“Fellows Essential Gentleman”, Instagram.com nuotr.

Gal šis klausimas skamba nekorektiškai, ir, tikriausiai, jis ir liks atviras. Kaip bebūtų, bet apie tai dažnai diskutuoja kolegos-emigrantai, prisitaikę prie Vakarų Europos mados vėjų. Pažvelkime į tai iš jų perspektyvos.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Visų pirmą reikėtų apibrėžti sąvokas ir įrėminti jas geografinėje erdvėje, nes mados pasaulyje, ypač tai, kas susiję su plačiųjų masių smart casual stiliumi, apie kurį ir kalbėsime, viskas yra per daug reliatyvu. Madą suprasime tradiciškai – tai konkrečiu laiku vyraujantis stilius. Tačiau patį stilių kiek suasmeninsime ir žiūrėsime į jį kaip į žmogaus santykį su apranga. Jį idealiu atveju lemia tiek mada, tiek asmeninės nuostatos ir gyvenimo būdas bei aplinka. Madingu laikysime tą žmogų, kurio stilius neprieštarauja ne tik madai, bet ir kitiems minėtiems veiksniams. Tiek „teorijos“, o dabar pereiname prie geografijos.

Nepaisant globalizacijos ir to, kad kiekviename Europos didmiestyje parduodami beveik identiški drabužiai, žmonės rengiasi gana skirtingai.

Esu tikras, kad stilingi tautiečiai, apsigyvenę Londone, Barselonoje ar Stokholme, duos labai skirtingų patarimų Lietuvos vyrams, kaip atrodyti madingai. Nepaisant globalizacijos ir to, kad kiekviename Europos didmiestyje parduodami beveik identiški drabužiai, žmonės rengiasi gana skirtingai. Klimatas, ekonominė situacija, žmonių domėjimasis globaliomis tendencijomis ir naujovėmis – ši sąrašą galime tęsti ilgai. Galiausiai, galima rasti skirtumų tarp Vilniaus ir Klaipėdos, Užupio ir Žemųjų Panerių.

Taigi darome prielaidą, kad keičiantis aplinkai, paprastai keičiasi ir drabužių stilius. Apsigyvenęs Londono pietvakariuose emigrantas iš Žemųjų Panerių po kiek laiko kardinaliai pakeis savo išvaizdą, nors joje gal ir liks kokių nors pernykščio gyvenimo akcentų. Ir net jeigu jis ir netaps mados pasaulio žvaigžde, grįžęs per Kalėdas į Lietuvą sušnibždės: kokie jūs čia nemadingi. O kaimyną, gyvenusį Barselonoje, sukritikuos kone labiausiai. Ir tik ilgai ir aktyviai gyvenęs keliuose skirtinguose miestuose žinos – tu niekad nebūsi tuo pačiu momentu vienodai madingas ir Helsinkyje, ir Lisabonoje, bet gali turėti tokį stilių, kuris bus gerai įvertintas bet kuriame Europos kampe.

Šiame kontekste galbūt kiek grubokai formuluojame vieną svarbiausių Lietuvos vyrų aprangos problemų: jų stilius, ištrauktas iš jų miesto ar rajono realybės ir atsidūręs kurs nors Amsterdamo ar Romos aukštuomenėje, gali pralaimėti atvykėlių iš Londono ar Berlyno atžvilgiu bent dėl kelių priežasčių, apie kurias Lietuvoje mažai galvojama.

Svetimi drabužiai

Daugelis mini baltųjų ir mėlynųjų apykaklių terminus, kalbėdami apie fizinį ar intelektualų darbą dirbančius žmones. Lietuvos vyro vaizduotėje, regis, pirmieji atrodo elegantiškai, o antrieji – kiek nevykusiai. Nors anglakalbėse šalyse, kur buvo sugalvotas toks palyginimas, juo buvo norima pabrėžti, jog „vertybiškai“ abu stiliai beveik identiški, skiriasi tik neesminės detalės. Kartais Lietuvoje pamatai kasininką, kuris po darbo nori atrodyti kaip bankininkas, o bankininką – kuris iš karto galėtų eiti dirbti viešbučio portjė. Viskas susimaišė.

Per ilgus dešimtmečius, o iš tikrųjų šimtmečius, Vakarų Europoje (deja, mūsų regione socializmas ištrynė ir šią istorinę atmintį) formavosi tam tikri vyrų profesinės aprangos standartai, kurie iki šių dienų įrėmina vyrų mados pasaulį. Skirtingai nuo moterų, kurių profesijų ratas istoriškai buvo kiek siauresnis, o drabužiai labiau dekoratyvūs, vyrų aprangos istorija pažymėta pabrėžtinu funkcionalumu. Be to, didmiesčių gyvenimo ypatumai, kuriuose ir gimsta mados tendencijos, skatina darbo ir laisvalaikio stilių suartėjimą.

Kai nėra oficialių renginių, renkis normaliai, mes čia dirbame, čia darbuotojų parlamentas.

Pavyzdžiui, Londone elegantiški biurų darbuotojai, kurie iškart po darbo pradeda „naktinį gyvenimą“, pakreipė visuotinį smart casual supratimą į elegantiško oficialumo pusę, o Berlyne įvyko visai kitoks procesas – darbui skirti drabužiai kiek įmanoma buvo pritraukti prie laisvalaikio poreikių. Kai teksto autorius atlikinėjo praktiką Vokietijos parlamente ir pirmą savaitę ėjo į darbą sąžiningai apsirengęs kostiumu bei kostiuminiais batais, kolegos neištvėrė ir pasakė: kai nėra oficialių renginių, renkis normaliai, mes čia dirbame, čia darbuotojų parlamentas.

Po ilgų pastangų teko išmokti tai, ką vietiniai žino nuo mažens: kiekviena aprangos detalė yra ne šiaip „dėl stiliaus“, o turi aiškią funkciją ir perteikia informaciją apie tave aplinkiniams. Vakarais Berlyne po darbo galima pamatyti dažytojus, kurie su darbine apranga po darbo eina alaus. Kadangi kai kurių dizainerių dėka dažytojų apranga (sutepti džinsai, džinsinės striukės) tampa vis labiau madinga, jie netyčia tampa realiu mados įsikūnijimu. Nors stilingi jie buvo ir prieš tai, bet, įtariu, Lietuvoje šios profesijos žmonių apranga būtų iš karto nuvertinta.

Kita vertus, šiuo metu Lietuvoje tarp vyrų populiarėja „medkirčių“ stilius, kurio pagrindiniai akcentai yra flaneliniai marškiniai ir ilga barzda. Vakaruose klasikinio medkirčio įvaizdis buvo suprantamas labiau kaip mados kryptis, kuri įneša kiek brutalumo į aprangą, o Lietuvoje madingi vyrai bando atkartoti tą stilių taip intensyviai, kad kartais atrodo, kad kokiame nors populiariame Vilniaus kofišope nusileido medkirčių delegacija iš Kanados. Įtariu, kad po kelerių metų tie patys vaikinai simuliuos dažytojų brigadą.

Moteriška elegancija

Blogiau už medkirčių stilių, ko gero, yra vis dar paplitęs Lietuvoje „hipsteriškas“ polka dot stilius, pvz., tamsiai mėlyni marškiniai su šviesiais taškeliais. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, tai buvo gal kiek nuskriaustų į virtuvę įvarytų moterų stilius, kuris patekęs į vyrų madą simbolizuoja jų solidarumą su moterimis. Niujorke ar Londone tokius marškinius dar neseniai vilkėjo vien tik hipsteriai-feministai, studijuojantys gender studies ir skaitantys Jane Austen romanus.

Galima spėlioti, kad jeigu parduotuvėse kabėtų plakatai „Tavo mergina/mama/sesuo nieko neišmano apie vyrų madą“, Lietuvos vyrai atrodytų kiek vyriškiau.

Įdomu, ar Lietuvos vyrai juos vilki iš idėjos, ar dėl to, kad moteriška elegancija kažkokiu būdu užkariavo Lietuvos vyrų madą. Laisvoki zomšiniai pusbačiai, trumpos žieminės striukės, net šaltuoju metu paryškinantys užpakalį, aptempti skinny džinsai ant stambių raumeningų kojų, paverčiantys vyrišką siluetą moterišku, nekalbant apie žaismingus šalikėlius – tai tik keli šio žiemos sezono vyriškos aprangos akcentai.

Kodėl taip yra, galima iš dalies suprasti užsukus į kokios nors drabužių parduotuvės vyrų skyrių, kur kiekvienam vyrui tenka bent viena patarianti moteris, kurios ekspertinės žinios didžiąja dalimi buvo įgytos vaikystėje, kai ji aprengdavo Keną ar kitą neaiškios lyties lėlę. Galima spėlioti, kad jeigu parduotuvėse kabėtų plakatai „Tavo mergina/mama/sesuo nieko neišmano apie vyrų madą“, Lietuvos vyrai atrodytų kiek vyriškiau.

Mada – ne piniguose

Kitas blogis, trukdantis Lietuvos vyrams, kurie nori atrodyti madingai, kaip bebūtų keista, yra pinigai. Stebint, kaip vyrai apsipirkinėja, ar kartais pažvelgus į kai kurių Lietuvoje gyvenančių draugų garderobus, susidaro įspūdis, kad drabužių jie turi daugiau negu vidutinis Berlyne gyvenantis vyras.

Pažiūrėjus į „brangiai“ atrodančius Lietuvos vyrus, dažnai mintyse kyla Paryžiaus pakraščių vaizdai, kur emigrantai iš Afrikos sukūrė savotiškos prabangos stilių.

Parduotuvėse pilna akcijų – ir drabužių tikrai neužsilieka. Atrodo, kad sutaupai, bet galiausiai išleidi dar daugiau, nes nusipirkai galbūt visai tau netinkantį drabužį. Pigu, gražu, kažkaip priderinsiu – šis principas žlugdo stilių ne mažiau negu sesers patarimai. Vietoj 15 marškinėlių artėjančiai vasarai, nupirktų per įvairiausius išpardavimus, geriau turėti 5, kurie būtų labiau universalūs ir geresnės kokybės.

Kita vertus, jei vyrai turi pinigų, tai pradeda puoštis ir perka tik „įdomius“ brangesnius drabužius, kurie, jų nuomone, kažkokiu magišku būdu padarys juos stilingesniais. Pažiūrėjus į „brangiai“ atrodančius Lietuvos vyrus, dažnai mintyse kyla Paryžiaus pakraščių vaizdai, kur emigrantai iš Afrikos sukūrė savotiškos prabangos stilių. Tuo tarpu tikrasis Paryžius Lietuvoje slypi kur nors studentų bendrabučiuose, kur tebeliko saiko ir kritinio mąstymo.