2013 Rugpjūčio 16

Kodėl lietuvių darbuotojai – vieni nelaimingiausių Europoje

veidas.lt


Savo darbo nemėgsta beveik trečdalis Lietuvos dirbančiųjų – tai dar vienas rodiklis, pagal kurį pirmaujame Europoje.

„O Dieve, ir vėl reikia į darbą“, – trisdešimtmetis Vilniaus gyventojas Marius Šamatulskis daugiau nei metus kiekvieną darbo dieną pabusdavo su šia nemalonia mintimi, kuri nesvetima maždaug trims iš dešimties dirbančių lietuvių.
Mariui teko pačiam įsitikinti, kad kalbos apie alinantį darbą prekybos tinkluose, kurie Lietuvoje yra didžiausi darbdaviai, nėra laužtos iš piršto. Dar būdamas studentas jis nusiuntė savo gyvenimo aprašymą į kelis didžiuosius prekybos tinklus. Vieno jų parduotuvėje vaikinui pasiūlė kasininko-pardavėjo darbą. Nors buhalterijos mokslus kolegijoje tuo metu studijavęs Marius tikėjosi geresnio darbo, kitų pasiūlymų nesulaukė, tad nutarė pabandyti.
„Pirmus du mėnesius dirbdavau po aštuonias valandas ir tik darbo dienomis, vėliau – daugiau. Bet jau ir po aštuonių valandų namo grįždavau kone komos būsenos. Po darbo nebelikdavo nei jėgų, nei noro jokiai kitai veiklai, o uždirbdavau apie tūkstantį litų į rankas. Tai daug sunkesnis darbas, nei atrodo iš šalies. Ne veltui ten dirbančios merginos taip dažnai verkdavo“, – įspūdžiais dalijasi M.Šamatulskis.
Jis dirbo paskutinėje kasoje, kurioje pirkėjų būdavo gerokai mažiau nei pirmose kasose, tad šiuo atžvilgiu jam, galima sakyti, pasisekė: per aštuonias darbo valandas jis aptarnaudavo apie penkis šimtus, o pirmose kasose dirbantys kasininkai – ir po tūkstantį pirkėjų. Tačiau kasininko-pardavėjo darbas – ne tik aptarnauti pirkėjus kasoje, bet ir prižiūrėti savo darbo vietą bei padėti tvarkyti prekybos salę. Marius sako vos spėdavęs aptarnauti pirkėjus, nes parduotuvėje buvo griežtai kontroliuojama, kad nebūtų eilių, tad salės tvarkyti beveik nebūdavo kada. Tuo labiau kad tekdavo skirti laiko ir naujiems darbuotojams apmokyti: kaip dirbti su kasos aparatu, naujokus mokydavo patys kasininkai. Jau po kelių mėnesių tą teko daryti ir pačiam Mariui. “Darbuotojų kaita tokia didelė, kad vos kelis mėnesius parduotuvėje atidirbęs žmogus laikomas kone senbuviu”, – prisimena jis.
Salės tvarkyti nespėdavęs Marius dažnai sulaukdavo parduotuvės vadovės priekaištų. „Ji man priekaištaudavo: „Tu dulkių nenuvalei“, o kai aš atsakydavau, kad negaliu palikti kasos, nes daug žmonių, išgirsdavau, kad jai tai neįdomu. Iš vadovės nuolat jausdavome psichologinį spaudimą ir pastangas išspausti iš darbuotojų kuo daugiau“, – darbą prekybos tinkle prisimena M.Šamatulskis.
Tačiau kaip didžiausią blogybę jis nurodo nuolatinį vadovybės spaudimą dirbti viršvalandžius už dyką. Dauguma darbuotojų, pasak pašnekovo, šiam spaudimui pasiduodavo ir per dieną dirbdavo po keletą valandų nemokamų viršvalandžių, nes nesugebėdavo atsispirti parduotuvės vadovės diktatui. Pats Marius sako nenusileisdavęs ir sutikdavęs dirbti tik tiek, kiek priklauso pagal darbo sutartį, kartais net primindamas, kad prireikus savo teises jis gins teisme.
„Kartais mėgindavau aiškinti kokiai kolegei, kad štai tu per dieną net šešias valandas nemokamai atidirbai, taip neturi būti, bet žmonės ten neišprusę, jie vengia priešintis, dėl savęs pakovoti. Tuo labiau kad direktorė ypač uoliai dirbantiems gali priskaičiuoti priedą prie algos. Dabar man visai neatrodo keista, kaip tokios parduotuvės pasiekia gerų rezultatų. Jei kokie šešiolika darbuotojų iš dešimties nemokamai dirba papildomas valandas, rezultatai negali būti prasti“, – darbuotojų išnaudojimu prekybos tinkluose piktinasi M.Šamatulskis, kuris šiandien jau gali džiaugtis, kad pagaliau dirba mėgstamą darbą pagal specialybę: išėjęs iš prekybos tinklo ir baigęs studijas vilnietis įsidarbino finansininku VšĮ Socialinių investicijų valdymo centre. „Dabar mano savijauta visiškai kitokia – darbas labai patinka, jaučiuosi savo vietoje“, – džiaugėsi pašnekovas.
Streso ir sudėtingų situacijų darbe patiria beveik visi, tačiau Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad nepasitenkinimas darbu daug didesnis tarp parduotuvių kasininkų, šlavėjų ar valytojų nei tarp advokatų, bankininkų ar aukščiausios kvalifikacijos inžinierių.
Taigi savo darbu labiausiai nepatenkinti dirbantys nekvalifikuotus ir mažiausiai mokamus darbus, o tie, kurie pasiekia karjeros aukštumų ir uždirba daugiau, galbūt dažniau skundžiasi stresu, intensyviu krūviu ir sunkiai pasiekiamais iššūkiais, bet savo darbą mėgsta ir vertina labiau. Mokslininkai aiškina, kad tai susiję ne vien su didesniu atlyginimu, nes einant aukštesnes pareigas uždarbio dydis jau tampa antraeilis, bet labiau su galimybėmis realizuoti save bei tobulėti profesiniu požiūriu, kas yra sunkiai įsivaizduojama dirbant gatvių šlavėju, nors jo darbas taip pat svarbus ir reikalingas.
Bet jei kalbėtume apie pasitenkinimą darbu neišskirdami konkrečių profesijų, žmogaus savijautą darbe, o galiausiai ir jo produktyvumą bei darbo kokybę lemia daugybė skirtingų veiksnių. Ir reikia pripažinti, kad pagal daugumą jų mes vis dar atrodome gana prastai, palyginti su Vakarų valstybėmis: tiek šlavėjai, tiek inžinieriai Lietuvoje turi daug daugiau pagrindo skųstis savo darbu nei danai, olandai ar vokiečiai. Kodėl taip yra ir kaip tai atsiliepia mūsų ekonomikai?

Dirbame daugiau, bet pridėtinės vertės sukuriame mažiau

Įvairūs tyrimai rodo, kad europiečių pasitenkinimas darbu visoje Europoje yra gana didelis, tačiau vienur darbuotojai savo darbo sąlygomis patenkinti labiau, kitur – mažiau. Daugiausiai besidžiaugiančiųjų darbu rastume Danijoje: savo darbą mėgsta net 95 proc., o nemėgsta vos 5 proc. danų.
Na, o nelaimingiausi darbuotojai ES yra Graikijoje ir Lietuvoje. Savo darbu nepatenkinti net 37 proc. graikų ir 29 proc. lietuvių. Įvertinus daugelio tyrimų duomenis galima daryti išvadą, kad taip yra ne be pagrindo.
Tokios šiuo požiūriu pavyzdinės šalys, kaip Danija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai ar Norvegija, palyginti su Lietuva ir kitomis Rytų Europos valstybėmis, kuriose nepatenkintųjų savo darbu daugiausiai, yra visa galva aukščiau ir pagal atlyginimus, ir pagal darbo sąlygas, ir pagal galimybes derinti darbą bei šeimos gyvenimą ir kt.
Štai Danija išsiskiria ne tik vienais didžiausių atlyginimų (tiesa, reikia pripažinti, kad ir mokesčiai ten itin dideli), bet ir ypač sveika darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo kultūra: dirbantys tėvai Danijoje turi vienas geriausių sąlygų pasaulyje derinti karjerą ir vaikų auginimą. Dėl panašių priežasčių savo darbu tokie patenkinti ir norvegai: auginantieji vaikus gali dirbti mažiau valandų ir turi daug kitų lengvatų. Apskritai darbo sąlygos Norvegijoje laikomos vienomis geriausių pasaulyje. Tiesa, norvegai nepersidirba: jei dirba, tai dirba labai efektyviai, tačiau iki vėlumos darbe neužsibūna, nedirba ir savaitgaliais.
To nepasakysi, tarkime, apie britus, kurie dirba vidutiniškai penkiomis valandomis daugiau per savaitę nei kiti europiečiai, tačiau pasitenkinimo darbu rodiklis Didžiojoje Britanijoje vis tiek labai didelis. Viena pagrindinių to priežasčių – didesni nei kitur pagal gyvenimo lygį atlyginimai.
Na, o lietuviai dirba daugiau valandų nei vakariečiai ir kur kas prastesnėmis sąlygomis (tą patvirtina daugybė tyrimų), o uždirba gerokai mažiau. Be to, lietuviai yra pirmi ES ir dar vienu atžvilgiu: mūsų darbuotojai labiausiai kenčia nuo streso darbe.
Vakarų ekspertų teigimu, pasitenkinimas darbu turi labai didelės įtakos darbo efektyvumui ir kokybei: tų šalių, kurių gyventojai darbu patenkinti labiau, produktyvumas yra didesnis.
Vakariečiai dirba produktyviau, todėl gali sau leisti dirbti mažiau: vienas tokių pavyzdžių – turtingieji šveicarai, kurie dirba vidutiniškai 7 proc. mažiau valandų nei ES vidurkis, o jų algos vis tiek yra vienos didžiausių Europoje. O štai Lietuvoje dažnai ne dėl darbuotojų pasyvumo, bet dėl technologijų atsilikimo darbo produktyvumas gerokai prastesnis nei Vakarų šalyse. “Eurostato” duomenimis, pagal darbo produktyvumą Lietuva kartu su Lenkija 2012 m. buvo ketvirta nuo galo ES (pralenkėme tik Bulgariją, Rumuniją ir Latviją). Vienas dirbantysis Lietuvoje per darbo valandą pernai sukūrė 10,2 euro pridėtinės vertės, o ES vidurkis siekė 32,2 euro. Pirmi pagal produktyvumą buvo Liuksemburgo, Airijos, Danijos ir Nyderlandų gyventojai. Taigi nors ir dirbame daugiau valandų už vidutinį europietį, per tas valandas padarome gerokai mažiau.
Kaip sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas, mažesnis našumas yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje tokie maži atlyginimai, o tai reiškia, kad esame patekę į užburtą ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti.
Pasak eksperto, vienas svarbiausių ekonomistų įvardijamų produktyvumo didinimo šaltinių yra investicijos. Analitiko atlikta analizė patvirtino, kad tarp investicijų kiekio ir darbo produktyvumo iš tiesų esama koreliacijų: kuo šalyje investicijų kiekis vienam gyventojui yra didesnis, tuo joje aukštesnis ir darbo našumas. „Žinoma, jei žmogus nėra labai patenkintas savo darbu, šis negali būti labai produktyvus. Bet kad ir koks motyvuotas būtų griovį kastuvu kasantis lietuvis, jis šį darbą atliks gerokai lėčiau nei vokietis, griovį kasantis traktoriumi“, – lygina V.Žukauskas.
Ekspertas pabrėžia, kad norint mažinti šį atsilikimą ir gerinti savo darbo aplinką Lietuvai būtina sutelkti visas jėgas būtent į investicijų didinimą.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Ne dėl pinigų Ne dėl pinigų rašo:

    O dėl baisų darbo santykių, intrigų, vadybos nebuvimo ir t.t.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...