2015 Sausio 23

Gediminas Mesonis

Konstitucinės teisės žinovai renkasi Venecijoje

veidas.lt

„Veido“ skaitytojai turbūt nedažnai girdi apie Venecijos komisiją – kokia tai institucija, kokie jos įgaliojimai. Jos priimti sprendimai dėl liustracijos įstatymo Ukrainoje – puiki proga pakalbėti apie komisijos darbą.

 

Algimantas Šindeikis

 

Apie šį konsultacinį organą, kuris nagrinėja konstitucinės teisės klausimus, kalbamės su Venecijos komisijos nariu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesoriumi Gediminu Mesoniu.

 

VEIDAS: Apie Venecijos komisiją mūsų piliečiai žino nedaug, jeigu iš viso kažką yra girdėję. Prašytume bent keliais sakiniais pristatyti komisiją. Ką ji veikia?

G.S.: Pilnas šios komisijos pavadinimas yra Europos komisija „Demokratija per teisę“. Jos administracijos būstinė yra Strasbūre, bet darbiniai posėdžiai vyksta Venecijos mieste. Būtent todėl nusistovėjo ir antrasis trumpesnis šios institucijos pavadinimas – Venecijos komisija. Venecija, kaip posėdžių vieta, pasirinkta neatsitiktinai, nes sietina su garsiu Italijos konstitucinės teisės mokslininku Antonio Mario La Pergola. Jis realizavo savo idėją sukurti nuolatinę prie Europos Tarybos veikiančią konstitucinės teisės ekspertų grupę.

Nors šiuolaikinės konstitucinės teisės šerdis yra žmogaus teisės, Venecijos komisijos analizės ir tyrimų laukas gerokai platesnis: tai ir valdžių padalijimo principo įgyvendinimas, ir rinkimų bei referendumų klausimynas, ir valstybės administravimo teisiniai aspektai. Taigi Europos Tarybos aplinkoje veikiančios Venecijos komisijos tikslas yra plėtoti konstitucines vertybes, teisinės valstybės principus.

Nors komisija buvo kuriama kaip institucija, kuri ekspertiniu lygiu padės jaunoms demokratijoms, tačiau jos raida parodė, kad toks ekspertinis darbas yra prasmingas bet kuriai valstybei. Dabar, tarkime, net ir Belgija, darydama konstitucijos pataisas, konsultuojasi su Venecijos komisija.

Pabrėžtina, kad komisiją sudaro ekspertai, kuriuos deleguoja valstybės narės. Kaip numato Venecijos komisijos reglamentas, paskirti komisijos nariai formaliai neatstovauja valstybei, jie yra nepriklausomi ir veikia savo įsitikinimų bei žinių pagrindu. Taip užtikrinamas ekspertinių vertinimų nepriklausomumas. Kita vertus, visus ekspertus skiria konkrečios valstybės, taigi niekuomet negalima pamiršti to fakto, kad ne kokia kita, o Lietuvos valstybė suteikė man galimybę būti šioje pozicijoje, kad Lietuva pripažino vertu būti ekspertu.

VEIDAS: Kokia šios institucijos sudėtis, kokie žmonės joje dirba?

G.S.: Venecijos komisijos struktūra gan didelė. Komisijos nariai renka komisijos prezidentą bei šios institucijos sekretoriatą, kuris atlieka valdymo ir koordinavimo  funkciją. Reglamente yra numatytas sprendimų derinimo ir priėmimo mechanizmas. Be bendrų plenarinių posėdžių, veikia komisijos, darbo grupės. Šiuo metu Venecijos komisijos prezidentas yra Italijos atstovas Gianni Buquicchio – išskirtinė asmenybė tiek dėl savo autoriteto bei nuopelnų konstitucinių vertybių plėtrai, tiek dėl gebėjimo  koordinuoti daugiaplanės komisijos, jos padalinių darbą. Mums įdomu ir tai, kad G.Buquicchio jaučia nuoširdžią simpatiją mūsų valstybei, ne kartą yra buvęs Lietuvoje, kaip Venecijos komisijos vadovas dalyvavo Vilniuje vykusiame Europos konstitucinių teismų kongrese, yra apdovanotas Lietuvos Respublikos ordinu.

Jei kalbėsime apie komisijos narius, reglamentas numato, kad jais gali būti aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, dažniausiai esami ar buvę konstitucinių teismų teisėjai, bei, kaip teigiama reglamente, asmenys, turintys tarptautinį pripažinimą dėl savo patirties plėtojant demokratijos institucijas arba teisines vertybes. Pavyzdžiui, Venecijos komisijos Demokratinių institucijų pakomitečiui vadovauja buvusi Lenkijos Respublikos ministrė pirmininkė, buvusi Lenkijos ambasadorė prie Šventojo Sosto, o dabar žinoma teisės profesorė Hanna Suchocka. Taip, tai ta pati parlamento deputatė, kuri vienintelė iš viso tuometinio Lenkijos Seimo išdrįso balsuoti prieš generolo Wojciecho Jaruzelskio įvedamą karo padėtį. Nors ir trumpas bendravimas su ja man padarė gilų įspūdį dėl šios asmenybės istorinės patirties ir akiračio pločio.

Išskirtiniai geri santykiai susiklostė ir su mūsų kolega iš Latvijos Respublikos – buvusiu Konstitucinio teismo pirmininku, buvusiu realiu kandidatu į Latvijos prezidentus, tikrai didelę patirtį turinčiu Aivaru Endziniu. Žinoma, galima būtų minėti ir kitus garsius komisijos narius iš JAV, Bulgarijos, Vokietijos, Austrijos, Liuksemburgo, Korėjos Respublikos, su kuriais jau teko susipažinti, tačiau tam neužtektų viso jūsų žurnalo numerio.

VEIDAS: Pakalbėkime apie Venecijos komisijos sprendimus. Juk jie nėra  privalomojo pobūdžio, kaip, tarkime, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai. Ar mes jų nesureikšminame, nes tai tik „soft law“ – „minkštų įstatymų“ lygmens teisė?

G.S.: Jūs esate visiškai teisus teigdamas, kad Venecijos komisijos sprendimai, išvados, ekspertizės neturi privalomojo pobūdžio ir savo juridine galia negali prilygti garbingojo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams. Taigi jie gali būti vadinami „soft law“. Tačiau negalime nepastebėti kelių aplinkybių. Europos Tarybai atstovaujančios organizacijos sprendimai, nors neturi privalomojo pobūdžio, vis tiek vertintini kaip labai svarbūs, nes jos išvados gali turėti realių pasekmių. Pavyzdžiui, gali įstrigti kokios nors šalies europiniai integraciniai procesai, jei tos šalies teisės normų atžvilgiu duotos neigiamos išvados. Teko ne syki stebėti, kokiu aukštu reprezentaciniu lygiu (teisingumo ministrai, aukščiausiųjų teismų pirmininkai ir t.t.) atstovaujama konkrečiai valstybei, kurios teisės norma dėl jos atitikties demokratiniams principams analizuojama komisijoje. Neabejotinai egzistuoja suvokimas, kad gavus neigiamą įvertinimą ta, kaip jūs sakote, „soft law“ savo pasekmėmis pavirs „hard law“. Venecijos komisijos prezidentas G.Buquicchio neatsitiktinai pastebėjo, kad pagal įtaką demokratiniams ir konstitucinės raidos procesams Venecijos komisija tapo tokia svarbi, kad „jeigu jos nebūtų, ją reikėtų sugalvoti“.

Ir dar vienas labai iškalbingas aspektas. Minėjome, kad Venecijos komisija savo veiklą pradėjo kaip europinė organizacija. Tačiau jos svarba ir įtaka buvo pastebėta nedelsiant, todėl Venecijos komisijos tikraisiais  nariais tapo labai įtakingos ne Europos žemyno valstybės – Jungtinės Amerikos Valstijos, Brazilija, Korėjos Respublika ir kitos. Pasirodo, net šioms valstybėms komisijos veikla atrodo labai reikšminga, o komisijos formuluojamos išvados neatrodo panašios į „soft law“. VEIDAS: O kaip atrodo Lietuva, jos teisinė sistema, konkrečios institucijos iš Europos Tarybos, Venecijos komisijos perspektyvų? Ar mes vis dar esame demokratijos besimokantys, o gal jau galime būti pavyzdžiu?

G.S.: Trumpai atsakant į jūsų klausimą tenka pripažinti, kad mes jau perėjome tapsmo lygiaverte ir europietiška valstybe etapą. Komisijoje Lietuva ne tik traktuojama kaip lygiavertė senųjų demokratijų partnerė, bet neretai nurodoma ir vertinama kaip sektinas pavyzdys, čia puikiai yra žinomos ir mūsų teisinės institucijos. Aukštai vertinami Lietuvos teisingumo ministerijos ekspertiniai gebėjimai ir veikla, pripažįstama Konstitucinio Teismo jurisprudencijos įtaka tarptautiniu mastu.

Štai kad ir toks pavyzdys. Venecijos komisija Strasbūre organizavo kai kurių Vidurinės Azijos valstybių konstitucinių teismų teisėjų mokymus. Ekspertais pasidalyti patirtimi buvo atrenkami, kaip sakė patys organizatoriai, vienų stipriausių konstitucinių teismų atstovai. Dalyvauti apmokant kolegas buvo pakviesti atstovai iš Lenkijos Konstitucinio Tribunolo, Belgijos ir Lietuvos Konstitucinio Teismo.

Dar vienas pavyzdys. Venecijos komisija rimtai svarsto galimybę patikėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui Vilniuje 2017 m. organizuoti Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos kongresą. Priminsiu, kad anksčiau tokius pasaulinius kongresus yra organizavę tik Brazilijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Pietų Afrikos bei Pietų Korėjos konstituciniai teismai.

Manyčiau, jog šie savaime iškalbingi pavyzdžiai puikiai iliustruoja patarlę, kad savam miestelyje pranašu būti sunku. Akivaizdu, kad geranoriška ir teigiama opinija mūsų teisinės sistemos, institucijų, akademinės bendruomenės atžvilgiu yra ne atsitiktinė, o sietina su ilgalaikiu mūsų diplomatų darbu Europos Taryboje bei su sėkmingu Lietuvos pirmininkavimu Europos Tarybai, kuris iki šiol prisimenamas.

Apibendrinant atsakymą į jūsų klausimą galima teigti, kad mus traktuoja kaip demokratijos donorus. Ar mes patys save tokiais laikome? Čia jau visai kitas klausimas. Kita vertus, demokratija yra nuolatinis procesas, tad jos pažinimas yra nuolatinis darbas ir nepertraukiamos studijos.

VEIDAS: Mus visus labai jaudina įvykiai Ukrainoje, šios valstybės perspektyvos. Vakarų spauda minėjo, kad Venecijos komisija pasisakė dėl Ukrainoje priimto liustracijos įstatymo. Būtų įdomu sužinoti, kokie pagrindiniai šios išvados teiginiai?

G.S.: Tai komisijos nutarimas, dėl kurio buvo ilgos diskusijos ir vyko gan sudėtingas teksto derinimo procesas. Tai didelės apimties nutarimas, kurį besidomintieji gali perskaityti oficialiame Venecijos komisijos interneto tinklalapyje.

Kalbant tezėmis, komisija galutiniame nutarime konstatavo keletą svarbių aspektų. Visų pirma buvo konstatuota, kad demokratija, kaip vertybė, gali ir net turi ginti save. Taigi liustracija, kaip instrumentas demokratiniams procesams apginti, negali būti absoliučiai atmesta. Diskurse tarp ekspertų buvo nuolat minima Vokietijos, Čekoslovakijos patirtis. Kita vertus, galutinėje ekspertizėje konstatuota ir tai, kad tik dabar, po daugiau nei 20 metų, įstatymo projekte numatyta buvusių komunistinio periodo veikėjų liustracija yra pavėluota.

Komisijos išvadoje kalbant apie buvusio Ukrainos prezidento politinio režimo laikotarpio asmenų liustraciją pasakyti keli svarbus dalykai, kurie, manau, reikšmingi ne tik šiai šaliai, šiuo konkrečiu atveju. Venecijos komisija konstatavo, kad liustracija, kaip demokratijos gynimo ~ultima ratio~ priemonė, išlieka, tačiau liustracija galima tik individualizuojant subjekto veikos pobūdį. Kitaip sakant, Venecijos komisija tvirtai pasisakė, kad demokratijos principais grindžiama teisės sistema gali numatyti tik individualią atsakomybės formą. Konstatuota, kad liustracija yra galima tik individualizuojant subjektą ir jo veikos turinį. Paprasčiau kalbant, būtina matyti, ne kokiose pareigose ar poste tas ar kitas asmuo buvo, o kokia buvo reali jo veika, ar ji buvo nukreipta prieš demokratiją ir žmogaus teises.

VEIDAS: Komisijos posėdžiai vyksta Venecijoje. Gal jūsų akademinis žvilgsnis leido susidaryti ne tik turistinį įspūdį apie patį miestą?

G.S.: Šiame mieste mano būta ir anksčiau, taigi pirmieji įspūdžiai jau praeityje, tačiau jūs teisus, nes tai miestas, kurio istorija verta ne tik pažintinių, bet ir akademinių apmąstymų. Laisvalaikiu teko perskaityti Venecijos Respublikos istoriją. Tai fantastiška istorija, kuriai savo zigzagais ir atomazgomis negali prilygti jokia Agathos Christie novelė. Pradėjęs skaityti nebegali sustoti.

Viena vertus, Venecijos Respublika – tai valstybė, kurios istorijos galima pavydėti dėl jos neįtikėtinų pasiekimų. Tai valstybė su puikiu, subalansuotu valstybės valdymo mechanizmu, kuris tam tikra apimtimi įtvirtino valdžių padalijimo principą. Tai valstybė, kurioje buvo pažangiai sutvarkyta teisės ir teisinė sistema, komercija ir bankinė veikla, nustatyta net patentinės veiklos tvarka. Venecijos Respublika savo klestėjimo laikais buvo tokia turtinga, kad Romai ir popiežiams skolindavo pinigus. Venecijos Respublikos laivynas buvo neabejotinas Viduržemio jūros komercinis ir karinis hegemonas. Venecijos Respublikos karo laivynas kadaise šturmavo Atėnus ir susprogdino Akropolį. Garsusis Markas Polas per pasaulį keliavo su Venecijos Respublikos vėliava. Mokslas, menai, architektūra taip pat buvo tokio lygio, kad tuomet sukurti dalykai tapo paveldu ir stebina iki dabar. Tiek, viena vertus, tos lyrikos.

Kita vertus, tikrovė tokia, kad Venecijos valstybės jau seniai nebėra. Paklausite, o koks viso to moralas? Pirminė akademinė išvada ta, kad gera vadyba, sutvarkyta komercija ir finansai, aukštas kultūros bei mokslo pasiekimų lygis dar nepakankami pagrindai valstybei išlikti, visi tie pasiekimai negarantuoja vietos geopolitiniame žemėlapyje.

Akivaizdu, kad visa tai žinant yra apie ką mąstyti, kada šiandien galvojama apie bet kurią valstybę, apie jos išlikimo vizijas.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...