2011 Gegužės 28

Kino teatruose rusiški filmai bando tapti Holivudo atsvara

veidas.lt

"Veido" archyvas

Lietuvoje rusų filmai tur idaugiau žiūrovų nei Vakarų Europoje

Vienas ryškių Lietuvos kino rinkos išskirtinumų ir fenomenų – geras rusiškų filmų lankomumas.

Nikitos Michalkovo drama “Sibiro kirpėjas” ir Timuro Bekmambetovo romantinė dramedija “Likimo ironija, arba linksmų naujųjų” ypač stipriai paveikė bilietų pardavimą ir išjudino vyresnio amžiaus auditoriją, o kartu praskleidė rusiško kino žinomumą bei pastebimumą.

Tiesą sakant, mūsų platintojai išmintingai naudojosi ant bangos užkilusia produkcija ir formavo savotišką atsvarą Holivudui. Bet kuo toliau, tuo labiau Rusijos prodiuseriai pradėjo siūlyti trilerius ir komedijas pagal tipiškas holivudines formules arba perdarinėti senus nostalgiškus televizinius filmus. Tradicijos rodyti rusišką kiną Lietuvoje kol kas gyvos, tačiau pastaraisiais metais jo populiarumas ir paklausa sparčiai blėsta.

Draugiškai bendrauja tik su Holivudu

Rusijos ekonomikai stiprėjant, gausėja ir žiūrovų kino teatruose. 2010 m. Rusijos kino teatrai bilietų pardavimu pirmą kartą peržengė 1 mlrd. JAV dolerių kartelę ir per 12 mėnesių pavydėtinai šoktelėjo 43 proc., kai daugelyje kitų pasaulio šalių būta didelio nuosmukio. Įspūdingi rezultatai privertė praregėti Holivudą, nes didžiosioms studijoms rūpi milijonais rublių skaičiuojamos pajamos.

Holivudo strategai komandiruoja savo filmų aktorių desantus vien dėl fotosesijos prie Kremliaus ir kelių interviu vietinei spaudai. Kartu atsiranda daugiau investicijų nacionaliniam kinui, tad kone kiekvieną savaitgalį Maskvos bei kitų miestų repertuarą papildo naujas rusiškas filmas. Tiesa, kol kas tik kelios vietinės premjeros sugeba bent laikinai konkuruoti su valdančiu holivudiniu importu.

Lietuvos platintojai atidžiai stebi padėtį ir nagrinėja premjeras, bet nepuola strimgalviais pirkti visko iš eilės. Jie žino svarbų slidaus rusiško verslo niuansą – jeigu nespėsi pagauti karšto filmo kartu su rusiška premjera, tai gaudyk pajamų vėją laukuose. Neregėto masto piratavimas ir nemokamų keitimosi failais svetainių gausybė siūlo parsisiųsti visas naujienas, nepaisant prodiuserių titaniškų pastangų sustiprinti saugumą ir neleisti į sales žiūrovų su vaizdo aparatūra.

Gerus norus skatinti domėjimąsi rusiška komercija stipriai apsunkina problemiškos derybos su godžiomis Maskvos kompanijomis, milžiniškos 3D filmų titravimo kainos ir nenuspėjamas transportavimas su muitinės ypatumais pasienio ruože. Dar blogiau, kad nenuspėjami Rusijos verslininkai nesilaiko susitarimų ir parduoda to paties filmo teises DVD leidėjams arba kabelinių televizijų tinklams. Tarkime, tris nacionalines premijas “Nika” už geriausią filmą, geriausią aktorių ir geriausią operatorių gavusi Aleksejaus Učitelio drama “Kraštas” tuoj po premjeros Rusijoje pas mus buvo išleista DVD pavidalu, tad kitiems platintojams jau neliko prasmės galvoti apie filmo išleidimą į repertuarą.

Tęsiniams nesiseka

Nuo praėjusių metų Kalėdų Lietuvos kino teatruose jau spėjo debiutuoti net penki rusiški filmai, bet tik pirmam iš jų, šventinei stebuklų komedijai “Eglutės”, pavyko konkuruoti stabiliau ir pademonstruoti vertingą rezultatą (318 tūkst. Lt ir 24,1 tūkst. žiūrovų). Už 5,8 mln. JAV dolerių biudžetą T.Bekmambetovo prodiusuotas novelių rinkinys įsižiebė kaip 2010 m. Rusijos kino čempionas su 23,5 mln. JAV dolerių (700 mln. rublių) pajamomis. Pas mus “Eglutės” pralaimėjo “Likimo ironijai” beveik penkis kartus, nes filmui pritrūko visuotinės nostalgijos ir antrą ar trečią kartą į sales grįžtančių žmonių. Vis dėlto patyręs prodiuseris jau kerta antrosios “Eglutės” šakas ir kėsinasi vėl papuošti naujametį repertuarą.

Vis dėlto reikėtų turėti omenyje, kad solidžiai pasirodžiusių rusiškų filmų tęsiniai Lietuvoje niekaip nepritampa, nes veiksmingos idėjos atkartojamos ypač banaliu principu ir be išradingesnių pastangų. Režisierių atmestinumas mikliai atbaido žiūrovus, tad po premjerinio savaitgalio vilčių nepateisinusių rusiškų filmų pajamos sparčiai ritasi žemyn.

Regresą taikliai iliustruoja nejuokinga tualetinio humoro parodijų komedija “Labai rusiškas filmas”, kurios pirmąją dalį Lietuvos linksmuoliai pasitiko entuziastingai (518,8 tūkst. Lt ir 38,3 tūkst. žiūrovų). Po metų importuota antroji dalis sudomino 50 proc. mažesnę auditoriją (256,5 tūkst. Lt ir 18 tūkst. žiūrovų). Šiemet išleistos trečiosios serijos nuo kritimo žemyn neišgelbėjo net papildomai prifarširuoti 3D efektai (186,8 tūkst. Lt ir 11,8 tūkst. žiūrovų).

Menkas pasirinkimas

Tiesa, lietuviškame repertuare pamatome mažą dalį rusiško kino produkcijos, nes į mūsų teritoriją važiuoja tik specifinės komedijos (“Hitler Kaput”, “Meilė Niujorke”, “Meilė kaip seilė”), legendinių TV filmų perdirbiniai (“Tarybinis romanas. Dabartiniai laikai”, “Muškietininkai grįžta”), populiarių humoro laidų motyvais suregztos parodijos (“Naša Raša. Likimo kiaušai”), holivudinių idėjų mėsmalės (“Juodasis žaibas” pagal “Žmogų vorą”, “Greičio gatvės. Be taisyklių” pagal “Greitus ir įsiutusius”) ir keli dideli filmai įvykiai (“Admirolas”, “Devintoji kuopa”, “Gyvenama sala”, “Vilkogaudis”).

Tačiau ne viskas pasiteisina. Štai, pavyzdžiui, šiemet Šv.Valentinui reklamuota sensacinga romantinė komedija “Vykrutasai” su intelektualiuoju komiku Ivanu Urgantu, populiariu aktoriumi Konstantinu Chabenskiu ir pirmą kartą rusiškai prašnekusia legioniere iš Holivudo Milla Jovovich surinko vos 151 tūkst. Lt (11,5 tūkst. žiūrovų). Tokio lygio pramoga privalėjo traukti ne tik etatinius rusiško kino lankytojus, bet ir amerikietiškų romantinių pasimatymo komedijų gerbėjus. Viena nesėkmės priežasčių yra nevykęs lietuviškas pavadinimas, nes dauguma žiūrovų nesuprato, ką reiškia mūsų kalboje nevartojamas kalambūras “Vykrutasai” (užsienyje filmas pristatomas pavadinimu “Lucky Trouble”).

Iš tiesų platintojai domisi vien tik komercija ir nerizikuoja su nepriklausomais kūrėjais, tarp kurių pasitaiko tikrai įdomių ir vertingų filmų. Štai dviejų garsių režisierių Andrejaus Zviagincevo (jo debiutinė drama “Sugrįžimas” Venecijoje laimėjo “Auksinį liūtą”) ir Aleksandro Sokurovo kūriniai aktyviai pretendavo patekti į 64-ojo Kanų festivalio konkursą. “Ypatingo žvilgsnio” programą šiemet užbaigs jautri A.Zviagincevo drama “Elena” apie močiutę, kuri iš savo kuklios pensijos gelbsti bedarbį sūnų nuo alkoholizmo. Rimtomis temomis suregztas filmas neturi praktiškai jokių šansų pasiekti Lietuvos žiūrovų akis.

2009 m. J.W.Goethe’s “Fausto” literatūrinę interpretaciją kaip kostiuminę dramą nufilmavęs ir valdžios, jėgos neigiamą įtaką žmogaus psicologijai nagrinėjantis A.Sokurovas sunkiai ir ilgai užbaiginėja 12 mln. eurų biudžeto vertės kūrinio montažą. Pernai turėjusį pasirodyti filmą jau pakvietė Venecijos kino festivalis, bet netgi “Auksinio liūto” premija nesuminkštintų Lietuvos platintojų širdžių. “Fausto” filosofinės dvejonės – toli gražu ne ta tema, kuri tenkintų masinį lietuvių skonį.

Germanas ir Dau

Šiemet pagaliau atgijo viltis, kad didis režisierius Aleksejus Germanas (“Chrustaliovai, mašiną!” buvo vienas mėgstamiausių šviesaus atminimo kino kritiko Sauliaus Macaičio filmų) galbūt užbaigs savo naują kūrinį “Arkano skerdynių kronika” pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių romaną “Sunku būti Dievu”, kurio gamyba tęsiasi jau 12 metų, o kai kurie vaidmenis sukūrę aktoriai nespėjo sulaukti premjeros. Epizodinį vaidmenį šiame filme atliko lietuvių aktorius Vytautas Paukštė.

O ketvirtus metus su skandalais filmuojama jaunosios kartos režisieriaus Iljos Chržanovskio istorinė biografinė drama “Dau” apie “Nobelio” premijos laureatą mokslininką fiziką Levą Landau taip pat pretenduoja apšviesti ekranus dar šiemet. Bet ši premjera jau buvo žadama 2009 ir 2010 m., tačiau režisierius sugalvojo iš montažinės vėl grįžti į filmavimo aikštelę. Prabangus kūrinys labiau panėšėja į utopiją ir stebina gigantomaniškais autorių užmojais, kurių niekaip nepavyksta įgyvendinti.

Na, o šiemet gruodžio 1 d. Rusijos kino teatruose debiutuosianti biografinė muzikinė drama “Vysockis. Ačiū, kad gyvas” ir Lietuvoje galėtų groti sėkmingai, nes vyresnės kartos žiūrovai prisimena garsųjį dainininką Vladimirą Vysockį, jaunimą užkabins populiarūs aktoriai I.Urgantas, Andrejus Paninas, Oksana Akinšina, Vladimiras Menšovas, Sergejus Bezrukovas, o neapsisprendusiuosius suvilios “Bumerio” režisierius Piotras Buslovas ir “Admirolo” bei “Dienos sargybos” prodiuseriai. Nostalgiškai aštuntąjį dešimtmetį vaizduojantys filmai ištraukia iš namų kine rečiau apsilankančius žmones.

Putino svajos

2011 m. pabaigoje Rusijoje pagaliau bus atidaryta didžiausia kino studija “Glavkino” (9 km nuo Maskvos nutolusiame kaime), kuri dar labiau paspartins rusiškų filmų gamybą. Finansines kino gėrybes įvertinęs ir žiūrovų paklausą pajutęs ministras pirmininkas Vladimiras Putinas sensacingai pareiškė apie norus pastatyti dvigubai daugiau kino teatrų (dabar jų veikia 2245), nors tokių pažadų realistiškumu netiki rinkos ekspertai. Bet juk ne veltui kalbama: ką V.Putinas pasako, tas turi būti vykdoma. Galbūt po metų kitų jis lieps sustiprinti nacionalinio kino eksportą, nes kol kas tik “Nakties sargybai” ir “Dienos sargybai” pavyko pastebimai išsiveržti į užsienį, o daugelis kitų filmų gastroliuoja tik posovietinėse teritorijose.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...