2011 Balandžio 16

Efektai

Kompiuteriai kino fantazijose – pagalbininkai ar kenkėjai?

veidas.lt

"Veido" archyvas
"Veido" archyvas
"Veido" archyvas

Galingi kompiuteriai dabar suteikia galimybę filmų autoriams realizuoti vaizduotėje užgimusias fantastiška sidėjas

Šiuolaikiniai modernūs filmai neįsivaizduojami be vaizdo efektų. Kompiuteris vis dažniau tampa geriausiu režisieriaus pagalbininku, o ekrane nematomi burtininkai kiekvienais metais išranda dar pažangesnių technologijų.

CGI (computer generated images) – tokiu trumpiniu vadinami žiūrovų akis apgaunantys efektai, suteikiantys galimybę filmų autoriams realizuoti vaizduotėje užgimusias fantastiškas idėjas ir neatpažįstamai patobulinti aikštelėje nufilmuotą medžiagą. Galingais kompiuteriais generuojami vaizdai kartais nupiešiami taip tikroviškai, kad be papildomos informacijos neįmanoma atskirti, kas ekrane yra tikra, o kas animuota.

Tiesa, kai repertuaruose vienas po kito keičiasi “Transformeriai”, “Titanų susidūrimai”, “Mumijos”, “Van Helsingai”, “Narnijos kronikos”, “Supermenai”, “Iksmenai”, vyresni žiūrovai nostalgiškai pasiilgsta prieš 15–20 metų matytų senamadiško stiliaus filmų, kai viskas atrodė tikroviškiau.

Juk, tarkime, Francio Fordo Coppolos “Mūsų dienų apokalipsės” kariniuose mūšiuose dalyvavo tikri sraigtasparniai, o dabartinių technologijų meistrams užtenka tik vieno, ir nebūtinai pakylančio, nes viską įmanoma nupiešti, dublikuoti, padauginti, išgražinti, t.y. pameluoti žiūrovui.

Arba prisiminkime Williamo Friedkino 1971 m. kriminalinį trilerį “Prancūzų ryšininkas” su nepamirštamomis automobilių lenktynėmis, kurios įplieskė tiek adrenalino, kad be jokių leidimų ir papildomų efektų nufilmuotą gaudynių sceną Niujorko gatvėmis kinomanai iki šiol vadina pačiu įstabiausiu momentu kino istorijoje. Į kadrą patekę atsitiktiniai praeiviai ir vairuotojai net nenutuokė, kad prieš jų akis vyksta filmavimas, ir reagavo natūraliai, o scenarijuje neplanuotą tikrą avariją sukėlė į darbą važiuojantis niujorkietis, kurio automobilis sankryžoje iš tikrųjų susidūrė su aktoriaus vairuojama mašina (prodiuseriai kompensavo patirtus nuostolius nukentėjusiajam).

Šiandien lenktyniaujančio jaunimo etalonas – beviltiškai štampuojamas stilingas serialas “Greiti ir įsiutę”, kuriame prigrūsta gausybė garso ir vaizdo efektų, o pats režisierius tvirtina, kad filme rodomų nerealių triukų nesiryžta gyvai atlikti netgi patyrę kaskadininkai. Akimirksniu dingsta autentiškumo pojūtis ir išblėsta intriga, kai nujauti, kad ekrane matomas greitis yra koreguojamas CGI efektais, sudėtingiausiuose epizoduose prie specialių konstrukcijų pritvirtinti automobiliai tiesiog stovi žaliame fone arba juos lėtai gatvėmis tampo kameros nematomi sunkvežimiai. Ugningi susidūrimai, pavojingos avarijos ir su tikrove prasilenkiantys piruetai filmuojami pasitelkiant automobilių miniatiūrines kopijas ar sumažintus modelius, o po to pakviečiant aktorius tęsti sceną prie aplamdyto ar rūkstančio tikro automobilio.

Aplenkti kulką

Broliai Andy ir Larry Wachowskiai reikšmingai prisidėjo prie filmavimo technologijų evoliucijos ir “Matricoje” išrado keletą stulbinančių triukų, kuriuos šiandien mėgsta tiražuoti kiti režisieriai. “Matricoje” 360 laipsnių kampu judančios kameros vaizdai techniškai buvo užfiksuoti be kompiuterio pagalbos.

Labai gaila, kad triukšmingai iškilę talentingi režisieriai po juos išgarsinusio revoliucinio filmo nesugebėjo pasižymėti naujais atradimais ir tapo milžiniškų biudžetų įkaitais. Abu “Matricos” tęsiniai virto persūdytu vaizdo efektų karnavalu, kai kompiuterinėmis technologijomis užsižaidę broliai pamiršo fantastinių veiksmo trilerių turinį.

Nuo panašios bėdos nukentėjo ir įspūdingai atrodantis bei kvapą gniaužiantis, bet idėjiškai tuščias ir be reikalo ištęstas Peterio Jacksono “King Kongas”. Jame režisierius išnaudojo epinei trilogijai “Žiedų valdovas” studijos “Weta” laboratorijose atrastas kompiuterinių efektų technologijas ir daugiau dėmesio skyrė animuotų padarų mūšiams nei efektų džiunglėse pasiklydusių aktorių vaidybai. P.Jacksono ir jo vadovaujamų burtininkų dėka kino pasaulis sužinojo, kad nerealios išvaizdos siaubūnus (mistinį Golumą ir gigantišką King Kongą) gali suvaidinti žmogus.

Gyvi judesiai ir emocijos animacijoje

Dar labiau vaidmens fiksavimo (performace capture) technologiją ištobulino lietuvių kilmės amerikietis Robertas Zemeckis, kurio filmuose “Svajonių traukinys”, “Beovulfas” ir “Kalėdų giesmė” animaciniai personažai stebina išvaizdos ir judesių panašumu į juos vaidinančius aktorius. Saldžiausius laurus nusiskynė Jimas Carrey, suvaidinęs keturis skirtingus personažus, o svarbiausią herojų Skrudžą įkūnijęs penkiais gyvenimo etapais nuo vaikystės iki senatvės.

Kiekvieną dieną Jimas su kolegomis pradėdavo ištiesdamas rankas T raidės poza ir laukdamas, kol kompiuterinės animacijos genijai nuskenuos kūno duomenis. Toliau vyko natūrali vaidyba lyg teatro scenoje be žiūrovų, bet su kiekvieną judesį fiksuojančiomis kameromis.

Štai taip pasireiškia kino magija, kai minios žiūrovų stebi ekrane 3D efektais pagardintą “Ledynmetį”, “Šreką”, “Aukštyn”, “Kalėdų giesmę” ar “Rango”, bet retas sugeba pastebėti, kaip stipriai skiriasi ir progresuoja animacinių filmų gamyba.

Vienuose dirba vien tik dailininkai, o įgarsintojai atskirai susirenka prie mikrofonų įrašyti balsų, o kituose už kadro pluša ir vaidina gyvi aktoriai.

Visiškai naują efektų technologiją šiemet pristatė režisierius Gore’as Verbinskis, kuris pirmą kartą animaciniame filme naudojo emocijų fiksavimo (emotion capture) metodiką. Animaciniame vesterne “Rango” Johnny Deppas, Isla Ficher, Billas Nyghy ir kiti aktoriai charizmatiškiems keistos išvaizdos dykumos gyvūnams paskolino ne tik savo balsus, bet gyvai reiškiamas emocijas.

Evoliucijos privalumai ir trūkumai

Per pastaruosius 30 metų CGI efektai stulbinamai ištobulėjo, palengvindami operatorių, dailininkų, dekoracijų statytojų kančias, atvėrė duris režisierių vaizduotei ir suteikė unikalių galių padaryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Šiandien modernusis kinas jau neįsivaizduojamas be kompiuterių trigrašio. Skaičiuojama, kad mažiausiai 60 proc. visame pasaulyje kuriamų filmų naudojasi CGI privalumais, kurie gana dažnai virsta trūkumais.

Tarkim, po devynerių metų pertraukos atgaivintas legendinis Indiana Džounsas “Krištolo kaukolės karalystėje” daugelį žiūrovų nuvylė kompiuterinių efektų perdozavimu ir priartėjimu prie fantastinio trilerio žanro.

Spalvingą CGI galimybių plėtrą lengviausia iliustruoti Jameso Camerono filmais. Jis nuolat ieško naujų galimybių, atlieka eksperimentinius filmavimus, konstruoja specialios paskirties kameras, revoliucinėmis idėjomis laužo stereotipus ir neakivaizdžiai moko kitus režisierius, kurie intensyviai naudoja ir tobulina jo atskleistą metodiką. 1989 m. “Gelmėje” J.Cameronui pirmam pavyko vaizdo efektais išgauti tikrovišką skaitmeninį vandens vaizdą, ir animatoriai išmoko piešti banguojančias jūras bei milžiniškas bangas (geras pavyzdys – “Pražūtinga audra”). 1990 m. fantastiniame trileryje “Prisiminti viską” kompiuteriniai personažai pradėjo judėti, o dar po metų “Terminatoriuje 2″ efektais nulietas robotas įgavo žmogui būdingų tikroviškų judesio manierų.

Čempioniškus lankomumo rezultatus atplukdęs “Titanikas” galėtų atstoti vaizdo efektų vadovėlį. J.Cameronas sugalvojo, kaip “Linux” operacinę sistemą pakinkyti efektų piešimui: koridoriuose tekantis vanduo, laivo plaukimas, denyje vaikštantys keleiviai, laivo skilimas, tragiškas skendimas ir daugelis kitų momentų buvo atvaizduoti kompiuteriais. Specialiai pastatytoje filmavimo aikštelėje su vandens rezervuarais buvo įrengta tik pusė realaus laivo maketo, kurį kilnojo mechaniniai prietaisai. Likusią nematomą pusę skęstančio “Titaniko” nupiešė kompiuterinės animacijos dailininkai.

Galiausiai 2009 m. “Įsikūnijimas” radikaliai pakeitė kūrėjų supratimą apie “performance capture” technologiją, gyvų aktorių įtaigų susiderinimą su animuotais personažais, vaizdo gylį perteikiančių 3D kamerų naudojimą, filmavimo ypatumus prie išgaubto žalio fono erdvėje.

Nukirskime jam galvą

“To neįmanoma padaryti”, – išgirdo režisierius Davidas Fincheris, kai vaizdo efektų animatoriams papasakojo dramos “Keista Bendžamino Batono istorija” viziją. Jis planavo, kad nuo senatvės iki paauglystės jaunėjantį vyrą suvaidintų Bradas Pittas. Aktoriaus veidą pakeisti makiažo specialistai galėjo nesunkiai, tad D.Fincheris sumąstė filmuoti kito pagal amžių tinkamo aktoriaus kūną, o vėliau specialiaisiais efektais pridėti B.Pitto galvą.

Panašaus efekto “Gladiatoriuje” neplanuotai prireikė Ridley Scottui, kai nebaigęs filmuotis kertiniuose epizoduose nuo staigaus infarkto mirė aktorius Oliveris Reedas. Režisierius neturėjo kitos išeities, kaip filmuoti dublerį ir kompiuterinės animacijos įrankiais nupiešti trimatę O.Reedo kaukę.

D.Fincherio išrasta ir nesuskaičiuojamų bemiegių naktų pareikalavusi beprotiškoji technologija visapusiškai pasiteisino, o specialiųjų efektų autoriai ne tik išmoko įgyvendinti neįmanomus dalykus, bet ir buvo apdovanoti “Oskaru”.

Šiais laikais kompiuteriu įmanoma padaryti beveik viską, ko reikia pramoginiam ir rimtam kinui. Virtualų pasaulį piešiančiais CGI įrankiais pasitiki prestižinių festivalių geidžiami Europos ir Azijos režisieriai. Larsui von Trierui “Antikriste” talkinę lenkų vaizdo efektų autoriai ketina prisidėti prie režisierės Kristinos Buožytės psichologinės dramos “Aurora”, kuri žada tapti pirmuoju lietuvišku vaidybiniu filmu su kompiuterinės animacijos sugeneruotais efektais. Kaip mūsiškiams pavyks įgyvendinti savo vizijas, pamatysime 2012 m.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...