2013 Rugsėjo 28

Ko negirdi pamirštas saksofonas

veidas.lt


G.Verdi operoje „Ernani“ mirtį kvietė orkestro valtorna, o ne Don Silvos pučiamas ragas. Nors šio vaidmens atlikėjas, įspūdingo boso savininkas Tadas Girininkas daug metų ruošėsi tapti būtent pūtiku.

Pirmieji G.Verdi operos „Ernani“ žiūrovai gali paliudyti: jaunas bosas Tadas Girininkas, abu premjeros vakarus atlikęs turtingo senio Don Silvos vaidmenį, nei balso valdymu, nei aktoriniu meistriškumu nenusileido kviestinėms užsienio žvaigždėms.
Ne mažiau komplimentų solistas pelnė ir šį pavasarį po R.Wagnerio „Lohengrino“ bei W.A.Mozarto „Visos jos tokios“ premjerų. „Lohengriną“ Vilniuje statęs tuometis Latvijos nacionalinės operos direktorius Andrejus Žagaras netgi pakvietė T.Girininką dainuoti Rygoje, tačiau, režisieriui netekus operos vadovo posto, G.Verdi operos „Makbetas“, kurioje Tadui buvo numatytas Banko vaidmuo, nutarta nebestatyti. Vis dėlto lietuvis tebeturi kvietimą į to paties kompozitoriaus „Trubadūrą“, kurį Rygoje ketinama repetuoti kitų metų balandį.
Tadas neslepia: ateityje mieliausiai save regėtų kaip kviestinį, ilgalaikių kontraktų su konkrečiais teatrais nesaistomą dainininką. Panašios karjeros pavyzdžiai galėtų būti kolegos Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas arba Vaidas Vyšniauskas. Tiesa, visi jie pasirinko skirtingą gyvenimo būdą: Vaidas po pastatymų užsienyje skuba pas Vilniuje laukiančią šeimą, Kostas po pasaulį stengiasi keliauti kartu su savo artimiausiais žmonėmis, o Edgaras Lietuvoje – jau seniai tiktai svečias.
T.Girininkas irgi nežada vaidinti principingo patrioto: jei gautų pasiūlymų dainuoti užsienio teatre, neabejodamas išvyktų kartu su ekonomikos magistrantūros studijas Vilniaus universitete bebaigiančia žmona Dovile ir pusantrų metų sūnumi Kornelijumi. Nes išlaikyti šeimą Lietuvoje, netgi neėmus paskolos būstui įsigyti (Tadas kol kas skolinosi tik studijoms), jaunam dainininkui sudėtinga. Ypač jei esi etatinis provincijos muzikinio teatro solistas (Tadas kol kas priklauso Kauno muzikinio teatro trupei), o dainuoti kitose scenose niekas nekviečia.
Tiesa, ryškiam bosui tai nebegresia: pastaraisiais metais jis užimtas ir Nacionalinio operos ir baleto teatro, ir “Vilnius City Operos” (anksčiau – „Bohemiečiai“) repertuare. Vienu metu nemažai vaidmenų buvo parengęs ir Klaipėdos muzikiniame, deja, po vadovų kaitos teatruose neretai nutinka tarsi politikoje po rinkimų: pirmtakų nuveikti darbai iš repertuaro „šluojami“ nuodugniai nesigilinant, ko kiekvienas jų buvo vertas.

Nesakyk „niekada“

Klaipėda – Tado vaikystės miestas. Nors gimė Šiauliuose, greitai persikėlė gyventi į Palangą, o tapęs E.Balsio menų gimnazijos moksleiviu gyveno jos internate uostamiestyje ir mokėsi groti saksofonu. Ir nors pedagogai, girdėdami sodrų vaikino balsą, ne sykį siūlė jam susimąstyti apie vokalo studijas, Tadas visiems atkirsdavo, kad niekada gyvenime nedainuos. Taigi Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje toliau atkakliai pūtė savo saksofoną. Kol pirmąkart gyvenime nuėjo į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, pamatė G.Verdi „Aidą“, ir viduje kažkas apsivertė… Netrukus tapo šio teatro choristu, susižavėjo operomis ir pats nusprendė padėti saksofoną.
Beje, kur tasai saksofonas dabar? Dainininkas nė nebežino: galbūt guli pas mamą Palangoj… Nebeištraukia jo nė žmonos pagroti prašomas.
Vis dėlto operos „Ernani“ finale, kai Silvai ateina laikas pūsti lemtingąjį mirtį šaukiantį ragą, seni įgūdžiai galėjo praversti? „Rago pūtimas salės priekyje tėra vaidyba, iš tikrųjų tuo metu skamba valtorna orkestro duobėje. Taip G.Verdi partitūroje numatyta – juk valtorna ne veltui kitaip vadinama prancūzų ragu“, – sklaido mano naivias žiūroviškas iliuzijas T.Girininkas.
Nei muzikantų, nei tuo labiau dainininkų Tado šeimoje anksčiau nebuvo. O senelė dar ir šiandien tvirtina, jog pypliu bėgiodamas jis taip suklusdavo išgirdęs operų transliacijas, kad nuo televizoriaus būdavo neįmanoma atplėšti. Kas žino, gal pasąmonėje kažkas iš tų laikų ramiai ir tyliai snaudė, kol galiausiai vis dėlto prasiveržė?
Tuomet likimas jį suvedė su vokalo profesoriumi, irgi bosu Vladimiru Prudnikovu, kurį vadina reikšmingiausiu profesijos mokytoju. Su juo iki šiol nevengia pasikonsultuoti karjeros klausimais. Gal todėl, kad šalia turėjo puikų pedagogą, pernelyg nesidairė progų studijuoti ar stažuoti užsienio akademijose, o ir vokalistų konkursais niekada nesižavėjo. Iki šiol įsitikinęs, kad ilgas laimėtų konkursų sąrašas daug naudingesnis dainininko gyvenimo aprašymui, o ne jo balsui. Protingiau konkursams sugaištą laiką skirti naujoms arijoms rengti.

Ilgiausiai nokstantis balsas

Dabar solisto repertuare – itin skirtinga muzika. Ko verta vien pastarųjų premjerų kompozitorių puokštė: R.Wagneris, W.A.Mozartas, G.Verdi, N.Rimskis-Korsakovas, kurio „Caro sužadėtinės“ tarptautiniame pastatyme T.Girininkas vasarą dalyvavo Estijoje (lapkričio 16-ąją spektaklį žadama parodyti Kauno muzikiniame teatre).
O kuris autorius pačiam solistui mieliausias? „Man patinka R.Wagneris, nors ne visos jo operos kol kas atrodo įveikiamos. Sakoma, kad bosų balsai bręsta ir formuojasi iki 35-erių metų, todėl su „Nybelungų žiedu“ geriau neskubėti. Tačiau bosų ir karjera trunka ilgiausiai“, – priduria T.Girininkas ir pažada nevengti nei G.Verdi, nei rusų kompozitorių muzikos.
Šiuo metu solistas rengiasi naujai premjerai: vienaveiksmių operų – G.Puccini „Džanio Skikio“ ir G.Rossini „Vedybų vekselio“ Kauno muzikiniame teatre. Pirmoji jam ne naujiena, nes „Džanio Skikio“ Simoną teko dainuoti ir režisierės Yanos Ross spektaklyje Klaipėdoje. O štai kauniečių sprendimas viename spektaklyje atlikti G.Rossini ir G.Puccini kūrinius solistui sunkiai suvokiamas: nors jų komiški siužetai panašūs, labai jau skirtingos muzikos svorio kategorijos…
Stebina ir tai, kad trumputėms operoms Kaune skiriama kone tiek pat repeticijų laiko, kiek Daliai Ibelhauptaitei, susikvietusiai jaunus solistus iš įvairių pasaulio teatrų, prireikė operos „Visos jos tokios“ pastatymui. Nors ko čia stebėtis – galiausiai viskas priklauso nuo kūrėjų ir atlikėjų profesionalumo lygio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...