2015 Kovo 25

Kova dėl vienuolyno vis nesibaigia

veidas.lt

 

Bažnyčios turtas. Pranciškonams Vilniuje niekada nebuvo lengva. Jų gretas retino maras, represijomis baudė caro valdžia. Ir pastaruosius kelis dešimtmečius broliai garsiau linksniuojami ne dėl savo gerų darbų, bet dėl vis nesibaigiančios Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblio grąžinimo ordinui istorijos.

Mažesniųjų brolių konventualų ordino atstovas Lietuvoje brolis Marekas Adamas Dettlaffas pačioje praėjusių metų pabaigoje sulaukė Ūkio ministerijos užsakymu atliktos ekspertizės išvadų. Jos patvirtino tai, kas pranciškonams jau seniai buvo akivaizdu: per laikotarpį, kol vienuolynas buvo nacionalizuotas, jame nebuvo padaryta reikšmingų konstrukcinių pakeitimų. O tai reiškia, kad jokių kliūčių grąžinti vienuolyno pastatus ordinui nebėra.

Tačiau raštas su ekspertizės išvadomis didelio džiaugsmo neįpūtė nei patiems vienuoliams, nei Vilniaus šviesuomenei, remiančiai jų siekius. Kadangi Vyriausybė žengti tolesnių žingsnių neskuba, o visuomenėje pasigirsta vis naujų balsų, raginančių susilaikyti nuo pastato grąžinimo ordinui, vienuoliams belieka susitaikyti, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas.

Aukščiausiasis Teismas dar 2013 m. pradžioje paskelbė neskundžiamą sprendimą, pagal kurį nuosavybės teisė į vienuolyno pastatą, nuo nepriklausomybės atkūrimo neteisėtai valdytą privačios bendrovės, perduota valstybės žinion. Mažesnieji broliai konventualai (pranciškonai) to siekė du dešimtmečius: dešimt metų bandė atgauti pastatus savomis jėgomis, dar devynerius – bylinėdamiesi teismuose. Kitas žingsnis po Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuriuo turėjo būti užbaigtas restitucijos procesas, – perduoti pastatus ordinui. Bet taip neatsitiko.

Vienuolynas 2013-ųjų lapkritį atsiduria Valstybės turto fondo, užsiimančio valstybės valdomo turto privatizacijos reikalais, žinioje. Ir prasideda veiksmai, kuriais ieškoma pagrindo turto negrąžinti, reikalaujama vis naujų įrodymų, kad pastatas nėra perstatytas, ieškant galimybių pritaikyti Religinių bendrijų ir teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo išimtis. Pagal vieną jų, pastatai ar kiti statiniai negrąžinami juos perstačius taip, kad bendrasis plotas padidėja daugiau negu vienu trečdaliu. Kita išimtis, suteikianti teisę turto negrąžinti, – daugiau kaip 50 proc. pakeista pagrindinė konstrukcija.

Dar tebevykstant bylos nagrinėjimui teisme buvo atlikta ekspertizė ir nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių vienuolyno pastato rekonstrukciją, nėra. Ir Kultūros paveldo departamento rašte, persiųstame Ūkio ministerijai, patvirtinama, kad nebuvo atlikta jokių reikšmingų pakeitimų – nuo 1940 m. pastatas išsiplėtė tik 41,75 kv. m, tai yra mažiau nei vienu procentu viso pastato ploto.

Turtą siekiantiems susigrąžinti vienuoliams buvo įteiktas dar vienas argumentas: Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė priminė, kad sovietiniais metais vienuolynas nebuvo restauruojamas, o tai, jog buvo perdažytos jo vidinės sienos, nereiškia jo konstrukcijos pakeitimų. G.Drėmaitės nuomone, pastatai neginčytinai privalo būti grąžinti vienuoliams, jei esame teisine valstybe, kurioje laikomasi įstatymų.

Praėjusį gruodį gavęs dar vieną Ūkio ministerijos raštą su dar vienos ekspertizės išvadomis, brolis M.A.Dettlaffas kreipėsi į ministrą pirmininką prašydamas imtis iniciatyvos atkurti vienuolyno nuosavybės teises į pastatų kompleksą „sklandžiai ir be nepagrįsto delsimo“. Laiškas išsiųstas sausio pradžioje, tačiau jokio atsakymo iš Vyriausybės vis dar nėra.

„Jei ir toliau nebus paisoma teisingumo, teks vėl kreiptis į teismą. Vienuolyną stengiamės atgauti jau 23 metus, devynerius iš jų bylinėjomės. Teismo sprendimas buvo palankus mums – vienuolynas perduotas Vyriausybei, dabar ji privalo vykdyti restituciją“, – sakė „Veidui“ M.A.Dettlaffas, primindamas, kad dar 1992-aisiais Vyriausybė išleido potvarkį dėl vienuolyno grąžinimo ordinui.

Kol politikai delsia priimti sprendimą dėl pranciškonų vienuolyno, pretendentų tapti jo šeimininkais atsiranda vis daugiau. Didžiulis pastatų ansamblis, įrėmintas Trakų, Pranciškonų, Kėdainių ir Lydos gatvių, įsikūręs itin patrauklioje sostinės vietoje, pačiame Senamiesčio centre. Vos tik pranciškonų vienuolyno ansamblis atsidūrė Turto fondo žinioje, jį valdyti panoro Vilniaus universitetas, po vienuolyno skliautais siekęs įkurdinti lituanistikos mokslo centrą. Buvo priminta, kad šis kultūros paveldo objektas itin reikšmingas išsaugant lietuvybę Vilniaus krašte. Pastate yra gyvenęs tautos patriarchas, Vasario 16-osios akto signataras Jonas Basanavičius. Prieš daugiau nei šimtą metų tarp šių sienų buvo įsteigta pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla, 1908–1917 m. veikė Lietuvių mokslo draugija, buvo įkurta biblioteka.

Susidomėjimą vienuolyno pastatais yra išreiškęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus, ir grupė žinomų istorikų, raginančių įkurti jame kultūros istorijos centrą, patiems vienuoliams tepaliekant kelis šimtus kvadratinių metrų patalpų.

Atsvara šioms iniciatyvoms tapo Lietuvos katalikų mokslo akademijos narių kreipimasis, kuriuo priminta, kad bažnyčia pranciškonams konventualams buvo grąžinta dar 1998 m., bet vienuolynas – iki šiol ne. Kreipimosi autoriai pasmerkė kampaniją, anot jų, vykdomą pagal sovietinius ateizmo skleidimo ir tautų supriešinimo modelius, ir į ją įsitraukusius mokslo bei kultūros veikėjus.

„Ypač aktualus yra finansinis aspektas, kurį bandoma pridengti tradicijų vertybėmis, kultūriniais interesais ar švietimo mokslo idėjų plėtra“, – pagrindinę nuosavybės atkūrimo į pastatus vilkinimo priežastį įvardija pranciškonas M.Dettlaffas.

Vienuolyno ansamblį sudaro daugiau nei 6 tūkst. kvadratinių metrų, pastatų vertė – beveik 9 mln. eurų.

M.A.Dettlaffą ir kitus brolius pranciškonus skaudina visuomenėje formuojama nuomonė, esą šeši lenkų vienuoliai siekia užvaldyti pastatus, kurie priklauso Vilniui ir vilniečiams. Konventualai (pranciškonai) pabrėžia, kad ordinas Lietuvoje veikia nuo XIII amžiaus. XIV amžiuje jis įsikūrė Vilniuje, netoli tuometinio Trakų kelio. Konventualai savo misiją vykdė daugelį amžių, alinami karų, gaisrų, per visas okupacijas. 1710 m. beveik visi Vilniaus pranciškonai užsikrėtė maru, patarnaudami sergantiems miestiečiams, ir išmirė. Po 1863 m. sukilimo carinė Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Pranciškonai į Vilnių sugrįžo prieškariu, bet savo vienuolyną atgavo tik 1938 m. Sovietų okupantai vienuolyną 1941 m nacionalizavo, o 1949-aisiais uždarė bažnyčią.

Tačiau grupė Vilniaus intelektualų, įrodinėjančių pranciškonų vienuolyno išsaugojimo Lietuvos visuomenei svarbą, šių pastatų su šiandien dėl jų kovojančiais vienuoliais nesieja. Rašte, kuris išsiuntinėtas aukščiausioms valdžios institucijoms, teigiama, kad 1938 m. „okupacinės Lenkijos valdžios sprendimas dabartinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje yra niekinis, prieštaraujantis senosios Lietuvos kultūros paveldui ir teisei“.

„Lietuva, pradedant nuo Vytenio, Gedimino laikų, rūpinosi pranciškonais – suteikė jiems pastatus, žemės valdas. Didysis kunigaikštis Vytautas, kiti Lietuvos valdovai, svarbūs pareigūnai, didikai dovanodavo žemes, ežerus, pievas, miškus… Per šimtmečius jiems viską teikė Lietuva, todėl šiandien tai yra Lietuvos valstybės ir visuomenės nuosavybė“, – aiškina vienas iš intelektualų iniciatyvos autorių, istorikas, paveldosaugininkas dr. Romas Batūra, kartu su bendraminčiais raginantis vienuolyno ansamblyje kurti kultūros ir mokslo židinį.

Tradiciškai pranciškonų kolektyvai buvo daugiataučiai. Dabar, pasak R.Batūros, tarp Vilniaus pranciškonų – vieni lenkai, įskaitant iš Gdansko atvykusį M.A.Dettlaffą. Istorikas primena, kad atgimimo metais XX amžiaus pradžioje susiformavo kategoriškas reikalavimas vengti bet kokios Lenkijos bažnyčios įtakos, kurį taikliausiai nusako prelato Adomo Dambrausko 1906 m. suformuluota nuostata: imtis atgaivinti mūsų vienuolynų gali kiekvienas doras svetimšalis – prancūzas, italas, vokietis, belgas, tik ne lenkas.

„O dabar toje bažnyčioje įsikūrė lenkystės platintojai. Ten trys kunigai laimino Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o juk jis užsiima antilietuviška, antivalstybine veikla“, – dėsto R.Batūra.

Be to, jis kaltina M.A.Dettlaffą apgaule. Esą šis nutyli, kad Vilniaus valdžia, vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu, dar 2004 m. atkūrė Mažesniųjų brolių konventualų ordino nuosavybę – atidavė daugiau nei 270 kv. m plotą, skyrė pinigų dar 44 kv. m patalpoms išpirkti bei žemės sklypą tarp bažnyčios pastato ir Trakų gatvės. „Jie turi milžiniškas patalpas, kiekvienas vienuolis ten gali turėti kone po atskirą aukštą“, – skaičiuoja pranciškonų turtus R.Batūra.

Vis dėlto pranciškonų bažnyčia Vilniuje atvira ne tik lenkams. Joje vyksta pamaldos ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. M.A.Dettlaffas apgailestauja, kad nuolat bandoma Mažesniųjų brolių konventualų ordiną sieti su V.Tomaševskio partija. Ordino atstovas teigia, kad jo bažnyčia atvira visiems žmonėms, įvairioms institucijoms, kad renginių metu čia yra lankęsi Prezidentas Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, kiti žinomi politikai bei kultūros veikėjai. Vilniečiai taip pat jau įsidėmėjo vienuolyno erdves kaip kultūros židinį. Čia nuolat vyksta parodos, koncertai, bendradarbiaujama su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos nacionaline filharmonija, „Piano.lt“ ir „Banchetto musicale“ projektais, kitomis kultūros bei visuomeninėmis institucijomis.

Jūratė Kiliulienė

 

Pranciškonai ir lietuvybė

Pranciškonai konventualai prisidėjo prie švietimo ir kultūros skleidimo, lietuvybės stiprinimo. XVI–XVII a. prie visų pranciškonų konventualų parapijų veikė pradžios mokyklos, XVII–XVIII a. antrojo laipsnio kolegijoje buvo vykdomos filosofijos ir teologijos studijos, kurių metu pranciškonų profesoriai savo žinias, įgytas Europos universitetuose, perteikdavo vilniečiams.

Vilniaus pranciškonų vienuolyne buvo užrašytas pirmasis lietuviškų poterių tekstas. 1516 m. broliai parašė laišką popiežiui, kad Lietuvos karalaitis Kazimieras būtų paskelbtas šventuoju. Vienuolyno ordino kunigai pamokslavo lietuvių kalba.

Pranciškonų konventualų vienuolyno patalpose buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla. Vienuolyne gyveno daug žymių žmonių, tarp jų ir Jonas Basanavičius bei Juzefas Montvilas.

Šiuo metu pranciškonų konventualų vienuolynai veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Medininkuose.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...