2016 Birželio 23

Koleginių studijų „sparnas“ pasigenda didesnio dėmesio

veidas.lt

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Kolegijų sektorius – nepelnytai primirštas, jam stinga didesnio valstybės institucijų dėmesio“, – įsitikinęs Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas prof. dr. Viktoras Senčila.

Kolegijose šiuo metu studijuoja trečdalis Lie­­­tu­vos studentų, ir jų parengimo lygmuo, ko­­legijų dėstytojų kvalifikacija – ne pras­tesni nei kitose Europos šalyse, kuriose veikia valsty­bių remiami kolegijų atitikmenys, vadina­mieji tai­­­komųjų mokslų universitetai (angl. applied scien­ce universities). Tačiau Lie­tu­voje uni­versitetų ir kolegijų finansavimo skirtumai te­bėra drastiški, ir kol kas nematyti ženklų, kad tokia padėtis greitai keistųsi.

– Koks šiuo metu santykis tarp kolegijų ir universitetų sektorių: esate kolegos ar vis dėlto labiau konkurentai? – paklausėme V.Senčilos.

– Nepamirškime, kad kolegijų sektorius mūsų šalyje dar palyginti labai jaunas – juk joms viso labo 16 metų. Svarbu prisiminti, kaip Lietuvoje buvo kuriamas kolegijų tinklas. Štai 1990-aisiais šalyje buvo net 82 valstybiniai technikumai. Bet jau po dešimtmečio iš jų buvo likę bemaž dvigubai mažiau – 48 aukštesniosios mokyklos. 2006-aisiais turėjome 16, o šiuo metu turime 12 valstybinių kolegijų. Lietuvos kolegijų direktorių konferencija iš viso vienija 22 kolegijas, 10 iš jų – privačios. Štai kokio didelio masto reforma įgyvendinta: per mažiau nei 16 metų valstybinių įstaigų sumažinta šešis kartus.

Stovime prieš didžiulį iš­­­­­­šū­kį – demografinę krizę, dėl kurios visose aukš­­­to­siose mokyklose mažėja studentų.

Mokyklos buvo stambinamos jas jungiant, stip­rinant jų potencialą. Kolegijų tinklas buvo formuojamas visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Klai­pėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Aly­tuje, Marijampolėje, Rietave. Štai, tarkime, į Vil­niaus kolegiją susijungė devynios, Kauno kolegija su­vienijo septynias aukštesniąsias mokyklas. No­riu pabrėžti – vyko tikra reforma: buvo tobulinamas kolegijų valdymas, įtraukti socialiniai partneriai, įvesti nauji reikalavimai studijų programoms, dės­tytojams, visas sektorius integruotas į Lie­tu­vos ir Europos aukštojo mokslo erdvę.

Tai buvo drąsu, ryžtinga, efektyvu ir – apie tai nuolat girdime šiandien – įstengta daug kur pa­nai­kinti studijų programų dubliavimąsi. Pa­vyz­džiui, vien Vilniuje ekonomistus rengė trys mo­kyk­los – jos susijungė į vieną Vilniaus kolegijos fa­kultetą.

Su universitetų sektoriumi esame tos pačios bi­­­n­arinės sistemos nariai – antrasis aukštojo moks­­lo „sparnas“. Tačiau stovime prieš didžiulį iš­­­­­­šū­kį – demografinę krizę, dėl kurios visose aukš­­­to­siose mokyklose mažėja studentų. Tad ar ne metas būtų ir universitetiniam sektoriui ryžtis tiems žingsniams, kurie buvo žengti tvarkant ko­le­gijų tinklą, – optimizuoti, jungti universitetus?

– Ne pirmus metus keliate klausimą dėl itin nevienodo kolegijų ir universitetų finansavimo. Ar esama kokių pokyčių?

– Tai buvo ir tebėra, mano požiūriu, nemenkas skaudulys: neproporcingai mažas profesinio ba­kalauro studijų finansavimas, susidedantis iš vadinamojo krepšelio ir bazinio aukštosios mokyklos finansavimo. Vienam specialistui parengti universitete valstybė skiria dvigubai daugiau lėšų nei kolegijoje. Bet juk studijų kokybė ir vienoje, ir kitoje aukštojoje mokykloje dvigubai nesiskiria. Be to, juk ir šiandien esama nemažai studijų pro­gramų (pavyzdžiui, slaugos, kineziterapijos ar pan.), pagal kurias studentai rengiami ir kolegijose, ir universitetuose, todėl nėra teisinga jas taip skirtingai finansuoti.

2014 m. materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ko­legijoms skirta 7 mln., universitetams – per 100 mln. eurų.

Neramu ir dėl to, kad kolegijų finansavimas mažėja neproporcingai greitai net atsižvelgiant į studentų skaičiaus mažėjimą. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, 2014 m. materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ko­legijoms skirta 7 mln., universitetams – per 100 mln. eurų.

Jei jau Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra binarinė, tai lygiaverčio finansavimo reikėtų abiem aukštojo mokslo „sparnams“, nors jų mi­sija ir tikslai – skirtingi. Štai kodėl pasigendu di­des­nio valdžios institucijų dėmesio kolegijų sektoriui.

– Ar visuomenei jau aišku, kuo skiriasi studijos kolegijoje ir universitete?

– Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti duomenimis, pernai į universitetines studijas iš viso priimta per 14,6 tūkst., o į kolegines studijas – per 11,3 tūkst. studentų. Tad akivaizdu, kad stojantieji kolegijų priva­lumus jau žino ir šias studijas renkasi sąmoningai. O privalumai tokie, kad studijos kolegijoje pa­­prastai metais trumpesnės ir orientuotos į prak­­tiką – praktinė veikla užima ne mažiau kaip treč­dalį studijų turinio.

Vis dėlto neretai dar išgirstu kalbant apie „pri­ėmimą į aukštąsias mokyklas ir kolegijas“, o juk kolegijos – aukštojo mokslo dalis jau 16 me­tų. Ma­nau, kad dabar, kai naujos redakcijos Moks­lo ir studijų įstatyme koleginių studijų apibrė­žimas patikslintas, papildytas, aiškumo bus daugiau.

– Dar viena iki galo neišspręsta problema – mokslinė taikomoji veikla kolegijose.

– Vienu metu Studijų kokybės vertinimo centro aukštųjų mokyklų vertinimo taisyklėse buvo įrašyti vienodi universitetams ir kolegijoms taikomųjų tyrimų vertinimo reikalavimai. O mokslinė taikomoji veikla kolegijose net nebuvo finansuojama. Šį faktą buvo labai sunku paaiškinti aukštųjų mokyklų vertinime dalyvavusiems užsienio ekspertams.

Ir šioje srityje finansavimo kontrastai – pribloš­kiantys. Lietuvoje – penki integruoti studijų, mokslo ir verslo slėniai, tačiau į jų veiklą kolegijos beveik visiškai neįsileidžiamos.

Artėjant naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014–2020 m.), su­ma­nios specializacijos prioritetinėms kryptims per Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijas visoms veikloms bus skiriama 1,2 mlrd. eurų. O, pavyzdžiui, kolegijų studijų infrastruktūrai tobulinti – vos 18,5 mln. eurų.

Kolegijų stiprybė – puikus praktinis specialisto parengimas.

Kita vertus, juk neturime tikslo kolegijas pa­versti universitetų kopijomis. Kolegijų stiprybė – puikus praktinis specialisto parengimas. Taiko­mų­jų tyrimų kolegijose turi būti tik tiek, kiek jų rei­kia dėstytojų kvalifikacijai palaikyti, suteikti re­gio­no įmonėms kvalifikuotų konsultacijų, atlikti vietinius, regionui aktualius tyrimus. Taip yra vi­sa­me pasaulyje. Ir dėstytojams kolegijose keliami kiti reikalavimai: jie turi būti pirmiausia praktikai, kad perteiktų naujausias praktines žinias.

Tačiau tai yra stiprus, gyvybingas sektorius, ku­ris, esu tikras, sėkmingai įveiks dabarties iššūkius.

Užs. Nr. VPL1215

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...