2016 Gegužės 30

Korupcija

Kodėl įtariamuosius politine korupcija retai nuteisia ir Temidė, ir rinkėjai

veidas.lt

BFL

Aušra LĖKA

„Politikos biznis turi savas buhalterijos taisykles, kurios visiškai nesutampa su mokesčių inspekcijos patvirtinta bu­hal­terine apskaita“, – Audrius Butkevičius, tas pats, kuris už tokią buhalteriją sėdėjęs už grotų, pareiškė 2004 m., po­­litinės korupcijos skandalo piko metu. Praėjo 12 metų. Dar vienas skandalas su panašiu scenarijumi: iki rinkimų – pusmetis, vie­­nas politikas, minėtas ir aname skandale, galbūt prekiauja įtaka ir dabar, du toliau daro svaiginamą politinę karjerą.

Įtariamiesiems politine korupcija vienodai at­­laidūs ir kolegos politikai, ir rinkėjai, ir Te­mi­dė. Nors 2004 m. paskelbti telefoniniai po­kalbiai nedavė jokio pagrindo abejoti, kad verslas perka, o politikai parduoda „pirkėjams“ pa­lankius politinius sprendimus, Seimas at­si­sakė duoti sutikimą tris įtariamus parlamenta­­rus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o pri­trū­kus įrodymų netrukus byla subliūško. Pra­leidę vieną kadenciją du iš trijų buvusių įtaria­mųjų grįžo į politikos elitą, kuriame tebėra.

Eligijaus Masiulio pažadą apsiginti galima suprasti ir taip: apsigynė dauguma anksčiau įkliuvusių politikų, apsigins ir jis.

Tad šiandien teisėsaugos institucijų slenksčius minančio Eligijaus Masiulio pažadą apsiginti galima suprasti ir taip: apsigynė dauguma anksčiau įkliuvusių politikų, apsigins ir jis. Teisinėje valstybėje negali neigti: jei teismo nepripažintas kaltu, vadinasi, nekaltas. Tačiau visuomenei išlieka dilema: ar STT, prokuratūra, o jei byla nueina iki teismo – ir šis iš tiesų be pagrindo vis bando sukompromituoti politikus, ar tik yra per menka teisinė kvalifikacija įrodyti jų kaltę.

Per vieną savaitę – įtarimai dviejose politinės korupcijos bylose

Teisėsauga praėjusią savaitę atrodė nusiteikusi ryžtingai: pasitraukusiam iš Seimo ir Liberalų sąjūdžio pirmininko posto E.Ma­siu­liui pareikšti oficialūs įtarimai dėl prekybos poveikiu, kyšio paėmimo ir neteisėto praturtėjimo, o „MG Baltic“ viceprezidentui Rai­mon­dui Kurlians­kiui anksčiau pareikšti įtarimai dėl papirkimo ir prekybos poveikiu papildyti neteisėtu disponavimu valstybės sutartimi.

Minimi konkretūs objektai ir projektai bei teisės aktai, už kurių sau naudingą baigtį neva galėjo politikui susimokėti „MG Baltic“, skamba komiškai: Jono Basanavičiaus paminklas, kelio Vilnius–Utena koncesijos projektas ar kredito unijų įstatymas. Bet mokantieji skaičiuoti suvokia, kad opoziciniai liberalai, net jei visi dvylika dalyvautų Seimo posėdyje ir balsuotų, lemiamos įtakos nepadarys. Tačiau verslininkai moka ne tik skaičiuoti, bet ir planuoti į priekį. Kaip žinome, liberalams buvo prognozuojama neabejotina sėkmė rinkimuose ir arti šimtaprocentinės galimybės būti valdančiojoje daugumoje.

Praėjusią savaitę įvyko reikšmingas postūmis ir kitame galimos politinės korupcijos tyrime: Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti dviem asmenims, byloje taip pat figūruoja „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderis europarlamentaras Ro­landas Paksas.

Kuo baigsis šios dvi ne kokių eilinių politikų, o politinių partijų lyderių galimą korupciją tiriančios bylos, skandalo piką pasiekusios Seimo rinkimų tiesiojoje?

STT pernai ėmėsi ikiteisminio tyrimo, gavę duomenų, kad „Lietuvos ryto“ akcininkas ir vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas sutarė su R.Paksu, jog šis už kyšį paveiks jo partiečio vadovaujamai Aplinkos ministerijai pavaldžios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbuotojus, kad šie leistų naudoti naują „Norfos“ parduotuvę Prienuose. G.Vainauskas taip neva norėjęs pagelbėti „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos rėmėjui. G.Vainauskui pateikti įtarimai prekyba poveikiu. Prokurorai taip pat yra kreipęsi į Europos Parlamentą dėl R.Pakso teisinės neliečiamybės panaikinimo, nes ir jam nori pa­reikšti analogiškus įtarimus.

Kaltinimai prekyba poveikiu pateikti ir buvusiam premjero Algirdo Butkevčiaus visuomeniniam konsultantui, buvusiam „Omnitel“ vadovui Antanui Zabuliui: neva jis už kyšį tikėjosi, kad G.Vainauskas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi ir pažintimis, paveiks Fi­nan­sinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnus jį dominančiame tyrime.

Kuo baigsis šios dvi ne kokių eilinių politikų, o politinių partijų lyderių galimą korupciją tiriančios bylos, skandalo piką pasiekusios Seimo rinkimų tiesiojoje? Belaukiant atsakymo į šį klausimą verta prisiminti, kuo panašūs įtarimai politikams baigdavosi lig šiol.

Audrius Butkevičius – Seimo narys už grotų

Pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, vieno iš Sąjūdžio pirmeivių A.Butkevičiaus

1997 m. kyšio istorija – didžiausias pirmojo ne­priklausomybės dešimtmečio politinės korupcijos skandalas. Priešingai nei beveik visi vėlesni, jis pasibaigė už grotų.

Vokas su 15 tūkst. JAV dolerių, kurį imantis iš degalų bendrovės „Dega“ direktoriaus Klemenso Kiršos sulaikytas A.Butkevičius, šiandien atrodo kaip kokie arbatpinigiai, bet tuomet tai buvo ne tokios jau mažos vertės suma ir tik pirmasis „įnašas“. Mat, kaip K.Kirša buvo informavęs Valstybės saugumo departamentą, A.But­­kevičius iš jo reikalavęs 300 tūkst. dolerių mainais į tai, kad būtų nu­traukta tuo metu tirta byla dėl bendrovės „Dega“ ir JAV korporacijos „Mobil“ tarpusavio atsiskaitymų.

1998 m. teismas pripažino jį pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Nors A.Butkevičius ir dievažijosi tapęs politinių provokacijų, neva inspiruotų Vytauto Lands­bergio, auka, 1998 m. teismas pripažino jį pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. 1999 m. Seimas ėmėsi nuteisto Seimo nario apkaltos procedūros, tačiau pritrūko 15 balsų, kad jis netektų Seimo nario mandato. A.Butkevičius liko parlamentaru, bet reziduojančiu už grotų. 2003 m. Aukščiausiasis Teismas galutinai atmetė už kėsinimąsi sukčiauti stambiu mastu nuteisto A.Butkevičiaus kasacinį skundą.

Šiandien beveik 56-erių A.Butkevičius, kaip pasakoja jo buvę Sąjūdžio bendražygiai, sutiktas Vilniuje į klausimą, kaip laikosi, atsako tradiciškai: „Kaip visada – šiandien čia, ryt kur išvažiavęs.“ Pakviestas į kokį Kovo 11-osios signatarų renginį tuoj galvoje perkrato kalendorių ir atsako, ar būsiąs Lietuvoje. Kalėjimas nesugadino jo, kaip politinių technologijų eksperto, reputacijos, ypač posovietinėje erdvėje: jis buvo kviečiamas kaip konsultantas į Gruziją, Ukrainą, Balta­rusiją, pastarojoje valstybėje buvo įsteigęs individualią įmonę „Cancosus Development center“.

Tvirtinama, esą A.Butkevičius yra organizuotos kriminalinės grupuotės žmogus Gruzijoje, susijęs su agentūra „Far West Ltd.“, vadinta pasaulinio prekeivių narkotikais tinklo „verslo fasadu“.

Tiesa, ir už Lietuvos ribų A.Butkevičiaus pa­vardė yra atsiradusi nekokioje kompanijoje: buvusio Kanados diplomato Peterio Dale‘o Scotto knygoje, išleistoje 2003 m., tvirtinama, esą A.Butkevičius yra organizuotos kriminalinės grupuotės žmogus Gruzijoje, susijęs su agentūra „Far West Ltd.“, vadinta pasaulinio prekeivių narkotikais tinklo „verslo fasadu“. Pats A.But­kevičius visa tai kategoriškai neigė.

Beje, jis nebuvo atsisakęs minčių ir pats grįžti į politiką: tapo apkaltos būdu pašalinto prezidento R.Pakso vadovaujamos liberaldemok­ratų („Tvarkos ir teisingumo“) konsultantu, vėliau ir jos nariu, o 2007 m. su šia partija buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Tačiau po metų ir čia pateko į korupcijos skandalą: jam kartu su tuomečiu vicemeru Evaldu Le­mentausku ir Miesto plėtros komiteto pirmininko pavaduotoju, tarybos nariu Gintaru Ka­za­ku pareikšti įtarimai dėl kyšininkavimo.

Po ketverių metų teismas A.Butkevičių išteisino. Kiti du pripažinti kaltais dėl bandymo papirkti.

Skandalas karjerą pristabdė vienai kadencijai

Bene didžiausias lig šiol politinės korupcijos skandalas Seimą sudrebino prieš 2004 m. rinkimus. STT surasti „Rubicon group“ įmonių grupės galimos juodosios buhalterijos dokumentai, kuriuose nurodyta, kuriems politikams ir kokios sumos mokėtos kelerius metus mainais už tai, kad šie priimtų verslininkams palankius teisės aktus. Paskelbtos telefoninių pokalbių išklotinės, atrodė, tai nenuneigiamai patvirtino. Įtarta, kad Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriu­kaitis paėmė 95 tūkst. Lt, kitas parlamentaras konservatorius Arvydas Vidžiūnas – 40 tūkst. Lt, o dar vienam jų kolegai Naujosios sąjungos na­riui Vytautui Kvietkauskui teko 25 tūkst. Lt.

Prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas leis­ti juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Seimui nutarus savų teisėsaugai neatiduoti, visi trys atsisakė mandatų patys. Tačiau po kelių mėnesių ikiteisminis tyrimas dėl pateiktų įtarimų nutrauktas remiantis tuo, kad nebuvo su­rink­ta pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų.

Tų metų rinkimai įvyko jau be šių politikų – jiems teko praleisti vieną politinį ciklą. 2008 m. ir V.Andriukaitis, ir A.Vidžiūnas vėl buvo išrinkti į Seimą. Tiesa, ir per kadencijos pauzę jais, kaip niekas nė neabejojo, įkliuvusiais ne dėl asmeninių, o dėl savo partijos reikalų, partijos pasirūpino: A.Vidžiūnas dirbo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vykdomuoju sekretoriumi, V.Andriukaitis direktoriavo su socialdemokratais siejamoje viešojoje įstaigoje Socialinių-ekonominių tyrimų institute.

Beje, panaikinus kaltinimus V.Andriukaitis pats kreipėsi į teismą, kai tuomet jau buvęs generalinis prokuroras Antanas Klimavičius per žiniasklaidą pareiškė: „Yra susitarimai, yra dar ta juodoji buhalterija, kuri pagal datas, pagal sumas sutampa. Aš, būdamas teisėju, teisčiau.“ A.Klimavičiui teko atsiprašyti.

Po vienos kadencijos pauzės V.Andriukaitis toliau kilo politinės karjeros laiptais: buvo Seimo narys, praėjusią kadenciją gavo sveikatos apsaugos ministro portfelį, o po to tuometės valdančiosios daugumos buvo deleguotas Briuselin – šiuo metu jis eurokomisaras. A.Vidžiūnas po to trečia kadencija iš eilės – Seimo narys.

Iš buvusių įtariamųjų trijulės tik V.Kviet­kaus­kas po savo vienintelės ir neužbaigtos kadencijos Seime grįžo į žurnalistiką ir TV verslą.

Beje, 2004 m. skandale minėta ir daugiau par­lamentarų pavardžių – E.Masiulio, Gintaro Ste­ponavičiaus, Raimundo Palaičio, Klemenso Rimšelio, bet jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisėsauga pagrindo nematė. Kaip nustatė Sei­mo Anti­korupcijos komisija, anuomet E.Ma­siulis su „Rubicon group“ galėjo susitarti dėl įtakos darymo Seimo nariams, bet įrodymų, kad už tai buvo atlyginta pinigais, nebuvo.

Už kokius „gerus“ darbus teistas Artūras Zuokas

Tais pačiais 2004-aisiais „Rubicon group“ sublizgėjo ir su A.Zuoku susijusiame politiniame skandale. Dar kai STT pareigūnai krėtė didžiausių partijų būstines, ieškodami galimos juodosios buhalterijos įrodymų, tuometis Liberalų ir centro sąjungos lyderis A.Zuokas… pabėgo į Lenkiją. Politikas aiškino gavęs žinių, kad jį ketinama sulaikyti prieš miesto tarybos posėdį.

Teisėsauga aiškinosi ne vieną keistą atvejį, susijusį su A.Zuoku. Štai renkant jį Vilniaus meru įtarta, jog A.Zuokas ir du verslininkai iš „Rubicon group“ nutarė  Vilniaus miesto savivaldybės nariui Vilmantui Drėmai duoti apie 6 tūkst. eurų vertės kyšį, kad jis balsuotų už A.Zuoko kandidatūrą vadovauti sostinei.

Į viešumą patekę telefoniniai pokalbiai pribloškė leksika, kokios iš šių kostiumuotų as­menų viešumoje neišgirsi – net apie Nerimi plauksiantį pilvu į viršų savivaldybės tarybos narį, jei šio nepavyktų papirkti. A.Zuokas ir du „Ru­bi­con group“ verslininkai teismo pripažinti kaltais bandant papirkti V.Drėmą. A.Zuokui skirta 12,5 tūkst. Lt bauda. Jis pats nuolat kartojo, kad bu­vo nuteistas „už gerus darbus“.

Į STT akiratį A.Zuokas pateko ir aiškinantis, kas yra tas paslaptingasis Abonentas, kuriam „Rubicon group“ esą mokėjo šimtatūkstantines sumas už šiai įmonių grupei palankius Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus. Seimo laikinoji komisija, tyrusi šiuos galimos korupcijos atvejus, padarė prielaidą, kad Abonentas – sostinės meras A.Zuokas.

Abonento pravardė A.Zuokui prilipo. Tačiau nepaisant skandalų vilniečiai 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose jo vadovaujamai koalicijai atidavė daugiausiai balsų ir rinkimų nugalėtojų lyderis A.Zuokas vėl tapo sostinės meru. Pernai pirmą kartą vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose A.Zuokas išėjo į „finalą“, bet jame patyrė pralaimėjimą.

Tiesioginiuose merų rinkimuose išrinktas ir teisiamas politikas

A.Zuokas toli gražu nebuvo vienintelis me­ras, patekęs į skandalų sūkurį, jau neskaičiuojant vicemerų ir kitų aukštų vietos valdžios pa­reigūnų. „Transparency In­ter­national“ sudaromuose Lietuvos korupcijos že­mėlapiuose savivaldybės ir jų įstaigos – tarp „lyderių“. Ta­čiau vietos valdžios galimus korumpulus retai nuteisia ir Temidė, ir rinkėjai.

Du pernai tiesiogiai išrinkti savivaldybių merai negalėjo iš karto imtis darbo, nes tuo me­tu buvo teisėsaugos klientai. Konservatorius An­tanas Čepononis meru radviliškiečių išrinktas tuo metu, kai teismas nagrinėjo bylą, kurioje jis kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, dokumentų klastojimu, nusikaltimo organizavimu ir kurstymu, mat kai jis buvo Radviliškio meras, galimai neskaidriai švaistė ES ir savivaldybės biudžeto lėšas.

Visagine tiesioginiuose merų rinkimuose pergalę šventė Laisvės sąjungos (liberalų) vicepirmininkė ir ligtolinė merė Dalia Štraupaitė, dėl galimos korupcijos atsidūrusi areštinėje, ją įtariant reikalavus kyšių iš statybos ir remonto bendrovių, dalyvaujančių viešuosiuose konkursuose.

Druskininkų caru Ričardas Malinauskas tituluojamas ne pirmi metai, ir tai ne komplimentas, bet tiesioginiuose merų rinkimuose rinkėjų meile jam niekas nė iš toli neprilygo. Kažin ar ką keis ir jau po rinkimų įsiplieskę skandalai dėl savivaldybės įmonės „Aqua“, nemokamai lepinančios „reikalingus žmones“, ar dėl vadinamojo Vijū­nė­lės dvaro. Juk ir teisėsauga neįžvelgė nieko bloga, nors iš paviešintų telefoninių po­kalbių akivaizdu, jog meras šokdina sostinės politikus, kad laimėtų bylą, ir mainais siūlosi papirkti poilsiu Druski­nin­kuose.

Įtariant reikalavus kyšio kito asmens naudai iš mero posto laikinai buvo nušalintas Utenos rajono savivaldybės meras socialdemokratas Alvydas Katinas. Ute­niškių vadovas buvo įsivėlęs į buvusios premjero patarėjos Džiuljetos Žiugždienės sodybos remonto skandalą.

O štai 2010 m. Birštono savivaldybės merė socialdemokratė Nijolė Dirginčienė įtarta, kad savivaldybės už 2 tūkst. Lt įsigyti baldai atsidūrė Socialdemokratų partijos Birštono skyriaus patalpose. Triukšmo buvo daug, bet merė išteisinta ir rinkėjų išrinkta naujai kadencijai.

Vėl teisėsaugos institucijų duris varsto Laz­dijų rajono savivaldybės meras konservatorius Artūras Margelis: dabar aiškinamasi, ar jis nepiktnaudžiavo tarnyba, kai jo vadovaujama rajono savivaldybė vykdė beveik 50 tūkst. eurų vertės sandorius su jo žentui priklausančia leidybos įmone. Dėl prekybos poveikiu STT įtarė A.Margelį ir 2011 m., tačiau po trejus metus trukusio tyrimo dėl įrodymų stokos kaltinimai merui subliūško. Tiesioginiuose merų rinkimuose jis vėl pelnė rinkėjų pasitikėjimą. Ir vėl pa­puolė į STT akiratį.

Praėjusią kadenciją STT pareiškė įtarimus Panevėžio miesto merui konservatoriui Vitalijui Satkevičiui ir dar keliolikai savivaldybės tarnautojų, įtariant neteisėtą savivaldybės lėšų panaudojimą prabangaus „Romantic“ viešbučio re­konstrukcijai prieš Lietuvoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Piktnaudžiavimu dėl Šiaulių arenos eksploatavimo buvo kaltinamas ir tuometis šio miesto meras Genadijus Mikšys.

2010 m. STT pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo ir didelės vertės – daugiau nei 500 tūkst. Lt svetimo turto iššvaistymo, sulaikė tuometį Alytaus miesto merą Česlovą Daugėlą. Prokurorai siūlė jį įkalinti ketveriems metams, bet viskas baigėsi pinigine bauda. Meras siekia būti visai išteisintas.

Tuometis Vilniaus meras konservatorius Vi­lius Navickas 2010 m. įkliuvo paviešinus slapta darytus įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip jis tuometį savivaldybės kontrolierių Šarūną Skučą ragina valdančiajai partijai naudingus patikrinimus atlikti per tris dienas, o nenaudingus – per trejus metus. Tačiau teismas buvusį sostinės merą dėl jam mestų kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba išteisino.

O Šakių rajono meras „valstietis“ Juozas Ber­tašius įkliuvo, kai į jo sodybą buvo atvežta 245 t smėlio, neva kaip padėka už palankius spren­dimus dėl aikštelės asfaltavimo. Merui teko sumokėti baudą.

Retas meras net po garsių skandalų ir fotogeniškų STT veiksmų pelno pirminių įtarimų vertą bausmę. Tai buvo greičiau išimtis iš taisyklės, kai Trakų rajono savivaldybės meras socialdemokratas Vytautas Petkevičius, 2008 m. pričiuptas piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi viešuosiuose pirkimuose, imant kyšius iš verslininkų, nuteistas kalėti penkerius metus. Teismas įrodė, kad meras ne tarnavo rajono gyventojams, o siekė naudos sau.

Akivaizdu, bet neįrodoma

„Įstatymų pakanka, nėra žmonių, gyvenančių pagal tuos įstatymus“, – šiandien tragikomiškai skamba Aušrio Macijausko, anuomet ūkininko, 2004 m. Seimo narių korupcijos skandalo įkarštyje pasakyta sentencija. Mat po šešerius metus trukusio jo, kaip žemės ūkio viceministro, darbelių tyrimo 2014 m. jis pats nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, tiesa, ją atidedant tam pačiam kaip bausmė laikui. Vice­mi­nistras ir jo bendrininkai buvo kaltinami piktnaudžiavimu valdiška tarnyba, net sieti su organizuotų nusikaltėlių gauja.

Prastai baigėsi ir kito – sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko karjera: už provokavimą duoti kyšį ir jo paėmimą 2010 m. jis nuteistas dvejiem metams, taip pat lygtinai.

Už reikalavimą duoti kyšį 2005 m. pusantrų metų laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas eksparlamentaras Virginijus Martišauskas.

Tačiau daugelio kitų politikų bylos baigėsi jiems palankiau. Po šešerių metų tyrimų ir teismų maratono 2014 m. Apeliacinis teismas išteisino buvusį Seimo pirmininką Viktorą Muntianą. Prokurorų surinktais duomenimis įtarta, kad V.Muntianas organizavo neteisėtą blokų įkasimą faktiškai jo valdomame sklype, taip siekdamas imituoti neva senus pamatus, kad vėliau galėtų toje vietoje pradėti statybas.

Net vienoje skandalingiausių „Alitos“ privatizavimo byloje, kai valstybei priklausiusi „Alita“ 2003 m. už beveik 17 mln. eurų buvo parduota tuomečių jos vadovų komandai, nors geriausią apie 26 mln. eurų pasiūlymą buvo pateikęs iš kon­kurso pašalintas Italijos verslininkas Luigi­terzo Bosca, kaltų neatsirado. Kilus skandalui buvo priversti aiškintis net valstybės tuomečiai pirmieji asmenys – prezidentas Rolandas Paksas, premjeras Algirdas Bra­zauskas, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2011 m. Aukščiausiasis Teismas galutinai išteisino buvusį Valstybės turto fondo vadovą Povilą Milašauską, kuris buvo kaltintas piktnaudžiavus tarnyba ir padarius valstybei žalos privatizuojant didžiausią šalyje alkoholio gamybos bendrovę.

Dėl „Achemos“ protegavimo steigiant bendrą su valstybe Gamtinių dujų terminalą, dėl ko valstybė patyrė daug žalos, nuteistą buvusį Ūkio ministerijos sekretorių Anicetą Ignotą Aukš­čiausiasis Teismas taip pat išteisino. Išteisinimais baigėsi ir skandalingoji mailiaus byla, kurioje specialiojo liudytojo statusą turėjo tuometis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Po keleto metų tąsymo po teisėsaugos institucijas išteisintas ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Romualdas Konstantinas Dobro­vols­kis, kaltintas rentgeno aparato pirkimo byloje.

Skandalas dėl praėjusios kadencijos ūkio ministro Dainiaus Kreivio, protegavusio savo šeimos narių įmonę, kad ši laimėtų konkursus, privertė jį pasitraukti iš ministro posto, bet neeliminavo iš politikos – dabar jis Seimo narys.

Daugelyje politikų bylų dar vis nepadedama taško. Nuo 2012 m. per instancijas keliauja byla dėl tuomečio Seimo nario Vito Matuzo galimo kyšininkavimo. Įtarta, kad lobistas Andrius Romanovskis ne tik padėjo tuomečiam parlamentarui įsteigti fondą „Paramos iniciatyvos“, bet ir surado rėmėją, kuris turėjo interesų dėl jo verslui svarbių įstatymų registravimo ir priėmimo Seime. Teismas abu kaltinamuosius išteisino, bet šiuo metu bylą pagal prokurorų skundą nagrinėja Apeliacinis teismas.

Nebaigtas ir 2014 m. sprogęs „Tvarkos ir teisingumo“ galimos prekybos poveikiu skandalas. Įtarimai, be kitų asmenų, pateikti Seimo nariui Rimui Antanui Ručiui ir „Tvarkai ir teisingumui“, kaip juridiniam asmeniui. Įtariama, kad iš viso už pažadus ir susitarimus dėl poveikio, vykdant skirtingus viešuosius pirkimus, partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo per 1,3 mln. Lt (apie 377 tūkst. eurų) kyšių.

Dešimt metų užtruko aiškintis Darbo partijos juodąją buhalteriją, tiriant, ar 2004–2006 m. į oficialią Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta apie 7 mln. eurų pajamų ir daugiau nei 4 mln. eurų išlaidų. Apeliacinis teismas šių metų vasario mėnesį Darbo partijos įkūrėją ir buvusį vadovą Viktorą Uspaskichą, parlamentarą Vy­tautą Gapšį ir buvusią finansininkę Mariną Liut­kevičienę pripažino kaltais dėl apgaulingo ap­skaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo.

Politinė korupcija turi daug veidų: štai 2012 m. rinkimuose į Seimą vienas Darbo partijos kandidatas bandė papirkti 3 tūkst. nuteistųjų, bet tam sutrukdė pareigūnai. Nuteistieji turėjo balsuoti už Darbo partiją ir reitinguoti jos sąraše esančius penkis narius. Remdamasis Konsti­tucinio Teismo nutarimu Seimas nusprendė, kad jie nėra išrinkti, bet paskui nuomonę pakeitė. Dėl balsų pirkimo ar kitų politinių manipuliacijų teko naikinti ir kai kurių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus.

Moralas teisėsaugai: neturi įrodymų – nekelk skandalo

Nepriklausomybės pirmųjų keliolikos metų skandalus, privatizuojant ne tik „Alitą“, bet ir EBSW ar prezidento ir premjero A.Brazausko bičiulės Kristinos Butrimienės, vėliau tapusios jo žmona, „Draugystės“ viešbutį, keitė skandalai dėl stambių viešųjų pirkimų. Politinės korupcijos bylose atsirado ir naujas – prekybos poveikiu terminas. Bet tai jau nebe pavieniai atvejai, o sisteminės ydos, kai dabar keturias iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų krečia galimos korupcijos skandalai.

Pagal politinių korupcijos skandalų kiekį ir jų reguliarumą mūsų politinė klasė atrodo kaip vien­tisas korupcijos monolitas. Tačiau pagal teismo pripažintų kaltais ir sulaukusių bausmės politikų skaičių esame beveik krištoliniai.

Didžiuliai skandalai, parodomieji sulaikymai, apklausos, neretai užsitęsiančios kelerius metus, telefoninių pokalbių išklotinės, iliustruojančios korupcinius politikų ir verslo ryšius, – akivaizdžiau nei akivaizdu. Tačiau teisme, jei ir iki jo prieinama, įrodymų pritrūksta. Jei kas nubaudžiami, tai nebent vidutinio ar smulkaus rango pareigūnai.

Žinoma, korupcinius nusikaltimus įrodyti sun­ku, nes jie daromi abiejų pusių sutarimu. Ad­ministracinę korupciją – pareigūnų papirkimą, kyšio prievartavimą tirti nelengva, bet dar sunkiau susekti kitą politinės korupcijos porūšį – vadinamąjį valstybės užvaldymą, kai privatiems tikslams bandoma užvaldyti pati valstybės struktūra. Ar tikrai teisėsauga vis apsirinka, jei kelerius metus po apklausas ir teismus tąsyti politikai pagaliau pripažįstami nekaltais? Vis dėlto, kaip pripažįsta Vilniaus universiteto sociologijos profesorius, Kriminologijos studijų centro vadovas dr. Aleksandras Dobryninas, politikai turi stipresnį užnugarį nei paprasti visuomenės nariai, turi didesnę galimybę apsiginti, visų pirma samdydami geresnius advokatus.

Tačiau teisėsaugos pareigūnai, kartais ir puikiai žinodami, kad byla nebus laimėta, vis tiek siekia bent jau duoti ženklą: nors šiandien kaltės neįrodysime, bet mes žinome apie daromus veiksmus ir pasidalysime savo žinojimu su visuomene. „Iš pirmo žvilgsnio lyg ir norima visuomenei gera, tačiau yra ir kita pusė: taip parodoma, kad teisėsauga bejėgė nubausti darančiuosius nusikaltimus, užkirsti tam kelią. Tai demoralizuoja visuomenę“, – teigia A.Dobryninas.

Tad jei padarytas nusikaltimas, teisėsauga turi visomis išgalėmis siekti, kad jis neišvengiamai būtų atskleistas, o nusikaltėliai nubausti. Tačiau, profesoriaus nuomone, jei teisėsauga nesugeba to padaryti iki galo, geriau apie tai nė nekalbėti. Naudoti baudžiamąjį persekiojimą kaip prevencijos priemonę – nei demokratiška, nei teisiška. Teisingumas taip netriumfuoja.

„Teisėsaugininkų tikslas turi būti išaiškinti to­kius nusikaltimus ir nubausti kaltuosius. Po­li­tikų „valymas“ turėtų būti ne teisėsaugininkų, o visuomenės reikalas: rinkėjai turi balsuoti už sąžiningus politikus, o rinkėjus turi informuoti pačios po­litinės jėgos, jei jos tikrai kovoja su korupcija. Demokratinėje valstybėje kito mechanizmo nėra. Visuomenės moraline kontrole pasiektume ge­resnių rezultatų, nei naudodami teisėsaugos me­chanizmus“, – neabejoja A.Dobryninas.

Deja, visuomenė vis labiau toleruoja susikompromitavusius politikus.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...