2012 Rugpjūčio 23

Kodėl lietuviai tokie nelaimingi ir ką dėl to daryti

veidas.lt


Laimingiausi pasaulyje – danai. Kuo mes, lietuviai, už juos prastesni, jei nuolat esame priskiriami prie pasaulio nelaimingųjų?

Šiaulietis Saulius Vaupšas, Kopenhagos technikos akademijos architektūros studentas, jau daugiau nei trejus metus gyvena Danijoje. Ar danai išties atrodo laimingiausi pasaulyje, kaip juos įvardija daugelio pasaulinių laimės indeksų autoriai?
„Kad danai laimingi, iš tikrųjų matyti. Priešingai nei lietuviai, jie niekada nesiskundžia gyvenimu, o pastaroji ekonominė krizė jų visai nepaveikė, – lygina S.Vaupšas. – Kartą grįžęs žiemos atostogų į Lietuvą pastebėjau, kad visi lietuviai kažkokie susiraukę, pikti, o danai vis tiek šypsosi. Be to, jie mažai sėdi namie, daug bendrauja su draugais, eina šeimomis žaisti futbolo, lanko muziejus, renginius, mėgsta susibūrimus. Tiesiog džiaugiasi gyvenimu.“
Laimės indeksus sudarinėjantys užsienio mokslininkai teigia, kad Danija, skandinaviškos socialinės gerovės šalis, laimingiausia laikoma ne tik dėl to, kad ekonominė padėtis leidžia danams jaustis saugiai ir gyventi oriai: materialinė gerovė yra tik viena iš daugybės priežasčių, lemiančių mūsų laimę. Iš viso mokslininkai vardija bent keliolika skirtingų mūsų laimei svarbių veiksnių, pabrėždami, kad tik tuomet, kai atrandama harmonija daugelyje šių sričių, žmogus jaučiasi iš tikrųjų laimingas.
Taigi kas yra toji laimė ir kodėl lietuviai, sprendžiant iš daugelio laimės indeksų, tokie nelaimingi?

Nėra darnos – nėra ir laimės

„Laimė – tai mūsų vidinė ir išorinė darna. Tik jausdamas darną su savimi ir aplinka, patirdamas šią pusiausvyrą žmogus jaučiasi dvasiškai ramus ir saugus. Tuomet jis daug linksmesnis, turi tikslų, kurių valingai siekia, ir tai suteikia gyvenimui prasmę“, – laimės savoką apibrėžia Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. Moksliniai tyrimai patvirtina: laimė – tai gyvenimo pilnatvė, kurią padeda susikurti daugybė dalykų, pradedant šeima, darbu, draugais ir baigiant politikų sprendimais, kurie, kaip jau įrodė mokslininkai, mūsų laimei irgi turi didžiulės įtakos.
Psichiatras V.Mačiulis įsitikinęs, kad lietuviai tokie paniurę, nesišypsantys ir nelaimingi būtent todėl, kad nei viduje, nei visuomenėje tos darnos nėra. „Vakarų pasaulis vystėsi subalansuotai, ko nepasakysi apie mūsų šalį, ten ir dabar pasiekta daugiau, požiūris į žmogų daug humaniškesnis. O mes dažnai nevertiname žmogaus, nepastebime gerų dalykų, nemokame palaikyti vienas kito, paguosti. Mūsų žmonės susvetimėję, o tai laimės pojūčiui irgi labai svarbu, – nurodo V.Mačiulis. – Na, bet kitko tikėtis, žinant Lietuvos istoriją, būtų sunku: juk buvome suskaldyti, karų, okupacijų ir vidinių konfliktų išvarginti, todėl esame ir piktesni, ir mažiau patiklūs, ir atsargesni bei liūdnesni.“
Psichologė Rita Matulaitienė papildo, kad lietuvių laimei labai trukdo vertybių neturėjimas: žmonių vertybės padrikusios, todėl dažnas blaškosi nemokėdamas įvertinti to, ką iš tiesų turi. Toks žmogus negali jaustis nei saugus, nei laimingas. „Be to, lietuviui sunku jaustis laimingam dar ir todėl, kad esame labai linkę žiūrėti, ką turi kaimynas, o aš neturiu“, – priduria psichologė.
Vytauto Didžiojo universiteto ir Socialinių tyrimų instituto prieš kelerius metus atliktas lietuvių tapatybės tyrimas iš tiesų parodė, kad pavydas – vienas esminių lietuvio tapatybės bruožų, o pavydint būti laimingam sunku. Kaip sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Arvydas Virgilijus Matulionis, todėl pas mus ir sakoma, kad lietuvis džiaugiasi tuo, kaip gražiai kaimyno namas dega.
Kita vertus, pasak profesoriaus, per Londono olimpines žaidynes aiškiai pamatėme, kad lietuviai geba pasidžiaugti ir kito laime: „Mūsų sportininkų laimėti medaliai tą akimirką padarė laimingus daugybę žmonių.“

Laimė slypi mažuose dalykuose

O ar galima išmokti būti laimingam? Ką galime padaryti, kad būtume bent truputį laimingesni? Psichologai, psichiatrai ir filosofai sako, kad išmokti būti laimingam tikrai įmanoma, tuo labiau kad laimė dažnai slypi visai paprastuose dalykuose. Daugelio specialistų nuomone, dvasinės pusiausvyros, o sykiu ir laimės, pirmiausia reikėtų ieškoti šeimoje. Pasak V.Mačiulio, šeima, vaikai turėtų būti atsvara – vidinės darnos pamatas.
A.V.Matulionis pabrėžia, kad nereikėtų laimės suvokimo sieti tik su grandioziniais dalykais, nes laukiant ko nors didingo ta laimė gali taip niekada ir neateiti. „Man laimė – tai akimirkos džiaugsmas, kai kas nors tau ar tavo vaikams, anūkams pavyko, kai kas nors prasmingo įvyko darbe, net jei tai ir visai maži dalykai. Štai žemdirbys nuima derlių, iškepa iš grūdų duoną, ir visa šeimyna susėda prie stalo – tai irgi laimė. Ir koks laimingas kartais būna paprastas stalius, padaręs ką nors labai konkretaus, ar amatininkas, nužiedęs gražų puodą. Laimę kaip tik ir lemia gebėjimas vertinti mažus dalykus, nes dabartinė visuomenė visai nebemoka džiaugtis. O kai tą akimirkos džiaugsmą patiri, svarbu nebūti pasyviam ir toliau ką nors daryti, stengtis. Tada tų mažų laimės akimirkų bus labai daug“, – apibendrina filosofas.

Laimingiausios šalys, pagal JT pasaulinį laimės indeksą

1. Danija
2. Suomija
3. Norvegija

11. JAV

18. Didžioji Britanija

30. Vokietija

53. Lenkija

60. Lietuva

72. Estija

106. Latvija

147. Bulgarija

154. Centrinės Afrikos Respublika
155. Beninas
156. Togas

Šaltinis: „World Happiness Report“

Svarbiausi laimės komponentai

JAV Kolumbijos universiteto mokslininkai, pirmojo šiemet Jungtinių Tautų paskelbto pasaulinio laimės indekso autoriai, teigia, kad laimė susideda iš daugybės dedamųjų. Iš išorinių veiksnių laimės jausmui daugiausiai įtakos turi pinigai, darbas, mus supanti bendruomenė, valdžia ir valstybės politika, vertybės bei religija, na, o iš labiau asmeninių veiksnių mokslininkai kaip laimės pagrindą išskiria psichinę ir fizinę sveikatą, šeimą, išsilavinimą ir netgi asmens lytį bei amžių.
Meilė, šeima
Pasak mokslininkų, mylėti ir būti mylimam yra esminės žmogaus laimės sąlygos. Be to, dauguma tyrimų patvirtina, kad susituokę žmonės laimingesni už nesusituokusius, išsituokusius, našlius ar tuos, kurie gyvena kartu santykių neįteisinę. Svarbu paminėti ir tai, kad ruošdamosi tuoktis ar susituokusios poros maždaug keletą metų patiria itin žymų laimės jausmo padidėjimą: tai laikotarpis, kai pasitenkinimas gyvenimu pasiekia piką.
Vaikai
Ar vaikai padaro tėvus laimingus? Kad ir kaip keista, mokslininkai į šį klausimą atsako neigiamai. Iš tiesų vaikų buvimas šeimoje nėra siejamas su didesniu gyvenimo džiaugsmu ir laime, o tyrimai rodo, kad tos šeimos, kurios turi mažiau vaikų, laimingesnės už tas, kurios jų turi daugiau. Taip yra todėl, kad, pasak laimės indekso autorių, gimus vaikams akivaizdžiai padaugėja atsakomybės ir rūpesčių. Tiesa, laimė būtų tėvais labai priklauso nuo vaikų amžiaus: įrodyta, kad vaikų iki trejų metų ir paauglių tėvai yra mažiau laimingi nei tie, kurių atžalos yra 3–12 metų.
Pinigai
Pinigai laimės nesuteikia, bet norint jaustis laimingam jie labai svarbūs. JAV mokslininkai pabrėžia, kad turtingieji iš tiesų yra laimingesni nei gyvenantieji skurdžiai. Na, o ar turi įtakos mūsų laimei ekonomikos augimas šalyje? Pasirodo, skirtingų šalių duomenys liudija, kad kylant ekonomikai tų šalių visuomenės dėl to laimingesnės netampa. Taip yra todėl, kad žmonės nuolat lygina save su kitais (tai daro ne tik lietuviai), ir jei visų aplinkui gyvenimas gerėja daugmaž vienodu tempu, tai ir džiaugsmo dėl to nebūna tiek daug.
Darbas
Mokslininkų teigimu, mūsų laimei labai svarbus ir darbas, nes jis ne tik yra pragyvenimo šaltinis, bet ir padeda save įprasminti, jaustis reikalingam ir svarbiam. Tad darbas gali teikti didelį pasitenkinimą, na, o darbo netekęs žmogus iš karto tampa nelaimingas. Pasak mokslininkų, šiuo požiūriu yra geriau netgi bet koks darbas, nei visai jokio.
Vertybės ir laisvė
Žmogaus laimė labai priklauso ir nuo jo vertybių. Be to, čia labai svarbu ne tik paties žmogaus, bet ir jį supančių aplinkinių vertybės. Viena svarbiausių vertybių, pasak tyrimo autorių, yra laisvė: joks žmogus negali jaustis iš tikrųjų laimingas, jei jis nėra savo gyvenimo šeimininkas. Amerikiečių mokslininkai kaip pavyzdį pateikia buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, kurių gyventojai, remiantis 1990 m. duomenis, iki sovietinio bloko žlugimo buvo vieni nelaimingiausių.
Lytis ir amžius
Laimei svarbi netgi žmogaus lytis. Pavyzdžiui, daugelyje pažangiausių pasaulio šalių moterys yra laimingesnės nei vyrai. Įdomu, kad laimės jausmas skirtingais mūsų amžiaus tarpsniais taip pat kinta. Tyrimai rodo, kad laimės kiekis mūsų gyvenime svyruoja U raidės ciklu: sulaukus 40–50 metų pasitenkinimas gyvenimu smarkiai krinta ir pasiekia minimumą, o vėliau vėl reikšmingai padidėja. Tai siejama su ateinančia branda ir išmintimi.

Šeima – laimės pagrindas. Kaip joje jaustis laimingam?
Psichologės Lauros Bratikaitės komentaras

Liberalesnis visuomenės požiūris į santuoką ir skyrybas davė žmonėms daugiau laisvės priimti sprendimus ir keisti situaciją. Viena vertus, atrodytų, kad tai turėjo labiau įpareigoti stengtis dėl santykių, nes juk partneris gali ryžtis skyryboms, tačiau praktika rodo, kad tai sudarė galimybes lengviau trankyti durimis net nežiūrint, kam tos durys prispaudžia pirštus. Anksčiau būdavo labiau stengiamasi susitaikyti su esama padėtimi, priimti padėtį tokią, kokia ji yra, o dabartinės tendencijos lėmė kitą kraštutinumą: nepatinka – skiriuosi. Santykiai tapo labiau vertinami pagal tai, ar mane myli, o ne pagal tai, ar myliu aš.
Keičiasi ir požiūris į vaikų auklėjimą: pereinama nuo „galima-negalima“ prie „vaikas pats žino, ko nori“. Tai irgi kraštutinumas, nes vaikas be ribų – tai vairuotojas be taisyklių.
Visi šie dalykai ir paaštrina esmines santykių problemas – lūkesčių neatitikimą ir požiūrių skirtingumą, su kuriais visais laikais visų tautų žmonės susidurdavo, sukūrę šeimas. Anksčiau šeimoje partneriai labiau nutylėdavo, o dabar yra linkę reikšti savo nuomonę. Tą daugelis moka puikiai, tačiau išgirsti kitą sugeba jau prasčiau, na, o gebėjimą įžvelgti kito vertingumą kol kas galima įrašyti į Raudonąją knygą.
Nelaimingi dažniausiai būna tie, kurie nemoka „draugiškai“ pyktis. Dažnai kivirčo metu tik įvardijama problema, o toliau nueinama į lankas aptarinėjant balso toną ar prisimenant praeities skaudulius. Taigi pasiliekama pirmoje konflikto sprendimo stadijoje. Todėl įgūdžių lavinimas ar bent jau žinių apie pokalbio etapus suteikimas – pirmoji pagalba šeimoms.
Chroniškai konfliktinėse porose efektyvus „pykimosi raštu“ metodas, kai spręsti problemas patariu tik raštu: vienas parašo ant lapo sakinį, tada lapą perduoda kitam ir šis atrašo. Būdas labai efektyvus, nes mokomasi išlaukti savo eilės, nepertraukiant kito, aiškiai išdėstyti mintis. Be to, rašydami žmonės būna kultūringesni ir mandagesni.
Tačiau pačios nelaimingiausios jaučiasi šeimos, kuriose apskritai nustojama bendrauti, – kai gyvendami šeimoje žmonės jaučiasi vieniši. Lyg ir viskas gerai: kartu važiuojama į svečius, dirbami namų ūkio darbai, rūpinamasi vaikučiais, paklausiama, kaip sekėsi darbe. Bet širdyje nyku ir trūksta kažko esminio. Taip yra todėl, kad žmonės nustoja domėtis vienas kitu, jie tiesiog ima gyventi „po vienu stogu“. Tik tuomet, kai iš tiesų domimasi kitu žmogumi, kai vaiko klausiama „kaip tau sekėsi mokykloje?“ ne pjaustant morkas į sriubą, o žiūrint į akis ir švelniai paglostant plaukus, kai paskambinus mamai nuoširdžiai išklausomas jos pasakojimas apie kaimynės šuns lojimą, o ne sakoma: „Mama, ir vėl tu apie tą patį… Dabar neturiu laiko, paskambink vėliau…“, tai ir yra tikrasis bendravimas. Tik tuomet, kai žmonės jaučia, kad yra vienas kitam reikalingi, jie jaučiasi laimingi.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...