2010 Kovo 22

Pavydas

Kodėl pavydime kitiems sėkmės

veidas.lt

Manote, tik lietuviai džiaugiasi, kai kaimyno troba dega? Skirtingų tautybių, amžiaus ir profesijų žmonės turi skirtingų priežasčių jausti pavydą ir piktdžiugą. Bet pavydėdami visi išgyvena tas pačias emocijas…

Užprogramuota smegenyse

Kaimynas turi gražesnę mašiną, draugės vaikai, palyginti su jūsiškiais, – tikri genijai, o paaukštinimas atiteko ne jums, bet kur kas mažiau patirties turinčiai kolegei… Pakankamai priežasčių žaliuoti iš pavydo. Todėl kai dailioji kaimyno mašina sugenda, o draugė pasiskundžia, kad jos protingasis sūnus pradėjo nuolat bėgti iš pamokų, mintyse apsidžiaugiate. “Teisingumas vis dėlto egzistuoja”, – piktdžiugiškai pagalvojate. Ir tą pačią minutę tampate pavydo auka!

Tačiau jūs tokia – ne vienintelė. Lietuviai, laikantys džiaugimąsi kaimynų nelaimėmis savo nacionaliniu bruožu, iš tiesų nėra niekuo išskirtiniai. Mokslininkai tikina, kad pavydo jausmas bendras visiems, o tai aiškina evoliucijos teorijomis. Tam, kad išgyventų, žmonėms visais laikais reikėjo apginti savo interesus. Pavydas skatino konkurenciją, o kartu ir būtinybę atkakliau siekti savo tikslų. Todėl tie, kurie sako, kad niekada nepavydi, daugeliu atvejų meluoja: jie tik nesuvokia to jaučiamo jausmo kaip pavydo.

Antai vienas amerikiečių tyrimas atskleidė, kad mums užtenka tik paskaityti apie tuos, kuriems pavydime, ir tai jau sukelia smegenyse skausmingą emocinį atsaką. O štai kai tam kažkam, kam pavydime, nepasiseka, smegenyse kyla kita – maloni reakcija. Taip veikia mūsų smegenys.

Juoda – balta

Taigi pavydi visi, tik ne visi leidžiasi pavydo užvaldomi. Juk skirtumas tarp pavydo jausmo ir pavydaus elgesio toks pat akivaizdus, kaip skirtumas tarp pykčio ir agresijos.

Įsivaizduokite, kad jūsų kolega buvo išsiųstas į komandiruotę Prancūzijoje. Jūs taip pat visada apie tai svajojote. Kai sužinojote, kad kelionė atiteko kolegai, pagalvojote, kaip norėtumėte būti jo vietoje, tačiau kartu ir džiaugėtės dėl jo. “Bent vienam iš mūsų pasisekė”, – galvojote.

Tokius jausmus įprasta vadinti baltuoju pavydu. Galvoje sukirba mintis, kaip norėtumėte būti kito žmogaus vietoje, tačiau dėl to visai nepradedate to žmogaus nemėgti. Ir net minties nekyla, jog būtų gerai, kad tam žmogui nepasisektų.

Yra ir kitas scenarijus – jį daugelis apibūdintų kaip juodojo pavydo išraišką. Kai kolega praneša apie savo būsimą kelionę, baisiai supykstate. “Tai turėjau būti aš, o ne jis”, tariate sau ir imate visiems skleisti savo nusivylimą. Pradedate nemėgti savo kolegos vien dėl jo sėkmės, nors iki tol puikiai sutarėte. Savo neigiamų jausmų net negalite dorai paaiškinti – tiesiog jums labai norėtųsi, kad kolegai nepasisektų ir jo komandiruotė būtų atšaukta.

Situacijos skirtingos, tad ar galima jas vadinti vienu žodžiu – pavydas?

Kuriuo vardu vadinti?

Vis dėlto ne viskas, ką vadiname pavydu, yra pavydas. Juk mes galime sakyti, kad pavydime kažkam jo įgūdžių ar sėkmės, visai nenorėdami, kad jis juos prarastų. Galime norėti kaimyno mašinos, tačiau visai nepykti ant paties kaimyno, kad jis ją turi.

Pavydas pirmiausia pasireiškia kaip nemaloni emocija: jis mus skaudina arba sukelia nepatogumų.

Žavėtis draugės suknele dar nereiškia jos pavydėti. Būtent todėl daugeliu atveju baltasis pavydas visai nėra pavydas – tai tėra troškimas. Tik jeigu jums labai skaudu, kad draugė turi tą suknelę, o jūs neturite, jeigu pradedate jausti nemalonius jausmus draugei vien todėl, kad ji su šia suknele gražesnė nei jūs su savo senu apdaru, – tik tokiu atveju galima įtarti pavydą.

Nėra palyginimo – nėra ir pavydo

“Karaliams nepavydi niekas, išskyrus kitus karalius”, – rašė filosofas Frensis Beikonas. Iš tiesų, pavydime tik panašiems į save, gal tik šiek tiek labiau lydimiems sėkmės. Galbūt penkiasdešimtmetė moteris nepavydės grožio aštuoniolikmetei Mis Lietuvai, tačiau ją gali erzinti nepaprastai žavi bendraamžė jos kolegė, kurios figūra sulaukus tokio amžiaus atrodo tiesiog pernelyg tobula.

Pavydas visada kyla iš palyginimo: lyginame tai, ką turime mes, su tuo, ką turi kiti.

Stebime, kiek sėkmės sulaukiame mes ir kiek kolega, dirbantis tą patį darbą. Neduokdie, jam pasiseks labiau ne mums: imsime įtarinėti, kad galbūt jis pataikauja viršininkui ar kitaip gudrauja.

Jei esame eilinės darbuotojos, mes niekada nelyginsime savęs su viršininku ir atvirkščiai. Lyginsime save tik su tais, kuriuos laikome lygiais sau, tad ir pavydime tik lygiems sau: kirpėja  lygins save su kita kirpėja, mama – su kita mama. Vadinasi, kuo daugiau lygybės, tuo daugiau pavydo.

Tarkime, darbe, kuriame daug vienodas pareigas einančių darbuotojų, pvz., dešimt vadybininkų, pavydo bus kur kas daugiau nei tose firmose, kuriose kiekvienas darbuotojas stovi ant skirtingo hierarchijos laiptelio.

Taigi gyvename nuolat jausdami konkurenciją, kartais apie tai net nepagalvodami. O mūsų konkurentai – tie, kurie arčiausiai mūsų. Yra net teorija apie tai, kad mamos labiausiai pavydi savo dukroms. Kartais šis pavydas labai silpnas ir beveik nematomas, tačiau kartais gali gadinti mamos ir dukters santykius.

Antai kai kurios mamos neišleidžia jaunų savo dukterų į pasimatymus, draudžia dėvėti atviresnius drabužėlius ar ryškiau pasidažyti net tada, kai dukros jau pakankamai tam subrendusios. Mamai sunku matyti nerūpestingą savo dukters jaunystę ir suvokti, kad pati tokia niekada nebebus…

Pasakykite, kam pavydite – pasakysiu, kas jūs

* Pavydas kalba ne apie tą žmogų, kuriam pavydime, o apie mus pačius. Pavydime ne tiek dėl to, kad mūsų kolegai pasisekė, kiek dėl to, kad nepasisekė mums. Tai žeidžia mūsų savigarbą: juk sunku pripažinti, kad galbūt per mažai stengėmės dėl savo tikslo.

* Pavydas dažnai kyla iš nevisavertiškumo komplekso. Pavydime, nes jaučiamės prastesni už kitus. O kiekvienas kartas, kai kitam žmogui kažkas pavyksta geriau, tampa dūriu į paširdžius, skausmingai primenančiu mūsų netobulumą.

Tokiais atvejais pavydą stengiamės visaip užmaskuoti – ne tik nuo kitų akių, bet ir nuo savęs. Pripažinti, kad pavydime, ypač jei tai piktas ir į neapykantą peraugantis pavydas, per daug sunku. Todėl kitą žmogų šmeižiame ir bandome išryškinti jo trūkumus, tačiau iš tiesų tai tėra mūsų pačių trūkumai.

* Mus labiausiai erzina būtent tos kitų žmonių ydos, kokių turime patys.

Kaip nepasiduoti pavydui?

  • Susitaikykite su savo jausmais. Pavydo nebūtina atsikratyti: ši emocija gali egzistuoti. Tačiau nebūtinai turite šokti pagal jos dūdelę. Neprivalote paklusti pavydžioms mintims ir jausmams.
  • Nustokite lyginti save su kitais! Jūsų vertė visai nepriklauso nuo to, kokie yra kiti. Gyvenimas nėra varžybos, todėl nugalėtojas nebūtinai turi būti tik vienas. Nebijokite, kad sėkmė ribota ir jeigu pasisekė vienam žmogui, tai jums sėkmės jau nebeliks. Tiesiog gyvenkite nesidairydama, ką veikia aplinkiniai ir kaip jiems sekasi.
  • Gaukite daugiau informacijos. Jei pavydite žmogui jo tobulumo, pagalvokite, ar iš tiesų jis toks tobulas. Jūsų kolegė galbūt gali pasigirti įspūdingu grožiu, tačiau tai nereiškia, kad ji tobula ir kitose srityse. Kartais pamačius visą vaizdą pavydas sumažėja.
  • Labiau stenkitės. Tiesą sakant, tai viskas, kas jums belieka. Šalia jūsų visada bus gražesnių, talentingesnių ar sėkmės labiau lepinamų. Tačiau jūs turite stengtis ne dėl jų, o dėl savęs. Stenkitės tobulėti ne tam, kad aplenktumėte tą, kuriam pavydite, o tam, kad pati pasijustumėte patobulėjusi.
  • Mokykitės iš pavydo. Jei jau žmogui pavydite, turbūt manote, kad jis kažką daro geriau nei jūs. Išnaudokite tai: stebėkite šį žmogų ir mokykitės jo sėkmės paslapčių.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...