2011 Kovo 24

Pavydas

Klastingas, bet nugalimas jausmas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Gal ir nemalonu pripažinti, bet kai kurių žmonių nemėgstame tik todėl, kad ko nors jiems pavydime: gražesnių plaukų, meilesnio vyro, prabangesnio automobilio, talento, laimės, karjeros. Na, o faktas, kad kas nors varvina seilę stebėdamas mūsų gyvenimą, kartais netgi paglosto savimeilę…

Puikiai žinome, kad pavydas – negeras, netgi smerktinas jausmas, todėl suaugusios stengiamės visokiausiais būdais jį išguiti iš savo širdies ir galvos. Graudumas ima vos pagalvojus, kad leidžiamės pavydo, tikro klastūno, užvaldomos. Juk jį, kaip ir stiprius vaistus, galima naudoti nebent mažomis dozėmis. Kai pavydo padauginame, širdį ima draskyti dar ir kaltės jausmas…

Psichologai sako, kad graužtis ar rautis plaukus dėl to, kad galbūt esame silpnos asmenybės (stiprios juk niekam, niekada ir nieko nepavydi) – ne išeitis, juolab kad pavydas – jausmas, kurį patiria visi be išimties nuo seniausių laikų.

Beje, jis jaudino ir didžiausius žmonijos protus – būtent garsusis graikų filosofas Aristotelis pasiūlė nuspalvinti pavydą dviem spalvomis – juoda ir balta. “Juodojo” pavydo kamuojamas žmogus mąsto taip: “Noriu, kad netektumėte visko, ką turite.” “Baltasis” (“Man reikia to, ką jūs turite”) – ne toks jau ir menkas jausmas, nes esą žmones priverčia tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Su mamos pienu

Garsi austrų psichoanalitikė Melani Klein sukūrė teoriją, kad mes gimstame kupini pavydo ir neapykantos viskam, ko norime, bet negalime pasiekti. Kaip tik todėl visa, kas gera, augdami siekiame arba atimti, arba sunaikinti. Šios moters nuomone, pirmasis objektas, kurio ypač pavydime – mamos krūtys. Prie jų prigludę jaučiamės saugūs, deja, krūtys iš tikrųjų mums nepriklauso, negalime jų “turėti” visada, kai tik užsimanome..

Augdami susipažįstame su mus supančiu pasauliu, broliais, sesėmis, kitais vaikais – šiuo laikotarpiu meškos paslaugą mums gana dažnai padaro tėvai, kurie skatina konkuruoti tarpusavyje (“Kas laimės – tam saldainis”, “Kas paskutinis – supuvęs kiaušinis” ir t.t”). Pralaimėję jaučiamės neužtektinai mylimi, nesaugūs, nes švelnumo, meilės ir dovanų gauname tik už laimėjimus.

Pavyduoliais gali užaugti ir pirmagimiai, kuriems trūksta tėvų dėmesio, ir pagrandukai, kurie jaučiasi blogai, nes patys negali apsiginti, pavydi broliui ar sesei, nes jie yra didesni ir stipresni.

Vaikystėje galime pavydėti ir šykštėti absoliučiai visko: žaislų, saldainių, draugų, tėvų ir kt. Pavydą dar labiau sustiprina nesaugumo jausmas, nežinojimas, kokios taisyklės valdo žmonių santykius ir visą pasaulį. Pavydime visko, nes aplinka mums gali atrodyti grėsminga, besikėsinantį į mūsų saugų pasaulėlį. Kita pavydėti skatinanti priežastis – save suvokiame per tai, ką turime. Vadinasi, ko nors netekę, prarandame ir dalį savęs. Tik augdami suprantame, kad mes esame mes, o šalia – mūsų daiktai, artimiausi žmonės ir kt.

Ikimokyklinukai – ypač pastabūs ir jautriai reaguoja į bet kokią neteisybę. Dėl to (nors ir nesąmoningai), gali elgtis agresyviai. Pavyzdžiui, Tomukas iš darželio visada išeina paskutinis, nes jo tėtis ir mama labai užsiėmę, o Dariaus tėvai jį pasiima iškart po pietų miego. Kaip nubausti pavydo objektą? Tiesiog sulaužyti jo mėgstamiausią žaislą…

Psichologai sako, kad žvėris, vardu, pavydas, gali niekada nenubusti, jeigu vaikus tinkamai auklėsime. Pavyzdžiui, užuot kovojusios su etiketėmis, stengsimės jiems įteigti, kad ir be firminių sportinių batelių ar brangaus telefono yra nepaprasti. O jeigu svarbu padėti vaikui pelnyti draugų pripažinimą ar palankumą, pinigų geriau reikėtų skirti jo muzikavimo repeticijoms arba sporto treniruotėms, o ne brangiems daiktams…

Ir labai svarbu kalbėtis, rodyti, pasakoti, mylėti ir myluoti – žinojimas, kad esi mylimas suteikia pasitikėjimo savimi, slopina norą lyginti save su kitais.

Pavydime ne Monako princesei…

o žmonėms, kurie gyvena šalia, yra bent šiek tiek į mus panašūs, pavyzdžiui, kaimynei, kuri baigė tą patį universitetą, bet gavo geresnį darbą. Turtuoliai, Holivudo aktoriai, kurie turi nuosavus lėktuvus ar pinigų plastinėms operacijoms – tiesiog kažkokios mitinės būtybės, gyvenančios ekrane ar žurnalų puslapiuose. Pavydas aptemdo protą tada, kai konkursą, kuriame dalyvavome, laimi bendradarbė – iš tiesų, kuo ji geresnė? Ne tik liūdna, graudu, bet dar ir labai pikta – ta nenaudėlė dabar nė nesisveikina, užrietė nosį, jaučiasi nugalėtoja… Deja, labai dažnai pokyčius pastebime tik mes. Viskas labai paprasta: niekas negali žmogui primesti pavydo ar kito jausmo, jei jis jam svetimas. Taigi pirmiausia reikia suvokti, kad kalta ne kolegė, o pačios jaučiamės nesmagiai. O jos žvilgsniuose įžiūrime tik tai, ko tikimės…

Blogiausia, kad stiprus pavydas gali sukelti daug kitų jausmų, emocijų, kūno reakcijų ir veiksmų: skausmą, pyktį, įsiūtį, liūdesį, širdgėlą, baimę, apmaudą, kaltę, gailestį sau ir t.t.

Svetima karvė visada duoda daugiau pieno

Tikrai nemalonu suvokti, kad “pavydas bambą graužia”. Tikriausiai panašiai jaučiamės ir tada, kai kiti pamato atsisegusį kelnių užtrauktuką ar nubėgusią pėdkelnių akį. Iš tikrųjų, galime sutikti, kad turime daugybę nuodėmių (mėgstame pavalgyti, esame netvarkingos, keistuolės ir t.t), bet kad esame pavydžios – tikrai ne. Psichologai sako, kad vidinis konfliktas dažnai kaip tik dėl to ir kyla – pavydime, bet nenorime to pripažinti. Pavyzdžiui, skundžiamės, kad nerandame įdomios veiklos, dažnai keičiame darbus, nes jie – neįdomūs. Esame nuoširdžios, atviros, komunikabilios, bet nesugebame užmegzti ilgalaikių santykių. Užtenka šiek tiek giliau pasikrapštyti savyje ir randame … pavydą, kuris trukdo mums laimingai gyventi. Neužsisėdime viename darbe, nes nepavyksta greitai palypėti karjeros laiptais, tapti lydere. Nutraukiame santykius su naujais pažįstamais, nes jaučiamės sumišusios girdėdamos kalbas apie jų sėkmę (užsienyje baigtus mokslus, vaiką genijų ir t.t.) Tikriausiai būtent pavydas kaltas ir dėl to, kad nesivedame draugės į vakarėlius – o kas, jeigu ji nugvelbs mums patinkančių žmonių dėmesį, ims juos dominti labiau nei mes? Antraeilis vaidmuo juk niekam nepatinka…

Ar įmanoma nuo pavydo išgyti

Be abejo, tačiau tam reikia laiko, kantrybės ir daug pastangų. Jei jaučiate, kad pavydas visiškai jus užvaldė ir nežinote, kaip su juo kovoti, kreipkitės į psichologus. O jeigu kol kas padėtį valdote, paklausykite kelių patarimų.

  • Nustokite save kaltinti. Pirmiausia, nusiraminkite ir išmeskite iš galvos mintis, kad neturite teisės pavydėti. Nesigraužkite dėl to, kad esate nebrandžios, savimi nepasitikinčios asmenybės, nekaltinkite savęs dėl to, ką jaučiate.
  • Prisiminkite, kas esate. Kai apakina kitų žmonių laimė ir sėkmė, tikrai nesunku pamiršti, kad ir pačios gyvename visai neblogai, turime, kuo džiaugtis, esame apdovanotos gabumais ir talentais. Surašykite juos ant lapo ir kelis kartus perskaitykite. Negana to, būtinai dar sykį pagalvokite, ar tikrai norite to, ką turi draugė, buvusi bendraklasė ir kt. Atsakymas “taip”? Tada gerai pasvarstykite, kokių priemonių prireiks, kad gautumėte tai, apie ką svajojate. Norite įdomesnio darbo, bet nemokate jokios užsienio kalbos? Užsirašykite į kursus. Norite automobilio, bet nemokate vairuoti? Kreipkitės į vairavimo mokyklą. Nepatinka lygūs plaukai? Sugarbanokite… Tobulinkite savo gabumus, lieknėkite, keiskite aprangos stilių – tikrai galite tai padaryti. Svarbiausia, nustokite svajoti apie neįmanomus dalykus, pavyzdžiui, apie ilgesnes kojas, rudas akis, kilmingus tėvus ir t.t.
  • Pagalvokite, ar jums tikrai reikia to, ką turi kiti. Juk ne šiaip sau sakoma, kad gerai tik ten, kur mūsų nėra ir ne viskas auksas, kas auksu žiba. Bendradarbė nuolat giriasi, kad jos spinta prikimšta brangių kailinių ir vardinių drabužių? Tačiau apie tai, kad vyras neleidžia jai susitikti su draugėmis, mokytis, keliauti ir reikalauja, kad namie nebūtų nė dulkelės, tikriausiai nutyli? Gal iš tikrųjų yra geriau pačiai save išlaikyti ir niekam nesijausti skolingai, neatidirbinėti už kailinius? Nesimatuokite svetimo gyvenimo, džiaukitės savuoju.
  • Vadovaukitės protu. Jeigu juodas pavydas įsisiurbė kaip erkė ir nežinote, kaip jo atsikratyti, “įjunkite” protą. Įsivaizduokite, kad vagys nušvilpia naujintėlę draugės “Audi”. Kas jums iš to? Smagu, kad abi neturite automobilio? Tačiau ar jūsų gyvenimas dėl to pasikeitė? Na, nebent tuo, kad draugė jūsų niekur nepaveš, kai reikės… Jeigu protas nepadės ir vis tiek lyginsite save su kitais, tiesiog pasistenkite daugiau bendrauti su žmonėmis, kurie myli ir vertina jus tokią, kokia esate.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. !!!! !!!! rašo:

    Puikus straipsnis!!!

  2. Nesuprantu Nesuprantu rašo:

    ..Kodėl pavydo jausms straipsnyje priskirtas tik moterims.
    Juk Kainas Abelį užmušė iš pavydo,taigi šis jausmas sukurts Dievo ir jis mums yra būtinas ir brangintinas.

  3. Pritariu > Nesuprantu Pritariu > Nesuprantu rašo:

    Labai taiklus ir įžvalgus komentaras.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...