2015 Kovo 19

Kodėl Lietuvos universitetuose slopsta dėmesys užsienio kalboms

veidas.lt

 

Kalbų mokymasis. Lietuvos universitetų tarpusavio konkurencija bei siekis sutaupyti kuo daugiau lėšų keičia akademines užsienio kalbų mokymosi tradicijas. O tautos daugiakalbiškumo siekis visu svoriu užgula ne visuomet mokių studentų pečius.

Svarstant, kodėl Lietuvos universitetuose tarp laisvai pasirenkamų dalykų jau keleri metai nelikę vietos užsienio kalboms, tenka prisiminti pakeistą Aukštojo mokslo įstatymą ir 2011 m. patvirtintą užsienio kalbų egzaminų programą.

Joje apibrėžiama, kad 40 proc. dvyliktokų užduočių orientuota į B1, o 60 proc. – į B2 kalbos mokėjimo lygį. Taigi suvokus, kad erdviose universitetų auditorijose šiandien nebelaukiami absolventai su prastesnėmis pagrindinės užsienio kalbos žiniomis, regis, nelieka kitos išeities, kaip tik labiau pasitempti mokykloje.

VU Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros vedėja doc. dr Dalia Bukauskaitė mano, kad studentų galimybės mokytis dviejų ar trijų užsienio kalbų universitetuose šiandien gana ribotos. Nors ši koncepcija universitete lyg ir įtvirtinta, iš studijų programų ji nepastebimai nyksta. Taigi ką patiria šiuo metu universiteto duris varstantys pirmakursiai ir antrakursiai? Tarkime, Vilniaus universitete užsienio kalbos jie raginami mokytis kaip neprograminio dalyko, o tai reiškia, kad turi savo lėšomis padengti semestro studijų išlaidas (44 Eur).

VU prorektoriaus Kęstučio Dubniko teigimu, tai nėra didelė suma, palyginti su privačiomis užsienio kalbų mokyklomis. „Ne universiteto priedermė mokyti studentus užsienio kalbos gramatikos. Mes orientuojamės į geriausius, o įstoję, tačiau prasčiau besimokantys jaunuoliai turėtų pasitempti savarankiškai“, – įsitikinęs prorektorius.

Ilgametė vokiečių kalbos dėstytoja Nida Matiukaitė sako, kad šiandien daugelio studentų žinios prastesnės, nei pageidautų universiteto vadovybė. „Sunku pasakyti, ar mano kolegos suvokia užsienio kalbų vaidmenį visuomenės gyvenime, ar supranta, kad negalima šios srities palikti savieigai. Nejau išties reikia mažinti švietimo apimtis, taip drastiškai kapojant galvas užsienio kalboms? Jų reikšmę šiandien supranta net Azijos šalys. O mes?“ – retoriškai klausia dėstytoja.

Nuolatinius pokyčius patiriantį švietimą Lietuvoje sunku pavadinti prioritetine sritimi: maži dėstytojų atlyginimai, nepalankus psichologinis klimatas, kaip pasirenkamas dalykas iš studijų programų pašalintos užsienio kalbos. Tai reiškia gerokai sumenkusį valandų skaičių užsienio kalboms (netgi anglų).

N.Matiukaitei pasidomėjus, kaip naująją užsienio kalbų politiką universitetuose vertina šiuo metu vokiečių kalbos besimokantys studentai, paaiškėjo, kad didžioji jų dalis apklausos anketoje nurodo norą mokytis užsienio kalbų nemokamai, nemaža dalis apklaustųjų teigiamai pasisako ir už galimybę mokytis kalbų kaip neprograminio dalyko (universitetui iš dalies apmokant, nes kalbų kursai labai brangūs).

D.Bukauskaitės nuomone, šiandien sunku suvokti, kodėl buvo sugriauta anksčiau funkcionavusi užsienio kalbų, kaip pasirenkamojo dalyko, mokymosi sistema. Kalbas universitete per semestrą rinkdavosi apie 2 tūkst. studentų, šiandien jų telikę 700. Skaičiai iškalbingi ir geriausiai apibūdinantys susiklosčiusią padėtį.

Vilniaus universiteto dėstytoją, poliglotą m. dr. Gediminą Degėsį galima vadinti vienu tų, kurie suvokia, kaip svarbu mažai šaliai gebėti susikalbėti su kaimynais, ir ne tik su jais. Jo manymu, lietuvių ateities užsienio kalbų poreikį lems geopolitiškai susiklosčiusi mūsų šalies istorija. „Neatmeskime galimybės, kad galime sulaukti pačių įvairiausių permainų ir pokyčių. Nesinori gąsdintis karu, bet mokėti anglų ir artimiausių kaimynų kalbas šiandien privalu kiekvienam lietuviui“, – neabejoja pašnekovas.

Paklaustas, ar, jo nuomone, universitetą pasiekusiųjų žinios išties gali būti įvardytos kaip B1 ar B2 lygio, VU dėstytojas nelinkęs su tuo sutikti: daugelio absolventų užsienio kalbų žinios esančios pradinės stadijos ir reikalaujančios tolesnio lavinimo. Vadinasi, į universitetą įstojusio, bet pakankamai pinigų neturinčio studento galimybės lavinti savo užsienio kalbos žinias šiandien tampa šiek tiek ribotos.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Vytauto Didžiojo universitete vokiečių filologiją studijavusi, o šiandien pati ją užsienio kalbų mokyklose dėstanti kaunietė Kristina Valickaitė atkreipia dėmesį, jog universitetuose kai kurioms užsienio kalboms dėmesys mažėja dar ir dėl to, kad nesusirenka norinčiųjų studijuoti: „Pavyzdžiui, siekiančių lavinti vokiečių kalbą šiandien gerokai mažiau nei prieš dešimtmetį. Bet ši tendencija juntama ir šalies mokyklose.“

Su tuo linkęs sutikti ir G.Degėsys. Jo žiniomis, kai kuriose šalies savivaldybėse tėvai verčia savo vaikus mokytis anglų, o ne jų norimų prancūzų ar vokiečių kalbų. Jaunimas orientuojamas į pragmatinius interesus, raginamas savęs klausti, ko jam reikės ieškant darbo ateityje, taigi dėmesys kitoms užsienio kalbos natūraliai mažėja. Ar tai teisinga ir pamatuota, sunku pasakyti, bet nemokėti savo kaimynų – rusų ir lenkų kalbų yra išties trumparegiška.

Dešimtus metus Lietuvoje gyvenantis ir dvi atžalas su žmona lietuve auginantis danas Stefanas Gottschalckas Anbro mano, kad labai svarbu, jog Lietuvos mokyklose įgytas žinias būtų galima panaudoti universitete. Tarkime, Danijoje anglų kalbos vaikai mokomi jau nuo pirmos, o vokiečių – nuo penktos klasės (šios danų švietimo sistemos reformos dar gana naujos, atliktos tik praėjusiais metais).

„Švietimo pokyčių Danijos politikai ėmėsi norėdami užtikrinti geresnį užsienio kalbų mokėjimą“, – teigia Vilniaus universitete studentus kinematografijos ir danų kalbos mokantis pašnekovas, pats po universiteto studijų laisvai kalbėjęs danų ir anglų kalbomis.

Paprašytas įvertinti, kaip skiriasi Vilniaus ir Danijos universitete parengtų absolventų anglų kalbos mokėjimas, S.Gottschalckas Anbro patikina, kad Vilniaus universitete atstumas tarp gerai ir prastai angliškai kalbančiųjų daug didesnis nei Danijoje. Pasak jo, Danijos universitetuose anglų kalbos mokymasis nebevyksta. „Kiekvienas studentas kalbą privalo mokėti tokiu lygiu, kad gebėtų skaityti mokslinę literatūrą. Bet Danijos bėda kita – prastai mokame kaimynų vokiečių kalbą“, – neslepia šiandien lietuviškai kalbanti danas.

Pasižvalgius po senas tradicijas tęsiančius Europos universitetus galima pamatyti gana skirtingą vaizdą. Tarkime, valstybiniuose Vokietijos ir Austrijos universitetuose, beje, kaip ir garsiausiuose Prancūzijos universitetuose, studentai už kalbų lavinimą nemoka. Panaši situacija susiklosčiusi ir Suomijos Vazos universitete, kuriame užsienio kalboms skiriamas itin didelis dėmesys. Suomiai itin pabrėžia užsienio kalbų mokėjimo svarbą ir leidžia savo studentams nemokamai rinktis dešimt ar daugiau užsienio kalbų visais lygiais ir visose bakalauro bei magistro studijų programose (tame pat Vazos universitete). Pavyzdžiu Lietuvai galėtų būti ir Estijos universitetai su puikiai funkcionuojančiais užsienio kalbų mokymo centrais, kuriais labai rūpinasi patys rektoriai.

„Ar tik Lietuvoje nesusiklostė ydinga situacija, kai norintiems lavinti savo užsienių kalbos žinias universitetas užkerta kelią?“ – svarsto Mokytojų ir dėstytojų draugijos pirmininkas Edvinas Šimulynas.

Išties, jei prisiminsime pirminę Europos universitetų įkūrimo idėją – lavinti užsienio kalbų žinias, pamatysime, kad, tarkime, mechanikos studentas, studijuojantis XVIII a. pabaigoje Vilniuje, buvo mokomas trijų užsienio kalbų (rusų, prancūzų, vokiečių arba anglų), o egzaminai vykdavo kas pusmetį. Vien iš šio pavyzdžio matyti, kad prieš 200 metų universitete užsienio kalbų svarba buvo suprantama kur kas labiau nei šiandien.

Ir nors Lietuvos universitetuose taupyti užsienio kalbų sąskaita apsispręsta dėl prastos finansinės padėties ir pakeisto švietimo įstatymo, rasti išeičių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus Zigmo Lydekos teigimu, vis dar galima. Kaip papildomus šaltinius, leidžiančius universitetui geriau gyventi, jis mini aktyvų bendravimą ir bendradarbiavimą su užsienio šalių ambasadomis, įvairiais kultūros centrais: „Lenkijos ambasada kasmet pasirinkusiems mokytis šios kalbos studentams skiria stipendijas, kitos įstaigos, su kuriomis bendradarbiauja mūsų universitetas, atsiunčia kalbų dėstytojų, dalijasi mokymo medžiaga ir pan.“

Pagal Harvardo universiteto modelį savo studentus mokančiame VDU užsienio kalbų mokomasi rytinėmis valandomis (kasdien po vieną akademinę valandą). Kiekvienas įstojęs į šį universitetą jaunuolis anglų kalbos mokosi nemokamai ir privaloma tvarka, o bet kurių kitų iš 30 užsienio kalbų įgūdžiai jau lavinami mokamai (75,3 euro už semestrą). Kaip itin populiarias ir studentų dažnai pasirenkamas kalbas Z.Lydeka mini ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, rusų.

Tiesa, pasak rektoriaus, jei į universitetą įstojęs jaunuolis anglų kalbą moka nepriekaištingai, tada jam pasiūloma nemokamai mokytis vienos iš pasirinktų kalbų. Vien remiantis šiuo pavyzdžiu galima teigti, kad kiekvienas universitetas šiandien pats renkasi, kaip mokyti užsienio kalbų.

D.Bukauskaitės nuomone, absolventų, puikiai mokančių užsienio kalbą B1 ar B2 lygiu, netrūksta ir šiandien. Vilniaus licėjaus, Vilniaus Jėzuitų ar Žirmūnų gimnazijos auklėtiniai, jos teigimu, gali pasigirti geromis pirmosios ir neblogomis antrosios užsienio kalbos žiniomis. Tačiau tenka pripažinti, kad tai labiau išimtis nei taisyklė.

Tinkamiausia aplinka studentams šiandien mokytis užsienio kalbų Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė Eglė Šleiniotionė vadina VDU ir Vilniaus kolegiją. Deja, dėl kitų švietimo ir mokymo įstaigų ji nėra tokia optimistė.

Kaip „Veidą“ patikino Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė, šiuo metu nurodyti, koks visų Lietuvos abiturientų užsienio kalbų mokėjimo lygis – negalima, nes užsienio kalbos brandos egzaminus laiko tik dalis jų.

Kaip matyti iš atlikto Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) tyrimo „Studijų kokybė Lietuvoje: suinteresuotų šalių požiūris“, nepakankamas užsienio kalbų mokėjimas daliai Lietuvos studentų (26 proc.) tampa rimta kliūtimi norint studijuoti pagal mainų programas užsienyje. Taigi šalies mokyklose vyraujanti užsienio kalbų dėstymo politika lemia, ar jos absolventai galės dalyvauti universitetų studijų mainų programose.

E.Šleinotienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad kasmet kone 11 proc. Europos verslo įmonių nukenčia dėl prastų savo darbuotojų užsienio kalbos žinių. Taigi daugiakalbystė šiandien neatsiejama nuo šalies konkurencingumo.

Ne vienus metus, lavindamas savo užsienio kalbų žinias, Prancūzijoje praleidęs G.Degėsys apgailestauja, kad Lietuvoje tam dažnai koją kiša universitetų taupymo politika. Kaip pavyzdį jis mini esperanto kalbą, kurios Vilniui, kaip kosmopolitiškam miestui, taip pat reikėtų. Deja, šiuo atžvilgiu mūsų universitetuose labai taupoma.

„Veido“ kalbinti užsienio kalbų ekspertai sutaria, jog reikėtų palengva keisti ir Lietuvoje vyraujantį tėvų požiūrį, kad jų vaikus užsienio kalbų išmokys mokykla ar universitetas. Daugelis atžalų su užsienio kalba susipažįsta tik antroje klasėje, tačiau edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė mano, kad tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva savo žmonėms turėtų suteikti daugiau galimybių mokytis užsienio kalbų.

Edukologai sutaria, kad mokyti vaikus kalbų galima pradėti jau nuo ketverių metų. Tokio amžiaus jie lengvai įsimena naują informaciją, yra imlesni. Mokslininkai jau įrodė, kad jaunystėje tam tikra smegenų dalis savaime priima informaciją, ko niekaip negali nutikti brandaus amžiaus žmogui. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad jeigu vaikas mokomas keleto užsienio kalbų, jam susidaro daugiau neuronų jungčių, lavėja kalbinis mąstymas, jis lengviau reiškia savo mintis ir patiria mažiau sunkumų mokydamas užsienio kalbų vėliau.

Taip pat sutariama, kad pats efektyviausias užsienio kalbų mokymasis vyksta tuomet, kai užsiėmimai klasėje derinami su interaktyviais mokymosi būdais: vaizdo medžiaga, filmais, gyvais pokalbiais, muzika ir pan. Tačiau didelė dalis besimokančiųjų daro tą pačią klaidą – baigę vieną užsienio kalbos kursą leidžia sau atsikvėpti keletą savaičių, nors po jų mokslus tenka pradėti kone iš naujo.

Šiandien jau sutariama, kad suaugus užsienio kalbų mokymosi procesas reikalauja kur kas daugiau valios ir sąmoningumo, todėl kiekvienas besimokantysis užsienio kalbos turėtų suvokti: tik nuo jo paties priklauso, kaip gerai bus įsisąmoninta kalba.

Apibendrinant galima pridurti, kad Lietuvoje bandoma įteisinti tokį modelį, kai už kalbų mokymąsi universitetuose imamas minimalus mokestis. Ar šis žingsnis pasiteisins ir ar nenukentėsime nuo to patys, paaiškės jau po kelių dešimtmečių.

 

Komentaras

Nida Matiukaitė, ilgametė VU Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros dėstytoja

Kad ir kokias kalbas girdėtume viešojoje erdvėje, tenka pripažinti, kad absolventai šiandien iš mokyklos neateina į universitetą puikiai mokėdami ne tik antrąją užsienio kalbą, bet ir pirmąją. Galbūt gerai ją moka vienetai, bet ne didžioji visuma. Vidurinėse mokyklose niekas nemoko jų tokiu lygiu, kad galėtų, pvz., anglų kalbą vartoti rimtoms temoms gvildenti, rašyti mokslinius straipsnius į užsienio leidinius ir pan.

Akademinės temos mokyklose tiesiog neaprėpiamos, ir tai natūralu. Be to, nereikėtų pamiršti, kad kalbos mokymas, jos gludinimas yra ilgalaikis procesas, trunkantis kone visą žmogaus gyvenimą (žodynas plečiamas atitinkamai su branda). Nesiūlau užsienio kalbų mokyti visų studijų metu (tai, beje, būtų neblogai, nes tokia praktika susiklosčiusi mažose turtingose šalyse, kurios siekia būti konkurencingos), tačiau kažkokių galimybių studentams vis dėlto turėtų būti suteikiama. Nejau mes norime juos atskirti nuo besimokančiųjų užsienyje?

Diskutuojame, kad būtų puiku prilygti užsienio universitetams, bet nepadedame savo studentams siekti aukštesnės studijų kokybės. Tarkime, studentai, norintys vykti pagal „Erasmus“ programą į vokiškai kalbančius kraštus, turi pramokti vokiečių kalbos, nes tikrai ne kiekvienas sutiktas gatvėje su jais bendraus angliškai. Pagal šiandien susiklosčiusią situaciją jie tai turėtų daryti savo lėšomis.

Akivaizdu, kad tai – ne vienintelis neatsakytas klausimas. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje vis dar neturime aiškios politikos užsienio kalbų klausimu, taigi turime svarstyti, kas turėtų ją sukurti. Labai svarbu, kad į šią diskusiją įsitrauktų ir Lietuvos visuomenė. Juk kiekvieno studento tėvai, kaip ir jie patys, viliasi, kad akademinėje aplinkoje būtų galimybė tobulinti užsienio kalbų žinias.

 

Pateikiame duomenis, koks Lietuvos abiturientų procentas renkasi laikyti užsienio kalbos egzaminus ir kaip jiems sekasi.

Užsienio kalbos valstybinių brandos egzaminų pasirinkusių kandidatų proc., palyginti su visais abiturientais

Užsienio kalba        Metai

2013       2014       2015

Anglų                           42,52      46,29      59,49

Prancūzų              0,16       0,13       0,14

Rusų                            6,61       6,81       5.96

Vokiečių              0,64       0,48       0,55

 

Neišlaikiusių kandidatų proc.

Užsienio kalba        Metai

2013       2014

Anglų                           1,32       0,82

Prancūzų              5,66       –

Rusų                            0,59       0,34

Vokiečių              0,94       1,69

 

Absolventų, pasiekusių tik patenkinamą (B1) lygį, proc.

Užsienio kalba        Metai

2013      2014

Anglų                           19,34      24,44

Prancūzų              15,09      10,64

Rusų                            12,37      9,91

Vokiečių              28,30      20,34

 

Absolventų, pasiekusių pagrindinį ir aukštesnį (B2) lygį, proc.

Užsienio kalba       2013       2014

Anglų                           79,34      74,74

Prancūzų              79,25      89,36

Rusų                            87,04      89,66

Vokiečių              70,76      77,97

 

Šaltinis: Nacionalinio egzaminų centro duomenys

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...