2013 Gegužės 21

Raimundas Milašiūnas

Kodėl mes nemylime vieni kitų?

veidas.lt

Liūdna, bet tikrai daug žmonių verčiau pasirenka pasitraukimą iš gyvenimo, nei galimybę atsiverti, pasikalbėti ir išleisti iš savęs tą skausmą, kuris mūsų dvasioje atlieka juodą darbą.

Nors prabėgo jau nemažai laiko nuo skaudžios Vytauto Šapranausko netekties ir televizijos toliau tęsia savo linksmybes, kuriose seniai nebėra vietos ne vienai jų aukštus reitingus kūrusiai charizmatiškai asmenybei, bet mintimis vis dar grįžtu į tas dienas. Ir man vis kyla tas pats klausimas: kodėl mes nemylime vieni kitų?
Prisimenu tos nelemtos balandžio 18-osios naujieną, kuri sukrėtė daugelį, tačiau kitiems tiesiog sužadino smalsumą – o kas gi įvyko? O kaip jis nusižudė? Ar buvo girtas? Ir vėl noriu paklausti: kodėl mes nemylime vieni kitų? Prisimenu ir tą internautų šėlsmą, kai tiek Vytauto gyvenimas, tiek jo draugės „kaltė“ buvo narstomi kaulelis po kaulelio – ne su gailesčiu, bet su pasitenkinimu… Nebuvo keista vėl paklausti savęs: kodėl mes nemylime vieni kitų?
Grįžta prisiminimai ir apie iškilmingas laidotuves bei televizijos tų dienų ašaringas laidas, ir vėl užduodu jau netikėtą klausimą: kodėl mes nemylime vieni kitų? Štai šioje vietoje ne vienas, matyt, suklus ir nustebs – kaip? Argi tas liūdesys ir laidotuvių ašarų transliacija – ne tikra meilės žmogui išraiška? Suprantu jūsų nuostabą, bet vis tiek lieku ištikimas sau, nes manau, kad ne tada reikia skaudintis ir verkti, kai jau vėlu ką pakeisti. Teisingas nepakeičiamos Vytauto kolegės Jurgitos Jurkutės klausimas, tomis dienomis nuskambėjęs interneto tyruose: o kur visi jūs buvote anksčiau?
Tas žodis „anksčiau“, kuriame slypi visa tiesa, bet kuris, deja, atveria ir bejėgystės vartus… Kaip dažnai mes pagalvojame, kad anksčiau buvo geriau, kad anksčiau galėjome daugiau, geriau. Bet visuomet suvokiame, kad to niekada nebebus ir to niekada nebepakeisime. Kiek kartų savo kabinete esu matęs raudančių dėl „neteisingos“ praeities žmonių ir kiek kartų turiu ištarti tą beviltiškai skambančią frazę: praeities, deja, nepakeisime. Tačiau mes vis pamirštame, kad tai, kas tampa „anksčiau“, šiandien yra „dabar“. O dabar tik ir galime kurti ar keisti tai, kas šiuo metu vyksta.
Kas iš to, kad graudžiai apraudame savo noru išėjusį iš šio pasaulio? Jam niekuo nebepadėsime, bet kai kam gal tik atversime akis, parodydami, kad tik mirusių mes gailimės, juos gražiai prisimename, apverkiame ir užkeliame ant pjedestalo. Koks nors aikštingas paauglys, kuriam atrodo, jog gyvenimas nėra nė grašio vertas, nes „niekas manęs nesupranta“, nesunkiai gali pasidaryti išvadą, kad tik mirtis atneš tą taip laukiamą aplinkinių meilę. Ir vaikas, kurį niekina ir iš kurio tyčiojasi mokykloje, gali netikėtai sau pačiam suprasti, kad jei tik jis numirtų, gal tuomet ir ant jo nustotų spjaudyti, o jis taptų mylimas. Ar nesate girdėję vaikų, sakančių „aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės…“? Ne? Tuomet ir jūs esate iš tų, kurie nėra įtraukti į „patikimų“ žmonių sąrašą.
Visi būsimieji savižudžiai kalba. Neretai jie kalba ne žodžiais, bet veiksmais ar jausmais. Atitolimas ir užsidarymas, nenoras prisileisti kito žmogaus, o kartais tiesiog nepaaiškinamas irzlumas ar vis dažniau skruostais nutekančios ašaros yra pirmasis ženklas, kad gyvenimas tampa vis labiau nemielas. Net ir dažnėjantis svaiginimasis norint užsimiršti – ne visuomet „pasileidimo“ kriterijus… O tas nuvertinantis „jei kalba apie savižudybę, tai niekada nesižudys“ tėra tik dar vienas mūsų abejingumo įrodymas. Bet tik nuo mūsų priklauso, ar būsime įtraukti į „patikimų“ žmonių sąrašą, nes kenčiančiam kartais tereikia išsikalbėti.
Bet ir kalbėti mes nesame išmokyti. Mums būdingiau „neužversti kitų savo bėdomis“, „nevarginti ašaromis“, nes juk „vyrai neverkia“, ir dar daug visokiausių prisigalvotų kvailysčių, sakančių, kad mes turime būti „stiprūs“, „susitvarkyti patys“. Čia aš vis cituoju. O kad jūs žinotumėte, kiek daug kartų šių ir panašių žodžių išklausau savo kabinete. Tad nesistebiu, kad tiek daug mūsų verčiau pasirenka pasitraukimą iš gyvenimo, nei galimybę atsiverti, pasikalbėti ir išleisti iš savęs tą skausmą, kuris mūsų dvasioje atlieka juodą darbą.
Neretai mano pacientai sako, kad jiems palengvėja, vien garsiai įvardijus savo bėdą. Ir nieko čia nėra keista, nes šiuo paprasčiausiu žingsniu mes tą sunkią naštą nuimame nuo pečių ir padedame prieš save. O iš šalies pasižiūrėti į bet kokią problemą visuomet lengviau, nei bandyti ją narstyti viduje.
Mano dalia – vis atsigręžti į vaikystę ir ten ieškoti visų mūsų negandų šaknų. Nemaža dalis tų, kurie laiko save viską ir apie viską išmanančiais, iš mano profesijos brolių šaiposi, mat mes tik ir kapstomės po vaikystę. Bet dar kartą pakartosiu: visi mes iš ten ateiname. Ir galbūt jūs, kurie taip ją niekinate, turite dėl ko? Ir gal dėl to šiandien netampate tais, kurie neįtraukiami į „patikimų“ žmonių sąrašą? O vaikystėje slypi daug mūsų paslapčių…
Viena mano pažįstama papasakojo, kaip ji „auklėjo“ savo dukrelę, kai ši nenorėjo valytis dantų. Ji pamokė, kad jei dukra nesivalys dantų, tai „juose užsiveis tokios kirmėlytės, kurios viską sugrauš“. Turbūt dantis ta mergaitė tikrai ėmė valytis, bet ar nepagimdė savyje dar vienos baimės, sakančios, kad joje gali veistis visokios pabaisos?
O kitas vis auklėjo savo vaiką, kad jei šis bus negeras, tai teks kviesti policiją ir atiduoti jį į kokius nors vaikų namus. Mūsų, suaugusiųjų, išmonei ribų nėra: mes savo vaikus gąsdiname piktais kaimynais, čigonais (teatleidžia man niekuo dėti romų tautybės žmonės), raganomis, gydytojais su ilgais ir aštriais švirkštais ar kitomis negandomis.
Ir ką? O kaip priversti vaikus klausyti? Jau girdžiu tokius klausimus, bet ir aš noriu užduoti klausimą: o kodėl mes stabdome nemalonų mums vaikų elgesį, rodydami jiems neigiamą rezultatą? Kodėl nesugebame jiems parodyti teigiamų pusių, kurių duos teigiamas elgesys? Kodėl negalime pasakyti paprastai: jei tu valysiesi dantukus, būsi sveika ir niekuomet nesirgsi? Arba kodėl, užuot grasinę iškviesti policiją kambario nesusitvarkančiam vaikui, nepasiūlome kartu nuveikti ką nors malonaus, nes tam turėtume daugiau laiko, jei kambarys būtų greičiau sutvarkytas?
Mes kažkodėl renkamės grasinimus ir bausmes, nors net ir griežtesni pedagogai pataria greta lazdos principo naudoti ir saldainį. Ir taip pamažu esame išbraukiami iš vaiko „patikimų“ žmonių sąrašo. Augdamas toks nelaimėlis suvokia, kad „patikimų“ apskritai šiame pasaulyje nėra, nes jį valdo vien bausmės ir gąsdinimai. O kančia tampa kasdienybe – net ir Bažnyčia, deja, mus moko įprasto „mea culpa“… Tai vieną kartą ir tampame tiek kalti, kad nebematome kitos išeities, tik nubausti save, pasitraukiant iš šio pasaulio.

Kalbėtis mes nesame išmokyti. Mums būdingiau „neužversti kitų savo bėdomis“, „nevarginti ašaromis“, nes juk „vyrai neverkia“, ir dar daug visokiausių prisigalvotų kvailysčių.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...