2011 Liepos 20

Audrius Bačiulis

Kodėl Lietuva viską daro kitaip nei Izraelis?

veidas.lt

Jei vidutinio statistinio Lietuvos piliečio paklausi, ar gera gyventi mūsų valstybėje, mažiausiai du iš trijų atsakys, kad bloga. O jeigu perklausi, kas dėl to kaltas, dažniausiai nuskambės atsakymas: “Valdžia.” Klausimas, o iš kur ta bloga valdžia atsirado, irgi neilgam išmuša pašnekovus iš vėžių. “Patys jie į tą valdžią sulindo”, – tokius žodžius galima išgirsti kone kasdien per bet kurią radijo laidą, kurioje aptariamos su politika ar valdžių veikla susijusios problemos. Lig šiol esu sutikęs vos keletą žmonių, manančių, kad dėl jų bėdų kalti jie patys. Bet tokie paprastai nemano, kad Lietuvoje gyventi bloga.
Atsakomybės už savo gyvenimą ir savo problemas perkėlimas kitiems, dažniausiai valdžiai, yra pati didžiausia Lietuvos visuomenės ir valstybės bėda. Be abejonės, tai kultūrinis – pirmiausia sovietmečio – palikimas, nors ir gyvenimas “prie Smetonos” ar “prie caro” pernelyg neskatino savarankiškumo. Tačiau gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus, o kartu su jais – ir atsakomybę už save, nėra kažkokia tik iš Dievo apvaizdos gaunama savybė. To galima išmokti. Svarbiausia – kad būtų kur mokytis.
Deja, per du savo nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva, regis, daro viską, kad valstybės piliečiai neturėtų kur išmokti veikti savarankiškai, galvoti sava galva, spręsti patiems ir kartu atsakyti už savo sprendimų pasekmes – džiaugtis vaisiais, jei sprendimai buvo teisingi, ar mokytis iš padarytų klaidų, jei sprendimai buvo neteisingi.
Būtent tokios mintys be paliovos sukosi galvoje, skaitant visai neseniai Lietuvoje pasirodžiusią Dano Senoro ir Saulo Zingerio knygą “Idėjų šalis. Izraelio ekonomikos stebuklas”. Gavau ją dovanų iš atsitiktinai sutikto buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio ir, tiesą sakant, iš pradžių skaityti neketinau – retai kada politikai kažką įdomaus dovanoja. Bet iš neturėjimo ką veikti atsiverčiau pirmoje pasitaikiusioje vietoje, perskaičiau puslapį, o paskui jau nuo pradžių be sustojimo, kartkartėmis sugrįždamas prie skaitytų skyrių, kad geriau įsiminčiau, kas parašyta.
Drąsiai galima teigti, kad šią knygą tiesiog privalo perskaityti kiekvienas Lietuvos verslininkas, politikas, kariškis, apskritai kiekvienas aktyvesnis pilietis, norintis suprasti, ką reikia daryti, kad mūsų valstybė išsiveržtų iš to užburto mąstymo rato: “Esame maži, todėl nieko negalime, o nieko negalime, nes esame maži. Geriau tegu ateina rusas (vokietis, amerikietis) ir viską padaro.”
Skaitydamas knygą suvoki: kad ir kaip keistai tai skambėtų, Lietuva ir Izraelis modernios valstybės kūrimą pradėjo kone vienu metu. Mes prie privačia iniciatyva grįstos ekonomikos ėmėmės pratintis dar Sovietų Sąjungos sudėtyje, kooperatyvų laikais, o 1990-aisiais, paskelbę nepriklausomybę, ėmėme kurti privačia nuosavybe paremtą ūkį.
Mažai kas žino, bet Izraelis nuo beveik keturis dešimtmečius plėtotos valstybinės socialistinės ekonomikos prie privačia iniciatyva ir nuosavybe grįsto ūkio taip pat perėjo tik 1985–1990 m., po to, kai šalis pergyveno 445 proc. (!) metinę infliaciją ir visuotinio pesimizmo dešimtmetį, taip ir pavadintą – prarastuoju. “Daugelis žmonių namuose neturėjo telefono. Didžiuliai muitai, kurių daugelis buvo skirti apsaugoti vietos produkcijai, importinių daiktų kainas darė neįperkamai dideles. Keliuose važinėjantys automobiliai atrodė nykiai: galėjai išvysti pagamintų Izraelyje (ir tapusių pajuokos objektu). Bankų sistema ir vyriausybės finansų valdymas buvo tokie pat beviltiškai pasenę, kaip ir automobiliai. Legaliai iškeisti dolerius galėjai tik bankuose, kurie turėjo vyriausybės nustatytus valiutų keitimo kursus. Net turėti sąskaitą užsienio banke buvo nelegalu”, – toks prieš du su puse dešimtmečio, pasak knygos autorių, buvo Izraelis.
Pridėkime gana didelę emigraciją į Europą ir ypač – į JAV. Nieko neprimena? Gal ir ne Lietuvos 1990-aisiais kopija, bet startinės pozicijos labai panašios. Užtat šiandieną Izraelis – klestinčių naujųjų technologijų valstybė, kurios inovacijų centrai sėkmingai konkuruoja su Kalifornijos Silicio slėniu, o Niujorko NASDAQ akcijų biržoje kotiruojama daugiau Izraelio bendrovių nei iš viso Europos žemyno. Rizikos kapitalo investicijos 2008-aisiais Izraelyje vienam gyventojui buvo 2,5 karto didesnės nei Amerikoje, 30 kartų didesnės nei Europoje, 80 kartų didesnės nei Kinijoje ir 350 kartų didesnės nei Indijoje.
Kaip Izraelis to pasiekė? Atsakymų į šį klausimą ieškojo ir rado knygos autoriai. Vienas (bet ne vienintelis) jų – didžiulis izraeliečių savarankiškumas, gebėjimas prisiimti atsakomybę ir veikti pagal aplinkybes, kurio jie išmoksta tarnaudami armijoje. Armija taip pat duoda suvokimą apie komandinių veiksmų naudą, išmoko pažinti žmones ir užmegzti socialinius kontaktus, kurie vėliau virsta verslo ryšiais. Armija išmoko nekreipti dėmesio į autoritetus, jeigu jie elgiasi, pavaldinių nuomone, netinkamai ir nederamai, o vėliau šie įpročiai lemia verslo sėkmę.
“Pasitikėjimas savimi, ryžtas ar įžūlus akiplėšiškumas, nepriklausomas kritinis mąstymas ar nepaklusnumas vadovybei, ambicijos ir vizija ar arogancija – kiekvienas gali pasirinkti žodžius savo nuožiūra, bet visi jie apibūdina tipišką Izraelio verslininką.” Verta perkaityti, kaip jie išsiugdo šias savybes.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. Mitra Mitra rašo:

    “Armija išmoko nekreipti dėmesio į autoritetus” – visiškas kliedesys. Armijoje vyresnis laipsniu visada bus teisus ir privalai jam paklust nežiūrint koks asilas jis bebūtų.

  2. J.K.P. J.K.P. rašo:

    Izraelio armijoje yra kitaip. Ten netgi Statutas leidžia aptarinėti įsakymą.

  3. next next rašo:

    prie lietuvių nekritinio mastymo ir totalaus nesavarankiškumo labai prisidėjo ir “nepriklausoma” žiniasklaida.

  4. Ainis Ainis rašo:

    …ir vėl Bačiulis, kaip paaiškėjo, Dainiuko Kreivio draugelis, nusišnekėjo – nei minties, nei logikos.. Ką padarysi.. Neduota.

  5. Kitoks eilinis. Kitoks eilinis. rašo:

    …Ir vel “jis durnas”… Va “as” tai padaryciau… …Kalbom kieti esam o kai daryti reikia, i krumus dedam! Del tu keliu galbut ir nelabai mums “ale lietuviams” suprantamu dalyku (armija, rangai) greit nuteisiam. Tik kazkodel jokio komentaro apie tai kad atsakomybe uz tai kas vyksta pas mus, nei zodelio… Kodel? -Ogi todel kad “as” esu pats kytriausias ir del to kas vyksta visada kazkas kitas kaltas… Tik paziurekim su kokiu pasitenkinimu ir pasididziavimu, mes giriames kazka isdure, apgave ar “pastate i vieta”… O kaip mums smagu girtis kad kazka “susiveikti” ar be PVM’o “susireguliuoti” pavyko!
    Kazkur skaiciau gera minti: jai kelyja as kazka aplenkiau, tai aplenktasis mazu maziausia “debilas”! Bet jai neduok Diev mane kaskas “padare” tai tas darytojas ne maziau “manjakas”!

    Va todel ir mankomes sitam mesle patys meslu budami…
    Bet as, tikiu kad kazkada bus kitaip. Gal tuomet kai uz pavogta vista kirsim pirsta o uz priesaikos sulauzyma – galva? …-Nemanau. Kazkodel linkes galvoti kad tik ismintingu ir geru zodziu kazka galima pakeisti…
    Pradekim nuo saves!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...