2011 Rugpjūčio 15

Kitoks Franzas Kafka

veidas.lt

Šį kartą “Skaitinių” rubrikoje siūlome ištrauką iš F.Kafkos dienoraščių.

Spalio 15. Prieš savaitę visus dienoraščius daviau Milenai Jesenskai (tai išmintinga, narsi laisvamanė čekė, puiki rašytoja). Truputį laisvesnis? Ne. Ar aš dar galiu rašyti kažką panašaus į dienoraštį? Šiaip ar taip, tai bus kas kita, greičiausiai jis nulįs į kampą, išvis nieko nebus, pavyzdžiui, apie Hardtą, kuris mane palyginti labai domino, sugebėčiau tik su didžiausiu vargu ką nors brūkštelėti. Atrodo, lyg viską seniai būčiau apie jį parašęs, ar tai tas pats, tarsi manęs jau nebūtų tarp gyvųjų. Apie M., matyt, galėčiau rašyti, bet ne savo noru, taip pat tai būtų pernelyg nukreipta prieš mane, man jau nereikia, kaip anksčiau, smulkiai sau aiškinti, šiuo atžvilgiu aš jau ne toks užmaršus, kaip pirma, esu virtęs gyva atmintimi, dėl to ir nemiga.

Spalio 16. Sekmadienis. Nuolatinių pradžių bėda – nė kiek neapsirinki dėl to, kad viskas tik pradžia, ir dar netgi ne pradžia, – kvaili tie, kurie to nežino ir kurie, pavyzdžiui, žaidžia futbolą, tikėdamiesi pagaliau “prasimušti”, vienų kvailumas – palaidoti save kaip karste, kitų kvailumas – manyti, kad prieš juos tikras karstas, tai yra, karstas, kurį galima vežioti, atidaryti, sunaikinti, pakeisti kitu.
Tarp jaunų moterų parke. Jokio pavydo. Užtenka fantazijos, kad pasidalyčiau jų laime, sveikos nuovokos, kad suprasčiau, jog esu per silpnas tokiai laimei, kvailumo, kad tikėčiau, jog suvokiu savo ir jų padėtį. Ne, kvailumo neužtenka, lieka nedidelis plyšys, vėjas švilpia pro jį ir trukdo pilnam rezonansui.
Jeigu trokščiau tapti lengvaatlečiu, tai, matyt, būtų tas pats, kaip kad jeigu norėčiau pakliūti į dangų ir galėčiau būti toks pat nelaimingas kaip čia.
Kad ir koks menkas būtų mano pagrindas, “esant vienodoms sąlygoms” (ypač turint galvoje valios silpnumą) netgi pats menkiausias žemėje, vis tiek, bent jau savaip, siekti geriausio, būtų tuščia sofistika sakyti, kad galiu pasiekti tik viena, kad dėl to tai yra geriausia, nors tai būtų neviltis.

Spalio 17. Tai, kad aš nieko naudinga neišmokau ir sunykau fiziškai – tokia sąsaja egzistuoja, – gali būti padaryta sąmoningai. Aš norėjau, kad man niekas netrukdytų, netrukdytų naudingo ir sveiko žmogaus džiaugimasis gyvenimu. Lyg liga ir neviltis bent jau tiek pat netrukdytų!
Aš galėčiau tą mintį įvairiai pasukti ir galų gale pabaigti savo naudai, tačiau nesiryžtu ir netikiu – bent jau šiandien ir daugumą dienų – kokia nors man palankia išeitimi.
Aš nepavydžiu jokiai konkrečiai sutuoktinių porai, pavydžiu tik visoms poroms – o jeigu pavydžiu vienai porai, tai pavydžiu visai šeimyninei laimei, visais jos begaliniais pavidalais, vienos šeimos laimė, net ir geriausiu atveju, įvarytų man neviltį.
Netikiu, kad yra žmonių, kurių vidinė būsena būtų panaši į manąją, tačiau galiu tokius žmones įsivaizduoti, tiktai niekaip neįsivaizduoju, kad virš jų galvų, kaip virš mano, visą laiką suktų neregimos varnos.
Tas sistemingas savęs griovimas daugelį metų kelia nuostabą, tai buvo tarsi lėtas užtvankos griovimas, – visiškai sąmoningas veiksmas. Tai padariusi dvasia dabar turi triumfuoti; kodėl ji man neleidžia dalyvauti toje šventėje? Tačiau galbūt ji dar ne iki galo įvykdė savo kėslus ir dėl to negali apie nieką kita galvoti.

Spalio 18. Amžina vaikystė. Vėl gyvenimo šauksmas.
Labai gali būti, kad gyvenimo puikybė visa savo apimtimi paruošta kiekvienam, bet ji uždengta, giliai, nematoma, labai toli. Tačiau ji nepriešiška, neįnoringa, nekurčia. Jei pašauksi ją teisingu žodžiu, teisingu vardu, ji ateis. Štai kur to burto paslaptis – jis ne buria, o šaukia.

Spalio 19. Kelio per dykumą esmė. Žmogus, kuris kaip savo organizmo tautos vedlys eina šiuo keliu, paskutiniais sąmonės likučiais (daugiau neduota) suvokdamas, kas vyksta. Visą gyvenimą jam atrodo, kad Kanaanas arti; kad tą žemę jis pamatys tiktai prieš savo mirtį, jam atrodo neįtikėtina. Ši paskutinė viltis gali turėti tiktai vieną prasmę: parodyti, kokia netobula akimirka yra žmogaus gyvenimas, netobula todėl, kad nors toks gyvenimas truktų ir visą amžinybę, jis vis tiek būtų tik akimirka. Mozė nepasiekė Kanaano ne todėl, kad jo gyvenimas buvo per trumpas, o todėl, kad jis buvo žmogaus gyvenimas. Penkių Mozės knygų pabaiga panaši į paskutinę “Jausmų ugdymo” sceną.
Tam, kuris gyvas būdamas nesusidoroja su gyvenimu, viena ranka reikia gintis nuo nevilties dėl savo likimo – jam tai prastai sekasi, – o kita ranka jis gali užrašinėti, ką mato po griuvėsiais, nes mato kitaip ir daugiau negu kiti, nes yra negyvas gyvendamas ir vis dėlto išlikęs po katastrofos. Nebent kovai su neviltimi jam reikėtų abiejų rankų ir daugiau, negu turi.

Spalio 20. Po pietų su Langeriu, paskui Maxas garsiai skaitė “Francę”.
Sapnas, trumpas, per trumpą spazmišką miegą, spazmiškai laikęs mane begalinėje laimėje. Daugiašakis sapnas, su tūkstančiu iškart paaiškėjančių sąsajų, tačiau išliko tiktai blankus laimės jausmo prisiminimas.
Mano brolis įvykdė nusikaltimą, rodos, žmogžudystę, aš ir kiti prisidėjome prie to nusikaltimo, bausmė, atomazga, išdavimas artėja iš tolo, galingai ir nesulaikomai augdamas, mano sesuo, atrodo, vis skelbia jo požymius, kuriuos aš visą laiką sveikinu beprotiškais šūksniais, beprotystė auga sulig artėjimu. Man atrodė, kad niekada nepamiršiu savo šūksnių, trumpų frazių dėl jų aiškumo, o dabar nė vienos tiksliai neprisimenu. Tai galėjo būti vien šūksniai, nes man buvo labai sunku kalbėti, prieš ištardamas žodį turėjau išpūsti skruostus ir perkreipti burną, kaip skaudant dantims. Laimė glūdėjo tame, kad bausmė atėjo, ir aš taip laisvai, įsitikinęs ir laimingas ją priėmiau, kad tas vaizdas turėjo sugraudinti dievus, tą dievų graudulį ir aš pats jaučiau iki ašarų.

Spalio 21. Jis negalėjo įeiti į namą, nes girdėjo balsą, kuris jam sakė: “Palauk, kol aš tave įvesiu!” Ir jis gulėjo dulkėse priešais namą, nors jau nebuvo likę jokios vilties (kaip pasakytų Sara).
Viskas yra fantazija – šeima, draugai, gatvė, viskas fantazija, tolima ar artima, žmona irgi fantazija; o artimiausia tiesa ta, kad tu remi galvą į belangės ir bedurės kameros sieną.

Spalio 22. Žinovas, specialistas, žmogus, išmanantis savo darbą, tik to žinojimo niekam negalima perduoti, laimė, jis, atrodo, niekam ir nereikalingas.

Spalio 23. Po pietų. Filmas apie Palestiną.

Spalio 25. Vakar Ehrenšteinas.
Tėvai lošė kortomis; aš sėdėjau vienas, visiškai svetimas; tėvas pasakė, kad ir aš loščiau arba bent jau žiūrėčiau, kaip jie lošia; aš radau kažkokį pasiteisinimą. Ką reiškė šis nuo pat vaikystės besikartojantis atsisakymas? Kvietimas atvėrė man kelią į draugiją, tam tikra prasme į visuomeninį gyvenimą, su užduotimi, kurios iš manęs kaip dalyvio buvo reikalaujama, būčiau susidorojęs, tegu ir ne puikiai, bet pakenčiamai, lošimas man, ko gero, net nebūtų kėlęs didelio nuobodulio, bet vis tiek atsisakiau. Sprendžiant pagal tai, aš neteisus, kai skundžiuosi, kad gyvenimo srautas manęs niekuomet nepagavo, kad nesugebėjau išsivaduoti nuo Prahos, niekada nebuvau verčiamas užsiimti sportu ar mokytis amato ir panašiai, – aš, matyt, niekada nebūčiau pri-ėmęs pasiūlymo lygiai kaip kvietimo lošti. Tiktai beprasmiški dalykai buvo priimti – teisės studijos, darbas kanceliarijoje, vėliau kvaili priedai, tokie kaip, tarkim, darbas sode, stalių dirbtuvėje ir panašūs, tuos priedus reikia suprasti kaip veiksmus žmogaus, kuris išmeta pro duris nelaimingą elgetą ir paskui pats su savimi žaidžia geradarį, duodamas išmaldą savo dešine ranka kairei.
Aš visuomet visko atsisakinėjau, galbūt dėl bendro silpnumo ir ypač dėl silpnos valios, tik supratau tai palyginti vėlai. Anksčiau tuos atsisakymus paprastai laikiau geru ženklu (suvedžiotas didelių vilčių, kurias dėjau į save), šiandien iš tokio malonaus požiūrio mažai kas belikę.

Spalio 29. Vieną iš artimiausių vakarų vis dėlto prisidėjau prie lošimo – užrašinėjau motinos taškus. Tačiau suartėjimas neįvyko, o jei ir buvo kokia nors jo užuomina, ją išsklaidė nuovargis, nuobodulys, liūdesys dėl prarasto laiko. Taip būtų buvę visada. Tą paribio zoną tarp vienatvės ir bendrystės aš peržengdavau labai retai, joje buvau dargi labiau įleidęs šaknis negu pačioje vienatvėje. Kokia gyva graži vieta palyginti su ja buvo Robinzono sala.

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Apie knygą

Franzas Kafka (1883–1924) – vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, romanų “Procesas”, “Pilis”, “Amerika” ir daugelio pasakojimų autorius. Jo dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, kurių autorius nenorėjo skelbti, net buvo testamentu pavedęs draugui juos sunaikinti. Vis dėlto taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad “Procesas” ir “Pilis” autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.
Dienoraščiuose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu ir moterimis, savianalizė, kūrybiniai sumanymai, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai ir nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu ir kokybe.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. dede dede rašo:

    http://www.ozala.gauja.lt – apie masturbacija


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...