2013 Birželio 04

Kodėl valstybę atkūrusios asmenybės netapo jos vedliais

veidas.lt


Didžioji dalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių nusišalino ar buvo nušalinti nuo tolesnių valstybės kūrimo darbų, o kai kurie gal net jiems trukdė.

Gimusieji po 1990-ųjų kovo 11-osios vyresniajai kartai gali pavydėti vieno – Sąjūdžio, tiksliau, to jausmo, kai, atrodė, neįmanoma tampa realybe, kai visi (bent jau dauguma) staiga pasijunta išdidūs, laisvi, drąsūs ir vieningi. O šios dainuojančios revoliucijos vedliams užteko tarti žodį ar duoti ženklą, ir minia jiems beatodairiškai galėjo paklusti.
Tačiau į 25-erių pastarųjų metų, praėjusių nuo 1988-ųjų birželio 3-iosios, kai Mokslų akademijos salėje buvo išrinkta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Lietuvos istoriją dauguma iš to 35-uko įeis ne kaip nepriklausomos Lietuvos valstybingumo įtvirtintojai, o kaip iškilūs menininkai arba kaip rinkėjų atstumti politiniai klajokliai, nuožmiai kritikuojantys dabartinę Lietuvą.

Didžiausi ano meto autoritetai – R.Ozolas ir K.Prunskienė

Iš 35-ių iniciatyvinės grupės narių – visuomenei žinomų asmenų, išdrįsusių viešai pareikšti nepasitenkinimą sovietine tikrove (tegul ir kol kas pridengus TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo sugalvotu “perestroikos” – persitvarkymo šūkiu), vienuolikai jau po kelių mėnesių, spalio 23 d., Persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pritrūko balsų būti išrinktiems Sąjūdžio seimo tarybos nariais. Ir tik dešimt iš 35-ių po pusantrų metų, 1990-aisiais, tapo Nepriklausomybės Akto signatarais.
Iš šiandienos pozicijų žvelgiant keistokai atrodo didžiausių to meto visuomenės autoritetų populiarumo seka, bet Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, balsuota taip: iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai, 193-is, gavo filosofas R.Ozolas, balsu mažiau – ekonomistė K.Prunskienė, trečias (187 balsai) buvo muzikologas V.Landsbergis. Toliau – filosofas B.Genzelis, poetas S.Geda, žurnalistas V.Tomkus, filosofas A.Juozaitis, kompozitorius J.Juzeliūnas, filosofas B.Kuzmickas, rašytojas V.Petkevičius, poetas Just.Marcinkevičius, ekonomistas A.Medalinskas, rašytojas V.Čepaitis, kunigas V.Aliulis (vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės), fizikas Z.Vaišvila.
Tačiau netrukus daugelio jų politiniame elite nebeliko.

Ką valstybei kainavo inteligentų pasitraukimas
„Dalis jų nuo pat pradžių nebuvo labai aktyvūs. Juk Sąjūdis buvo sukurtas labai jaunų žmonių, daugiausia nė 32 metų neperžengusių įvairių judėjimų dalyvių. Jo pradžia siejasi su roko maršais, žaliųjų judėjimais, sakyčiau, vyravo net hipiška dvasia. Tačiau paskui nežinomus jaunuolius tauta kažin ar būtų ėjusi, tad jie pakvietė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę visuomenei žinomesnius ir vyresnius už save žmones būti Sąjūdžio vėliava”, – primena knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia” viena pagrindinių autorių, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė dr. Ainė Ramonaitė.
Iniciatyvinėje grupėje vos ne pusė buvo kūrybinių profesijų atstovų, nes juk ieškant visuomenei žinomų vardų geriausiai tiko būtent jie. Bet dauguma jų politikoje neužsibuvo. „Juk Sąjūdis buvo ne partija, jo esmė buvo kita – iškovoti laisvę, nepriklausomybę. Tą pasiekusi inteligentija grįžo prie savo darbų, nes manė, kad politika turi užsiimti kiti”, – aiškina Sąjūdžio pirmeivė, dabar Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.
Bet ar tikrai visi jie nenorėjo likti politikoje? Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet… Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko, nes jiems buvo nepriimtini metodai, kuriais kiti brovėsi į valdžią.
Tai skaudžiai atsiliepė valstybės raidai. Kaip apgailestaudamas sakė vienas Sąjūdžio pirmeivių, moralinius valstybės pamatus padėti juk net sunkiau, nei atkurti nepriklausomybę. Kai prisimeni, kaip 1988–1990 m. kovota su nomenklatūros privilegijomis, o paskui asmeniniai ir grupiniai interesai paėmė viršų. Ne kartą kildavę diskusijų, kad intelektualai turi susiburti, tarti savo žodį, bandyta kurti visuomeninius sambūrius, bet lig šiol to taip ir nepavyko.

Politikos užribyje – bendražygių arba rinkėjų valia
Kita grupė iniciatyvinės grupės narių ėmėsi politinės karjeros. Štai K.Prunskienė – pirmoji premjerė, R.Ozolas, Z.Vaišvila – premjero pavaduotojai, V.Landsbergis – Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, B.Kuzmickas – jo pavaduotojas.
Tačiau netrukus dauguma bendražygių ar rinkėjų valia prisidėjo prie tų iniciatyvinės grupės narių, kurie norėjo būti politikos elite, bet atsidūrė užribyje. Vienintelė išimtis – dabartinis europarlamentaras V.Landsbergis, neabejotinai viena ryškiausių šių 25 metų Lietuvos politinė asmenybė, bet ir jis niekada nebuvo tarp visuomenės mylimiausių.
Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo balsavimo favoritas R.Ozolas šiandien labiausiai girdimas skelbiant antieuropinius šūkius. Buvęs visuomenės lyderis rinkėjų nustumtas į politinius pakraščius per 2000 m. Seimo rinkimus. Jis įkūrė Centro judėjimą, paskui Centro sąjungą, tačiau susikirtus nuomonėms ją paliko ir subūrė naują – Centro partiją, bet ši tėra politinis nulis. Prieš Seimo rinkimus 2012 m. rudenį politikas jau reiškėsi kaip judėjimo “Už teisingumą”, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį “Drąsos kelio” partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus.
Niekaip savo politinio uosto neranda ir A.Medalinskas – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus (kartu su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais A.Buraču ir G.Songaila) rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos “Už Lietuvą Lietuvoje” narys. Nesėkmingai į Seimą porąkart bandė grįžti ir B.Genzelis, taip pat aršiai kritikuojantis šiandieninę Lietuvos valstybės europinę kryptį.
Dar vienas politikos užribyje likęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Z.Vaišvila net turėjo ambicijų 2009 m. tapti valstybės prezidentu, tačiau į pastarųjų poros dešimtmečių Lietuvos analus jis labiau įeis vienadienio dėmesio sulaukusiais, ne visuomet pasvertais ir patikrintais pagiežingais pareiškimais.
Iniciatyvinę grupę persekiojo ir KGB šmėkla: V.Čepaitis pripažintas bendradarbiavęs su KGB, o K.Prunskienė po teismų maratono šį kaltinimą nusimetė. Tačiau ši politikė, kūrusi vis naujas partijas ar bent jas pervadindama, 2008 m. Seimo rinkimuose patyrė visišką fiasko. 2009 m. ji įsteigė dar vieną – atvirai prorusišką Liaudies partiją, net Maskvoje pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino “Vieningąja Rusija”. Nesėkmingi buvo ir trys jos mėginimai tapti šalies prezidente.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...