2016 Sausio 16

Ūkininkė

Klestintis ožkų ūkis iš Širvintų

veidas.lt

Svajonę ūkininkauti taip, kaip kadaise ūkininkavo jos seneliai ir proseneliai, ūkininkė Dalia Ėmužytė (50 m.) ekologiniame ožkų ūkyje realybe pavertė per 19 metų. Širvintų rajono Griciūnų kaime jos įkurtas ekologinis ožkų ūkis šiandien vertinamas kaip itin modernus ir šiuolaikiškas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Be ožkos pieno ir pačios spaustų 56 rūšių sūrių, D.Ėmužytė sostinės Tymo turgelio ir Kauno pirkėjams kiekvieną savaitę siūlo ir ožkienos. Stirnieną primenanti ožkų mėsa priskiriama dietinės mėsos klasei, tačiau, priešingai nei ėriena ar aviena, gardi valgoma ir šalta.

„Svarbiausia gaminant patiekalą iš ožkienos, kaip ir iš kitos liesos mėsos, druską berti pabaigoje, antraip mėsa bus kieta. Dalis medžiotojų, ruošiančių žvėrieną, vis dar daro šią klaidą“, – pasakoja vieno didžiausių ožkų ūkio savininkė ir sūrių gamintoja, kasmet organizuojanti gurmanų festivalį.

Į Griciūnų kaimą, kuris nuo Vilniaus – kone ranka pasiekiamas, D.Ėmužytė atsikėlė paveldėjusi senelio žemes. Dar studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Dalia aktyviai dalyvavo aplinkosaugos veikloje.

„Mąsčiau apie pasekmes. Kas atsitinka, kai žmogus geria antibiotikais gydomų gyvulių pieną, valgo sūrį, mėsą? Kai suserga, vaistai nebepadeda“, – prisimena pradžią ūkininkė, vadinanti save ekologe iš įsitikinimo.

Vilniuje gimusi ir augusi, tačiau visą laiką mačiusi save kaime, į Vokietiją Dalia keliavo užsidirbti ūkio pradžiai. Po kelerių metų grįžo su santaupomis, bet sudaužyta širdimi: meilė vedusiam vokiečiui baigėsi.

Laimingo šeimos gyvenimo pašnekovei nepavyko susikurti ir Lietuvoje – skaudžiai išduota, liko su mėnesio kūdikiu ant rankų. Nepritapusi prie gyvenimo mieste, ji su kūdikiu persikėlė į apšepusį namą be vandens ir elektros Širvintų rajono laukuose ir nusprendė sekti močiutės pėdomis – pagal senovinį receptą gaminti sūrius.

Iš pradžių nusipirko 10 baltųjų čekų ožkų ir vieną ožį. Šią veislę pasirinko neatsitiktinai, nes ožkos duoda daug pieno ir yra nereiklios pašarams. Kitas pranašumas – šių ožkų pienas neturi specifinio kvapo.

Istorija, primenanti pasaką, nežadėjo nieko gero: nei ožkų melžti, nei elgtis su besiožiuojančiomis augintinėmis Dalia nemokėjo. Ašaromis aplaisčiusi įkurtuvių kaime pradžią, pamokų sėmėsi iš mamos.

Sėkmę lėmė pasitikėjimas savimi

Niekas iš aplinkinių Dalios užmojais netikėjo, bet ji nepasidavė, laikėsi savo: kiekvieną uždirbtą litą investavo į sūrių gamybą, pirko technikos, didino ožkų bandą. „Nenuleidau rankų net tada, kai vieną po kitos atmetė mano paraiškas ES paramai gauti. Saulė nušvito, kai Žemės ūkio ministerijai ėmė vadovauti Kazys Starkevičius. Buvusi ministrė vykdė kitą politiką. Jai nerūpėjo tokie smulkūs ūkiai kaip mano“, – prisimena daugiau nei 600 ožkų, avių, sportinių žirgų savininkė.

Pasinaudojusi ES parama ji atidarė 144 810 eurų kainavusią sūrinę, kuri pagaliau leido sudurti galą su galu. Taip pat įsirengė mėšlidę, paramos lėšų gavo ir aptvarui statyti, ir keliui į ūkį asfaltuoti. Ūkis tapo pavyzdinis, o Dalia ėmė skaičiuoti pelną.

Šios svajonės ji siekė kone du dešimtmečius. „Buvo metų, kai diena iš dienos su sūnumi ir mama mitome ožkiena, kuri jau per gerklę lindo: duonai pinigų nepakako. Netu­rėdama kur trauktis įsispyriau į minkštąją ir ėmiausi to, ko nebuvau mėginusi“, – pasakoja Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė D.Ėmužytė.

Ilgą laiką pusvelčiui savo produkciją pardavinėjusi pašnekovė netruko įsitikinti, kad tik tuomet, kai pakankamai vertini save, nusišypso sėkmė. Padidinusi ožkų produkcijos kainą iki derančios ekologiniam ūkiui, D.Ėmužytė maloniai nustebo: nusidriekė ilgesnė pirkėjų eilė, nei ji galėjo tikėtis.

Lietuvos ūkininkių draugijos pirmininkė Virginija Žliobienė tokia ūkininkės sėkme nesistebi. Jos manymu, neverkšlenantys, iniciatyvą rodantys ir labai daug dirbantys žmonės visada išsikovoja savo vietą, o D.Ėmužytės sūriai jau kurį laiką visų perkami ir giriami.

Kurį laiką juos gaminti ūkininkei talkinusi prieskonių technologė Virginija Mace­navičienė prisipažįsta tokių žmonių kaip Dalia iki tol nepažinojusi. „Ši moteris pati tikriausia vizionierė ir įkvėpimo pavyzdys aplinkiniams. Jausdama jos paramą ryžausi pradėti nuosavą prieskonių verslą. Priimdama į darbą ji žinojo, kad nedirbsiu visą laiką drauge, bet metai, praleisti jos ūkyje, pakeitė mano gyvenimą“, – pasakoja sunkiu gyvenimo metu nuoširdžią ūkininkę pažinusi V.Macenavičienė.

Būtent iš jos moteris sako išmokusi, kaip kabintis į gyvenimą. „Gali būti geriausia proga, bet jei nė pirštelio nepajudinsi – kaltink save“, – D.Ėmužytę cituoja iki šiol jos sūriams prieskonių mišinius kurianti pašnekovė.

Vartotojai ožkų produkciją dar tik atranda

Tokios ožkos pieno sūrių įvairovės, kokią siūlo ožkų karaliene praminta ūkininkė, matyt, niekur kitur Lietuvoje nerasi: desertiniai, rūkyti, brandinti, rūgštaus pieno su česnakais, kmynais, aitriosiomis paprikomis, saldaus pieno – su aguonomis, kokosais, šokoladu, razinomis, o kur dar likę nemėginti! Lyg spausti 56 rūšių sūrius būtų maža, D.Ėmužytė atidarė parduotuvę, kurioje galima įsigyti ūkyje užaugintos ar pagamintos produkcijos.

Kuo patraukė ožkų auginimas? „Širvintų rajone žemės nederlingos, o aš norėjau gyvulius auginti. Alternatyvos tebuvo dvi – avys arba ožkos. Pastarosios atrodė pelningesnės, nes melžiamos kasdien. Čekų baltosios nelepios, produktyvios, o pienas ir mėsa – labai kokybiški, skanūs“, – dėsto iš vienos ožkos 7 litrų pieno primelžianti ūkininkė.

Pasak stambaus ūkininko Ramūno Karbauskio, toks primilžis skamba kaip fantastika, kuria nepasigirs vieną kitą ožką laikantys ūkininkai. Tačiau lietuviai į ožkų pienininkystę, jo vertinimu, žiūri vis dar labai atsargiai. Užtat D.Ėmužytė neabejoja, kad jau artimiausiu metu tai keisis: gyvenimo būdas daug žmonių vers atsigręžti į primirštus produktus.

„Nemažai alergiškų vaikų jau šiandien negali mėgautis karvės pieno ledais, tad kodėl jų nepakeitus pagamintai iš ožkos pieno? Šiandien ožkos pieno produktai perkami mažiems, seniems, ligotiems žmonėms“, – pasakojo ūkininkė, jau ne vienus metus pratinanti lietuvius pamėgti ožkos pieno gaminius.

Vis naujas ožkininkystės pieno sektoriaus gaires brėžianti pašnekovė intriguoja šį pavasarį pakviesianti jau į savo pačios įkurtus svečių namus su specifine ožkų virtuve. Svečiams svetinga šeimininkė rengs ekskursijas po ožkų ūkį ir apylinkes, jai žada talkinti vietiniai medžiotojai, kviesdami į parodomąsias medžiokles.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas sutinka, kad daugelyje šalies regionų vis dar trūksta lankytojams pritaikytų vietų, kuriose būtų galima ir ūkyje vykstantį gamybos procesą stebėti, ir degustacijoje dalyvauti. D.Ėmužytės ūkis – viena tų retų išimčių: kiekvieną į jos ūkį atvykusį šeimininkė tinkamai pasitiks, su savo augintinėmis supažindins, produkcijos ragauti pakvies.

Jos ūkyje auginamos ožkos negauna kombinuotųjų pašarų. Vasarą banda ganosi tik sertifikuotose aptvertose pievose. Prisimindama savo ūkininkavimo pradžią D.Ėmužytė pralinksmėja. Dar kol jos banda apylinkėse ganėsi laisvai, būta visokiausių nuotykių. Vieno tarptautinio renginio metu jos ožkos yra pastojusios kelią į sostinę važiuojančiam Latvijos prezidentės kortežui, o pamiškėje užsnūdęs medžiotojas pradėjo rėkti ne savo balsu, kai pabudęs prieš akis išvydo barzdotą ožio snukį.

Ožkų ūkiui prisiduria iš turizmo

Vokiečius ožkų sūriais ūkininkė jau seniai pavergė. Nišinis, netoli magistralinio kelio esantis Dalios ūkis turistams labai patrauklus. Jame jau viešėjo JAV, Izraelio, Australijos delegacijos, čia užsuka mokykliniai autobusai. Tačiau ne kiekvienas ūkininkaujantis supranta, kad atverdamas savo ūkį visuomenei gali iš to laimėti: ir žinomumą, ir uždarbį iš parduotos produkcijos. Kaimo turizmo sektoriui tai vis patraukliau ir aktualiau.

„Papildomos pajamos ūkiui visad labai reikalingos. Dažnai su manimi susisiekia turizmo bendrovės, domisi, ar priimsiu jų svečius skandinavus. Šie mėgsta atsipalaiduoti, vietinių gėrimų paragauti, tereikia tinkamai pasiruošti ir vartus į ūkį atverti. Keletą metų bendradarbiavau ir su prancūzų dėstytojais, kurie studentų atsiveža. Lietuviams dar per brangu už šią paslaugą mokėti, todėl dažnai priimu labdaringiems tikslams“, – sako ožkų ūkio savininkė, kurios didžioji dalis gaminamos produkcijos lieka Lietuvoje.

Kelių šimtų ožkų kailius šeimininkė kol kas tik sandėliuoja. Sako mėginusi bendradarbiauti su kailininkais, bet verslas nenusisekė: „Ožkų oda plona, todėl vertinama odos apdirbimo pramonėje: gaminamos pirštinaitės, rankinės, sijonai, suknelės klostės iš jos gražiai krinta. Netolimoje ateityje turiu vilties išmokti perdirbti kailius.“

Ožkas kaip įnoringas ir kerštingas įnames charakterizuojanti ūkininkė juokauja, kad tik po vieną ožką auginantieji gali sau leisti su jomis bučiuotis, o ten, kur bandos didelės, būdinga gyvulių hierarchija. Kiekviena jų turi savo vadą, o jei kyla nesutarimų, šie sprendžiami surėmus ragus.

Veislinės ožkos kaina rinkoje siekia 300, ožiukų – 250 eurų. „Mūsų produkcija brangi, ne kiekvienas ją įperka ir mėgsta, bet per tiek metų jau turime ištikimų pirkėjų“, – pasakoja ūkininkė, už bet kurios rūšies ožkos pieno sūrį prašanti 2 eurų.

Įprastai Dalios darbo diena ūkyje trunka 18 valandų. Atrodytų, žiemą darbo mažiau, nes ožkos duoda mažiau pieno. Tačiau tuomet jos ima vesti jauniklius, ir Dalia negali palikti tvarto, nes ožiukams reikalinga priežiūra. Darbai kaime niekada nesibaigia. Šeimininkė juokauja, kad šventinių ir laisvų dienų ūkininkams nebūna.

Ar pavargusi, ar nemigusi, ar prastai besijaučianti – vis tiek turi kas rytą ir vakarą melžti ožkas. Su mama ir sūnumi ūkyje įsikūrusios pašnekovės rytas žiemą prasideda gerokai vėliau, apie 6 val., nei vasaros – 4 val. Vartytis lovoje iki pietų jai neleidžia augintiniai ir šviežios produkcijos lūkuriuojantys pirkėjai. Didesniais ožkų produkcijos gurmanais moteris vadina kauniečius, pas kuriuos ir skuba kiekvieną šeštadienį.

Geriausias įvertinimas – svečių čepsėjimas

Labiausiai Dalia mėgsta kurti naujus sūrių receptus. Vienas tokių – „Vegetariškas lašinys“, rūkytas sūris, be kurio D.Ėmužytės sūrių asortimentas jau neįsivaizduojamas.

Per sūrių gamybą atsiskleidžia šeimininkės kūrybingumas, o jei jos kūrinius su pasimėgavimu šveičia italai, prancūzai ar šveicarai, ūkininkei – tai didžiausias įvertinimas.

„Užsieniečius ji geba nustebinti ne tik ekskursija po ūkį, bet ir sūrių skoniu. Pati esu girdėjusi, kaip skaniai atvykėliai čepsi ragaudami Dalios spaustus ožkos pieno sūrius“, – pagiriamųjų žodžių didžiausio ekologinio ūkio Baltijos šalyse savininkei nešykštėjo išskirtinių renginių organizatorė Kristina Kaikarienė, su ožkų karaliene tituluojama ūkininke susipažinusi televizijos realybės šou „Pavojingi aukštakulniai.“

Dalyvauti šiame projekte D.Ėmužytė ryžosi norėdama pakeisti gyvenimo būdą ir išvaizdą. Ne kartą patyčias dėl apkūnumo kentusi moteris po dalyvavimo TV projekte ne tik sulieknėjo, bet ir išmoko daugiau laiko skirti sau, atsipalaiduoti. „Anksčiau Dalia gyveno tik verslu ir sūnumi, o po projekto dažniau iš namų ištrūksta, bičiules prisimena“, – D.Ėmužytės pokyčiais džiaugėsi V.Macenavičienė.

Jos darbštumą vertina ir susipažinti su ja nori ne vienas Širvintų kaimo gyventojas. Kaimo seniūnaitė Rima Jasevičienė sako, kad ožkos pieno produkcija pasižymi specifiniu skoniu: kas dieną jos gal ir nevalgysi, bet paskanauti prie taurės vyno ar atklydusį svečią pavaišinti – puiki išeitis: „Tik darbštus ir sumanus žmogus gali produkciją iš ožkų imperijos kurti.“

Ūkininkės gerumą patyrusi V.Mace­navičienė pritaria: „Jei ši moteris ko nors imasi, sudeda į tai visą savo širdį. Nuoširdumas ir meilė jai atvėrė daugelį kelių. Kiek gerų emocijų ji sudeda į sūrių gamybą.“

Spausdama sūrius ūkininkė ir maldą įpinanti, kiekvienam perkančiajam sveikatos palinkinti. „Labai šviesus žmogus“, – vienkiemyje įsikūrusią ožkų augintoją apibūdina aplinkiniai.

Ne vienus metus ūkininkė džiaugiasi naujomis sūrių brandinimo patalpomis, modernizuotomis melžimo aikštelėmis (ūkininkė vienu metu gali melžti iki 12 gyvulių), be jų 600 ožkų, sako, niekaip neapeitų. Su siaubu moteris prisimena laiką, kai buvo sugedusi melžimo aparatūra, o ožkas dvi savaites teko melžti rankomis. Dėl nutirpusių rankų nė miegoti negalėjo, tačiau ir tai įveikė.

Nuogąstauja dėl žemės ūkio ateities

Dalia ūkyje tvarkosi su 88 metų mama Pelagija ir 19 metų sūnumi Edmundu. Šis neabejingas technikai – jau seniai traktoriumi išvežioja pašarą ar kitų darbų prie namų imasi. „Be samdomų žmonių niekaip neišsiversi, ūkis didelis, tačiau rasti tinkamą darbuotoją nelengva. Retas kuris atėjęs iš darbo biržos nori dirbti“, – tikina ūkininkė.

Vasarą į darbą ji priima gyvulių šėriką, traktorininką, kurie šienauja ir padeda kitus būtinus darbus nudirbti. Tačiau ne kartą yra patyrusi, ką reiškia būti paliktai užgėrusio darbininko. „Viena moteris dirbo 13 dienų ir dingo, „užbaliavojo“, nė uždarbio pasiimti neatėjo“, – karčia patirtimi dalijasi pašnekovė, kurios nuomone, rasti norinčiųjų dirbti – vienas didžiausių iššūkių kaime.

Su nerimu ji vis pasvarsto apie Lietuvos žemės ūkio perspektyvas: jaunimas žemės darbų kratosi, nebebus kam dirbti, o melžėjų jau šiandien labai trūksta.

Ne kartą apgauta darbininkų, ožkų augintoja išmoko pasikliauti tik savo jėgomis: pati sukasi sūrinėje, pati porą kartų per savaitę veža pagamintą produkciją į Kauną ir Vilnių.

Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas sako, kad Lietuva dar turi tokių užsispyrusių, gerąja to žodžio prasme fanatikų ūkininkų, nuosekliai įgyvendinančių savo idėjas. „Ožkų pienininkystė įdomi, o produkcija vertinama Prancūzijoje. Ten ir fermos didžiulės, ir ožkininkystė išplėtota, gal tik labiau į perdirbamąją pramonę orientuota. Lietuva pasidžiaugti kažkuo panašiu kol kas negali, bet tai tik laiko klausimas“, – dramatizuoti situacijos nelinkęs A.Stančikas.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...