2013 Spalio 30

Kito tokio dvarininko Lietuvoje nebuvo

veidas.lt


Net keliuose Lietuvos miestuose yra gatvių, pavadintų Vlado Putvinskio vardu, tačiau daugybė žmonių apie šią asmenybę mažai ką girdėję. Šį mėnesį minint 140-ąsias V.Putvinskio gimimo metines turime gerą progą pasigilinti, kuo šis dvarininkas nusipelnė Lietuvai ir jos nepriklausomybei.

Mūsų tautiniame judėjime, savosios valstybės kūrimo ir stiprinimo darbe dalyvavo nemaža kilmingų žmonių: tai trys broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, Felicija Bortkevičienė, Petras Ruseckas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Tačiau tai vis daugiausia smulkūs, net bežemiai, neturtingi bajorai, bet štai dvarininkų, ir dar stambių, tarp jų buvo vos vienas kitas. O tai gerokai apsunkino mūsų kovą dėl laisvės. Todėl taip verta prisiminti Vladą Putvinskį – žymų kovotoją dėl mūsų tautos teisių, dėl nepriklausomybės.
Priminsime, kad V.Putvinskis gimė 1873 m. spalio mėnesį Rygoje, bet užaugo Graužikų dvare (dabar Kelmės r.). Jo tėvas Rapolas (1832–1904), 1863 m. sukilimo dalyvis, Sibiro tremtyje prarado sveikatą. Todėl aplinka šiame dvare, kaip ir kituose Lietuvos dvaruose, buvo patriotiška, tik tas patriotizmas – lenkiškas. Dvarininkai tyčiojosi iš lietuvybės, iš mūsų kalbos, visais įmanomais būdais trukdė tautiniam atgimimui. Tačiau V.Putvinskis nuėjo kitu keliu, mat jam motina kartą dar vaikystėje buvo pasakiusi: „Mes, inteligentai, turėtume kalbėti lietuviškai, nes gyvename Lietuvoje.“
Tokios jo nuotaikos dar labiau sustiprėjo mokantis Mintaujos gimnazijoje, kurioje buvo daug mūsų tautiečių, o šie dvarininkaičiui išaiškino: gimęs ir užaugęs Lietuvoje jis negali būti lenkas.
Baigęs gimnaziją V.Putvinskis mokslus tęsė Vokietijoje – Halės universitete studijavo agronomiją. Tiesa, tai truko neilgai, tik 1894–1896 metais, nes tėvui sunkiai susirgus reikėjo grįžti namo – valdyti dvarų, kurių buvo bent trys: be Graužikų, dar Šilo Pavėžupio ir Palendrių, iš viso apie 1000 ha. Dvarai buvo apleisti, beveik nedavė pajamų, net sviestą tekdavo pirkti turguje.
Jaunasis šeimininkas energingai ėmėsi darbo: nors ir neturėdamas agronomo diplomo gavo paskolą ir pasiryžo įdiegti tuo metu dar naujas technologijas. Visų pirma jis išplėtojo gyvulininkystę, ilgainiui ėmė prekiauti pieno produktais ir iš to gaudavo nemažai įplaukų. Kita naujovė buvo žuvų auginimas įrengus tvenkinius. To niekas apylinkėje nebuvo girdėjęs, kaimynai dvarininkai iš to šaipėsi, bet V.Putvinskis iš užsienio parsivežė reikiamos literatūros, viską gerai suplanavo ir savo užsibrėžtą tikslą pasiekė – žuvininkystė davė gerą pelną.
Maža to, jis ėmėsi ir drąsių naujovių socialinėje srityje: apskaičiavo, kad darbininkams moka per mažą atlyginimą (moteriai – 20–25 rb, vyrui – 30–40 rb per metus) ir kad galėtų jį padidinti dvigubai. Taip ir padarė, bet dėl to nepatyrė nuostolių, nes galėjo įdarbinti labiau kvalifikuotus, sąžiningus, darbščius žmones. Vėliau jis įvedė ir nemokamą darbininkų gydymą.
Tiesa, kitas jo bandymas – paversti vieną savo dvarą kooperatyvu, kurio nariai darbininkai dalytųsi gautą pelną, – nebuvo toks sėkmingas ir jo teko atsisakyti, nes dvare įsiviešpatavo anarchija, tinginiavimas, girtuoklystė.

Vaikai užaugo tvirtais Lietuvos patriotais

Lygia greta V.Putvinskis ėmėsi ir aktyvios lietuviškos veiklos: visų pirma nusprendė savo vaikus nuo pat kūdikystės auginti lietuviais. Aišku, tai buvo nelengva ir pavyko turbūt tik todėl, kad tokiems jo užmojams pritarė ir žmona, taip pat bajoraitė Emilija Gruzdytė. Ji vėliau atsiminimuose apie savo nuotaikas laukiantis pirmagimio, sūnaus Stasio, rašė: „Lenkų kalba, su kuria mes užaugom, – tai nenormalumas, liguistas apsireiškimas, tautos iškrypimas iš tikros gyvenimo vagos. Kadangi protėvių padarytą klaidą dar ne per vėlu ištaisyti, tai mūsų priedermė tai padaryti, nežiūrint jokių sunkumų, kurių, be abejo, mums teks.“
Pats pirmasis sunkumas šiame kelyje labai aiškus: abu būsimieji tėvai lietuviškai dar nemokėjo, o mokytojų susirasti nebuvo paprasta. Vis dėlto pavyko, ir visi Putvinskių vaikai užaugo tvirtais Lietuvos patriotais. Vyriausias sūnus Stasys tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, nepriklausomybės kovose pelnė Vyčio Kryžių, baigė Karo mokyklos II laidą, vėliau Halės universitetą, 1935–1938 m. buvo žemės ūkio ministras, mirė Gorkio kalėjime. Sūnus Vytautas, taip pat savanoris – raitelis, 1920 m. kovojo su lenkų kavalerija, 1923 m. dalyvavo atvaduojant Klaipėdą. Visi penki vaikai aktyviai veikė tėvo įkurtoje Lietuvos šaulių sąjungoje.
Bet grįžkime į XX a. pradžią. Kaip tik tada Putvinskių dvarai tapo lietuviškos veiklos centrais, juose viešėdavo, rinkdavosi varpininkai, socialdemokratai, kiti demokratinės krypties inteligentai, visų pirma Povilas Višinskis, G.Petkevičaitė-Bitė, Augustinas Janulaitis, darbavosi rašytoja Žemaitė. Jonas Jablonskis su Petru Avižoniu ir Antanu Smetona Graužikuose 1901 m. vasarą spaudai parengė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką.
Kartu šis dvaras tapo ir draudžiamos lietuviškos spaudos “urmo baze”, iš kurios ji plito po plačias apylinkes. Šiame dvare buvo įrengtos geros slėptuvės, todėl per kratas žandarai nieko reikšmingo nerasdavo. O pats V.Putvinskis bendradarbiavo „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“. Jau 1899 m. Šilo Pavėžupyje ėmė veikti slapta lietuviška pradžios mokykla, o po metų – ir Graužikuose. Putvinskiai globojo, šelpė tautinio judėjimo aktyvistus, knygnešius.
Žinoma, tokia veikla labai nepatiko apylinkės dvarininkams, kurie visi svajojo apie unijos atgaivinimą. Todėl jie neapkentė Putvinskių, vadino juos ne tik litvomanais, bet ir cicilikais, išdavusiais savąjį luomą, nuolatos skundė valdžiai. Ir, aišku, suko galvas, kaip su tokiais kaimynais susidoroti.
Tam gera proga atėjo po 1905 m. revoliucijos, kai prasidėjo masinės represijos. 1906 m. sausį V.Putvinskis pateko į kalėjimą, iš pradžių Šiauliuose, po to – Kaune, kur vietinis vicegubernatorius Griazevas E.Putvinskienei pavadino jį baisiu žmogumi. Laimei, užtarė gubernatorius P.Veriovkinas, tad balandžio pabaigoje V.Putvinskis buvo išlaisvintas, tik gubernatorius patarė kuriam laikui pasišalinti į Krymą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...