2016 Balandžio 28

Kelionės

Kodėl pravartu šypsotis pasieniečiams

Veidas.lt

Vytautas Černiauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia kliūtis keliauti taip plačiai, kaip norisi, – ne pinigai ar skrydžių trūkumas, o vizos. Pradėjus judėti toliau nei iki Latvijos ar Sankt Peterburgo (dar tais laikais, kai mums nereikėjo Rusijos vizų), kolekcionuoti spalvotus ir blizgančius lipdukus bei antspaudus pase man buvo smagus pomėgis. Kol sykį neįstrigau Dubajaus oro uoste, nes negavau vizos, ir vos pakliuvau į Indiją, nes vizą turėjau (tik „neteisingą‟).

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Indiją – į Šengeno zoną!

Kad viza gali būti ne leidimas, bet kliūtis patekti į tam tikrą šalį, įsitikino vilnietis Vytautas Černiauskas. Suplanavęs ilgam savaitgaliui ištrūkti į Indiją, kur ketino dalyvauti vestuvėse, ir iki paskutinės minutės stengęsis įveikti nebaigtus darbus, galiausiai apsižiūrėjo, kad pavėlavo paprašyti vizos.

„Kai anksčiau pirkau bilietą į Peru, pasitikrinau, ar nereikia vizos, – prisiminė jis. – Ne, nereikia Europos Sąjungos šalių piliečiams, kaip ir į daugumą kitų Lotynų Amerikos šalių. O ar reikia į Indiją, net nesugalvojau pasidomėti, nes buvau šventai įsitikinęs, kad arba išvis nereikia, arba oro uoste gausiu. Kaip Turkijoje ar Egipte, juk tokia daugybė žmonių ten keliauja!‟

Galiu pasidžiaugti, kaip nuostabu, kad esame ES ir Šengeno valstybė.

Tik prieš pat suplanuotą kelionę Vytautas sužinojo, kad Indijos vizų reikia visų šalių piliečiams. Dar labiau jį nustebino detalė, kad vien japonai jas gali gauti oro uostuose. Kitiems internetu ne vėliau kaip keturios dienos iki atvykimo į šalį reikia užsisakyti elektroninę vizą. Ją išduoda per kelias dienas.

„Neturint vizos negalima net registruotis į skrydį, nes reikia nurodyti jos numerį, – pasakojo pašnekovas. – Paskambinus į informacinę liniją malonus indas mano bėdą suprato iš pusės žodžio. Matyt, tūkstančiai tokių kaip aš ten skambina kasdien. Pasakė, kad jei skrydis rytoj, o aš vizos iš anksto neužsisakiau internetu, per vieną dieną jos gauti neįmanoma.‟

Maždaug 25 šalis aplankęs, bet pirmą sykį panašioje situacijoje atsidūręs keliautojas pripažino gavęs paprastą pamoką: būtina visuomet iš anksto pasitikrinti.

Vienas iš jo bičiulių „Facebook‟ rašė neseniai nustebęs, kad, važiuojant į kai kurias šalis, reikia vizos: „Akivaizdžiai dar ne visos prisijungė prie Šengeno zonos.‟ Į tai Vytautas su šypsena atsakė, kad Indija turėtų atsidurti Šengeno erdvėje kaip įmanoma greičiau.

„Galiu pasidžiaugti, kaip nuostabu, kad esame ES ir Šengeno valstybė, – kalbėjo jis. – Daugybę kartų prisižiūrėjau, kaip kankinasi kitų valstybių, kurioms mažiau „nuskilo‟, piliečiai ir kokius kryžiaus kelius jiems tenka nueiti, norint pakeliauti po šalis, po kurias mes lengviausiai važinėjame net nesusimąstydamie, kad gali būti kur kas sudėtingiau.‟

Vizą turiu, pasinaudoti negaliu

Nuotykių su Indijos viza būta ir mano gyvenime. Skirtumas toks, kad aš ją turėjau – gautą laiku, tik be galimybės pakliūti į šią šalį.

Tuomet gyvenau Kabule ir sykį su kolege, taip pat lietuve, Kalėdoms susiruošėme į gimtinę. Pigiausia pasirodė kelionė per Delį bei Helsinkį. Dėl nepatogaus skrydžių laiko laukė naktis Indijoje, tad reikėjo vizų. Kolegė gavo daugkartinę pareigūnams suteikiamą vizą (angl. official), aš – daugkartinę turistinę.

Mano viza irgi buvo daugkartinė. Tačiau pase buvo dailiai išraitytas žodelis triple. Mat po atakų Mumbajuje 2008-aisiais indai sugalvojo taisyklę: kai išvažiuoji iš šalies, gali grįžti ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių. Aš gavau tik pusės metų vizą, todėl, net jei kassyk būčiau užsukusi vos keletui valandų, daugiau nei trijų kartų niekaip nebūtų išėję.

Eglė Digrytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pakeliui į Vilnių buvome priverstos Delyje sustoti nakčiai. Keliaujant atgal, laukė tik 6 valandų pertrauka – nebuvo prasmės net galvoti apie pažintinį turą po miestą. Bet liaudies išmintis byloja: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Iš patirties buvau įsitikinusi, kad suomiai yra punktualūs minučių tikslumu. Tik ne jų avialinijos – Vilnių po dviejų savaičių atostogų palikome vėliau, nei turėjome. Lėktuvas, turėjęs mus nugabenti iki Delio, dar stovėjo oro uoste, bet ekrane jau švietė užrašas „gate is closed‟.

Bet ar tai problema? Nebent faktas, kad namie atsidursime ne antradienį, o trečiadienį. Pavėlavome ne dėl savo kaltės, tad per porą minučių bilietai buvo pakeisti kitai dienai, darbuotoja paaiškino, kaip pasiekti viešbutį, davė talonus vakarienei. O tada kolegė pasisuko į mane… „Taigi indai trečiadieniais į Kabulą neskrenda!‟

Indijos pasienio pareigūnai išskirtiniais atvejais gali įleisti keliautojus, tad įjungiau dzen režimą ir nusprendžiau rizikuoti.

Tai reiškė, kad Delyje teks praleisti ne kelias valandas ar naktį, kurią būtų galima prakentėti oro uoste, bet ilgiau nei parą. Tačiau aš galėjau prašytis į Indiją tik po pusantro mėnesio! Viešbutyje karštligiškai naršiau internetą. Išsiaiškinau, kur Helsinkyje yra Indijos ambasada ir kaip paprašyti vizos, bet nežinojau, ar man duotų kitą ir ar užtektų laiko. Užtat perskaičiau, kad Indijos pasienio pareigūnai išskirtiniais atvejais gali įleisti keliautojus, tad įjungiau dzen režimą ir nusprendžiau rizikuoti.

Pirma kliūtis – pakeisti skrydžio iš Delio bilietus. Pavyko be jokių papildomų išlaidų – indų avialinijos už tai neėmė nė cento! Antra – oro uoste registravusi darbuotoja – kažkaip buvo įveikta per kelias minutes (į vizą ji atkreipė dėmesį, bet pažadėjau iš oro uosto nesiveržti – gal patikėjo…).

Trečioji laukė po varginančio skrydžio. Keliautojų pasus tikrino keli vyrai. Išsirinkau vieną iš jaunesnių ir bene patraukliausią (neturėjau nieko prieš vyresnius ir mažiau simpatiškus, bet situacija vertė naudotis visomis priemonėmis). Ištiesiau pasą, dėdamasi, kad gyvenimas yra puikus. Jis įsmeigė akis į pasą, tada – į mane, vėl į pasą ir numykė, kad negali manęs praleisti. Pakišusi jam pluoštą senų ir naujų bilietų, ėmiau skųstis indais, kurie kažkodėl vieną dieną neskrenda į Kabulą. Pažadėjau mauti tiesiai į viešbutį ir niekur iš jo nekišti nosies, tik kitą dieną grįžti į oro uostą. Ir dėl viso pikto maloniai nusišypsojau.

Indas nuėjo kažkur pasikonsultuoti, deja, patarėjo nerado. Pasienio kontrolę jau įveikusi kolegė pasakojo jį girdėjusi bumbant „big problem, big problem…‟ Po kelių minučių grįžęs vyrukas atsiduso: „Well, my dear…‟ (Iš paskutinio žodžio supratau, kad viskas bus gerai – turbūt suveikė šypsena). Antspaudą į pasą gavau. Žinoma, vos pasiekusios viešbutį numetėme daiktus ir patraukėme ieškoti rikšos – jei jau esame Delyje, kaip galima jo neapžiūrėti?

Arabui prireikė šypsenos

Kita istorija su viza po kelių mėnesių Dubajuje baigėsi ne taip smagiai. Keliavau į Frankfurtą ir vėl turėjau visą vakarą bei naktį laukti skrydžio. Su bendrakeleive brite buvome nusižiūrėjusios viešbutį, tik tiek, kad ji galėjo keliauti tiesiai (britams vizų į Jungtinius Arabų Emyratus nereikėjo), o aš turėjau pasirūpinti tranzitine viza. Arabai turi devynias galybes vizų rūšių (turistinės, darbo, mokslo, oficialios, įvairios trukmės ir taip toliau). Man lengviausia buvo gauti tranzitinę, su kuria, jei turi bilietą keliauti toliau, šalyje gali išbūti keturias dienas.

Baltai apsirėdęs arabas pakėlė galvą nuo popierių ir be „salam‟ bei kitų mandagybių nukirto: „Kur šypsena? Jokių vizų!‟

Išlipusi iš lėktuvo patraukiau pas pasieniečius leidimo darytis vizą (tuo užsiėmė privati kontorėlė, todėl man viza pabrangdavo dvigubai iki 100 dolerių). Prieš pasienietį padėjusi pasą ir bilietą, paprašiau tranzitinės vizos. Gal pasą taukštelėjau kiek per garsiai, gal balse pritrūko entuziazmo… Baltai apsirėdęs arabas pakėlė galvą nuo popierių ir be „salam‟ bei kitų mandagybių nukirto: „Kur šypsena? Jokių vizų!‟ (Pamenate, kaip Delyje vaipiausi? Atrodo, pasieniečiams to reikia!)

Ėmiau aiškinti, kad skrydis bus tik rytą, Dubajuje nežadu likti, todėl nėra jokių kliūčių vizai gauti. Pasieniečiui nebuvo įdomu. Pasiūlė susirasti jo viršininką ir aiškintis. „Kur tas viršininkas? Kaip atrodo?‟ Arabas mostelėjo ranka kairėn: „Va ten vaikšto, su žalia uniforma‟. „Ten‟ buvo atvykimo salė, pilna žmonių – reikėjo ieškoti lyg adatos šieno kupetoje, juoba kad uniforma iš tikrųjų buvo pilka.

Viršininkas netrukus atėjo pats. Pakartojau savo dainelę, jis užmetė akį į pasą ir bilietą, bet nieko. „Skrydis – po mažiau nei 12 valandų, viza nebūtina.‟ Jau ėmė siutas: „Žinoma, kad po mažiau nei 12 valandų, bet kai atskridau, buvo daugiau!‟ Arabams buvo vienodai – liepė palaukti autobuso ir keliauti į kitą terminalą, iš kurio turėjau skristi į Frankfurtą. Jei būčiau žinojusi, kad tas terminalas yra kažkas tarp Disneilendo ir „Akropolio‟, gal nebūčiau kėlusi tiek triukšmo – jis veikė ištisą parą ir liūdėti tikrai nebuvo progų… Teliko džiaugtis sutaupius kokius 300 dolerių už vizą ir viešbutį.

Po kelerių metų panašių problemų Dubajuje nebūčiau turėjusi. Anuomet bėda slypėjo tame, kad kai kurios ES narės (žinoma, senbuvės) arabams buvo lygesnės už kitas – lietuviai, bulgarai ar vengrai turėdavo pasirūpinti brangiomis, nelengvai gaunamomis vizomis, kai britai, vokiečiai ar prancūzai keliaudavo laisvai. Vėliau JAE nusprendė, kad ir Bendrijos naujokių piliečiams 30 dienų vizas bus galima gauti nemokamai oro uoste, be išankstinio prašymo.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...