buvo priminimas Lietuvos visuomenei, ypač jaunesnei jos daliai, kokia iš tiesų kaimynė yra Rusija. Kremliaus propaganda pastaruosius kelerius metus Baltijos šalyse stengėsi veikti labiau sofistikuotai, ne taip tiesmukai kaip anksčiau. Kiekvienai iš trijų Baltijos šalių buvo taikomos atskiros poveikio priemonės.
Tarkim, Estijoje ir Latvijoje Maskva stengiasi veikti per vietos rusakalbių bendruomenes, skaldydama visuomenę ir darydama įtaką politikai per „rusiškas“ partijas, o Lietuvoje buvo pasirinktas subtilesnis kelias per kultūrinius renginius ir buvusią sovietinę „kultūros inteligentiją“. Vieniems – rusiškas popsas ir Ala Pugačiova, antriems – Valerijaus Gergijevo diriguojama klasika, tretiems – susitikimai su iš sovietmečio pažįstamais sporto, kultūros ir meno veikėjais A3 formatu. Per visus šiuos renginius skleistos dvi pagrindinės mintys: mes juk visi savi, kilę iš Sovietų Sąjungos, tad draugaukime; kadangi esame visi savi, tai kokios gali būti kalbos apie Rusijos agresiją ar siekius susigrąžinti „Pribaltiką“?
Pridėjus rusiškų laidų pilnus televizijos kanalus ir tai, kad pastaruosius penketą metų su Maskva nebuvo jokio rimtesnio konflikto (pastarasis buvo Lietuvos vežėjų blokada 2009 m. vasarą), Rusijos, kaip palyginti normalios kaimynės, įvaizdis iš tiesų formavosi. Ypač žalio jaunimėlio, kuris iš paauglystės į pilnametystę įžengė šiuo santykinės ramybės laikotarpiu, akyse. Ir še jums V.Žirinovskis su M.Aleksandrovu: okupuosime, sunaikinsime, Klaipėdą ir Vilnių atimsime, „penktoji kolona“ sutiks rusų tankus su gėlėmis, NATO neapgins, Amerika pamirš.
Mes, vyresnės kartos atstovai, visas šias kalbas mintinai žinome, nes girdime nuo pat 1990-ųjų. O štai jau penkios abiturientų kartos negirdėjo. Dabar – išgirdo. Kaip ir tai, jog tuo pat metu, kai iš Maskvos nuskambėjo grasinimai, Baltijos šalių prezidentai Vašingtone su Amerikos prezidentu aptarinėjo karinio ir energetinio saugumo klausimus. Puikus kontrastas.
Bandymai sumenkinti grasinimų reikšmę, esą juos išsakiusieji nėra oficialūs Rusijos vyriausybės atstovai, neturėtų klaidinti. V.Žirinovskis ir jo Liberalų demokratų partija – viena iš sisteminių Rusijos politinių jėgų, turinti stabilų elektoratą ir pastaruoju metu jį nuolat gausinanti, o NVS institutas, kuriame darbuojasi M.Aleksandrovas, įsteigtas ir finansuojamas Rusijos valstybinių institucijų, jo vadovas Andranikas Migranianas – Rusijos prezidento Visuomeninės tarybos narys ir nuolatinis Kremliaus kontroliuojamų televizijų svečias. Tikrai nėra klaida sakyti, kad jų lūpomis Rusijos valdantieji atvirai išsako tai, ko patys dėl politinių ar diplomatinių sumetimų pasakyti negali.
Svarbiausia, tokių žirinovskių, aleksandrovų, migranianų ir kitų nūdienos Rusijos veikėjų pastangomis sovietinis revanšizmas, pagieža ir neapykanta iš Sovietų Sąjungos glėbio sėkmingai išsivadavusių ir į Maskvą nebesidairančių šalių atžvilgiu tapo viena iš vyraujančių Rusijos visuomenės ideologijų. Kremliaus propagandos apie Baltijos šalims “geranorišką” Rusiją užliūliuotieji nesuvokia, kad Rusijoje mūsų nekenčia ne dėl kokių nors mistinių „antirusiškų išpuolių“, o vien todėl, kad mes egzistuojame. Todėl, kad nežlugome atsiskyrę nuo Rusijos ekonomikos, kaip mums buvo pranašaujama dar nuo 1990 m., todėl, kad sėkmingai įstojome pirma į NATO, paskui – į Europos Sąjungą, todėl, kad važinėjame po Europą ir Ameriką be vizų, kai „didieji rusai“ turi stumdytis eilėse prie konsulatų, todėl, kad opozicijos lyderis Andriejus Navalnas mitinguose aiškina, jog jo svajonė – kad Rusija gyventų nors taip gerai, kaip Estija.
Tai, kad Lietuva šiandien pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai ir aiškina europiečių poziciją Rusijai, sovietinių revanšistų akyse yra atviras pasityčiojimas, o tai, kad Baltijos šalys dalyvauja priimant sprendimus dėl smūgių paskutinei Maskvos sąjungininkei Artimuosiuose Rytuose Sirijai – mirtinas įžeidimas, kurį galima nusivalyti tik tankų vikšrais: taip, kaip rusų tankų vikšrais 2008-aisiais bandyta sutraiškyti Gruzijos reformų sėkmę ir norą gyventi europietiškai.

Rusijoje mūsų nekenčia ne dėl kokių nors „antirusiškų išpuolių“, o vien todėl, kad mes egzistuojame, kad nežlugome atsiskyrę nuo Rusijos.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Andriejus Navalnas? Andriejus Navalnas? rašo:

    Rusijos opozicijos lyderio vardas yra Aleksejus.

  2. bronius bronius rašo:

    bet sitoj foto zydiskas morda paziurejus, baisiau nei kremlaius…

  3. Aciu Aciu rašo:

    puikus straipsnis!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...