2011 Gegužės 06

Velykų sala

Keliautojų vaizduotė kaitinama neįmenamomis paslaptimis

veidas.lt

"Veido" archyvas

Į klausimus, ką moajai simbolizuoja, kokiu tikslu buvo pastatyti, dar niekas negali atsakyti

Velykų salai, kaip jokiai kitai vietai pasaulyje, tinka apibūdinimas – paslaptinga. Keliautojai čia traukia pasigrožėti milžiniškomis statulomis, mąsliai žvelgiančiomis į vandenyno tolius, o mokslininkai – ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl žlunga civilizacijos.

Turistai, kuriuos vilioja senųjų civilizacijų liekanos, nepraleidžia progos aplankyti mažutę Velykų salą, kuri polinezietiškai vadinama Rapa Nui, pasimetusią Ramiojo vandenyno platybėse ir garsėjančią milžiniškomis statulomis, vaizduojančiomis viršutinę vyro kūno dalį, stilizuotus veido bruožus su įstatytomis akimis, obsidiano rainelėmis ir ištęstais ausų lezgeliais. Tokių statulų, iškaltų iš vulkaninio tufo, saloje suskaičiuojama daugiau nei 600, jos siekia nuo trijų iki 12 metrų aukščio, sveria nuo 20 iki 50 tonų. Manoma, kad pačios seniausios statulos statytos apie 380 metus.

Daug spėlionių ir keli faktai

Keistų statinių saugomos paslaptys kaitina ir mokslininkų vaizduotę, mat į klausimus, ką šios statulos simbolizuoja, kokiam tikslui buvo pastatytos, kaip  buvo atitemptos iš salos vidurio į pakrantę, tiksliai atsakyti negali niekas.

Yra prikurta nemažai visokiausių neįtikėtinų teorijų, mistifikuotų hipotezių, kartais netgi balansuojančių ties beprotybės riba. Vienos istorijos baugina pasakojimais apie nežemiškų civilizacijų bandymus, kitų autoriai bando įrodyti, kad Velykų sala yra legendinės Atlantidos liekana. Esą Ramiajame vandenyne kažkada plytėjęs žemynas, kuriame gyvenusi išsivysčiusi civilizacija, nugrimzdo ir liko kyšoti tik kalnų viršūnės. O kur dar fantastiniai pasakojimai apie paslaptingai atsiveriančius laiko koridorius, keistą gravitaciją, leidusią didžiules akmenines statulas nuskraidinti oru į pakrantę, na, ir apie tai, kad pati sala esą tai dingsta, tai vėl atsiranda, – tai užfiksavę laivų navigaciniai prietaisai.

Priminsime, kad Velykų sala išsamiau tyrinėti pardėta tik XX a. pradžioje, tačiau į klausimą, kas ištiko žmones, pastačiusius įspūdingus statinius, mokslininkai jau mano radę faktais pagrįstą atsakymą: tokioje izoliuotoje saloje neišvengiamai turėjo kilti ekologinė katastrofa.

"Veido" archyvas

Turistus užburia salos senosios legendos

Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad dabar tuščioje saloje žėlė vešlios džiunglės, gyveno gausybė paukščių, o žmonių populiacija buvo daug didesnė – galėjo būti daugiau nei 20 tūkst. gyventojų. Tačiau miškai buvo beatodairiškai kertami, alinamas dirvožemis nebeatsinaujindavo, nyko paukščiai, seko maisto šaltiniai, ėmė grėsti badas. Žmonės pradėjo kovoti dėl senkančių maisto išteklių, dalis salos gyventojų žuvo žiauriose kovose, dalis mirė iš bado.

1722 m. į salą Velykų rytą atklydusi olandų ekspedicija, vadovaujama Jakobo Roggeveeno, kuris šiam įvykiui atminti ir suteikė salai Velykų pavadinimą, suskaičiavo apie 3 tūkst. gyventojų. Po kelerių metų atplaukęs anglų jūrininkas Jamesas Coocas jau rado tik kiek daugiau nei 600 gyventojų, tad galbūt prie vietinės kultūros žlugimo prisidėjo ir europiečiai, kurie salos gyventojus apkrėtė įvairiomis ligomis.

Europietiškų veidų moai statulos

Aplankyti tolimąją Velykų salą siūlo ir lietuviškos kelionių agentūros. Kelionės kaina svyruoja nuo 12 tūkst. iki 19 tūkst. Lt, atsižvelgiant į kelionės trukmę ir aplankytų šalių skaičių. Tiesa, Velykų salai skiriamos vos kelios dienos. Tiek laiko užtenka visoms turistinėms įžymybėms apibėgti, tačiau laiko pasimėgauti ypač ramia salos atmosfera pritrūksta.

Ši sala nuo pat pirmų akimirkų užvaldo keliautojų dėmesį. “Iš aukštai vandenyno platybėje pamatai mažą sausumos lopinėlį, kurio forma primena “Volkswagen” automobilį “vabalą”, pasigroži nuostabiai gražiais krateriais”, – pirmu įspūdžiu dalijasi Violeta Packevičienė, kartu su vyru viešėjusi Velykų saloje.

Vėlesni įspūdžiai taip pat nenuvilia. Mūsų pašnekovę abstulbino pats pirmasis pamatytas gulintis moajus. Moteris tik vėliau suvokė, kad statulų saloje daugybė – vienos guli, kitos stovi ir žvelgia į vandenyno tolius. Daugiausiai vienoje vietoje stovinčių statulų yra Ahu Tongariki. Daugelį jų 1960 m. buvo išvertęs cunamis, tačiau dabar beveik visos atstatytos.

Akį traukia Ahu Nau Nau statulos, padabintos kepurėmis ar plaukų kuodais, išskaptuotais iš raudono akmens Puna Pao kalne. Manoma, kad šias statulas rapanujiečiai pastatė vėliausiai. Beje, Puna Pao kalno pavadinimas skamba panašiai, kaip suomiškai “ruda galva”. Todėl keliama hipotezė, kad į Velykų salą buvo atsibastę vikingai. “Visi šie moajai yra europietiško veido, dideliais žandikauliais. Šiek tiek panašūs į Algirdą Brazauską”, – sako ponia Violeta.

Na, o Rano Raraku kalnas sužavi daugelį keliautojų, mat čia iš akmens buvo kalamos šios statulos. Atrodo, kad darbas nutrauktas tik trumpam ir paslaptingi skulptoriai tuoj grįš tęsti, ką pradėję: vienos statulos įpusėtos, antrų iškalti tik veidai, trečios iki nosies sulindusios į žemę, ketvirtos, baigtos ir parengtos gabenti į pakrantę, stypso kalno papėdėje. “Suvoki, kad tai tikrai žmogaus darbas. Žmonės jas statė ir kažkokiu būdu tempė į pakrantę – juk net rato jie neturėjo”, – stebisi Violeta.

Uolėtos pakrantės ir spalvingi kraterių ežera

Nors turistai stengiasi nepraleisti nė vieno moajaus, tačiau kai pabosta fotografuotis prie didingų statulų, įdomu apsidairyti ir kitose vietose. Štai atvykus į ritualinį Orongo kaimelį, įkurtą vaizdingoje pakrantėje, reikėtų žvilgtelėti į tolumoje vandenyne kyšančias tris uolėtas saleles – Motu Kao Kao, Motu Iti ir Motu Nui.

Graži legenda pasakoja, kaip buvo rastas būdas taikiai išsirinkti genčių vadą, kuriam vieniems metams buvo suteikiamas žmogaus-paukščio titulas. Vyrai, panorę valdžios, turėdavo nerti nuo stačių krantų į vandenyno bangas, nuplaukti iki salų, ten iš perinčių kregždžių lizdo paimti kiaušinį, parplaukti atgal ir užsikabaroti į viršų. Pirmasis, įveikęs visas kliūtis ir atnešęs sveiką kiaušinį, gaudavo garbingą titulą ir metus valdydavo gentis.

Na, o prie ritualinio akmens Ahu Te Pito Kura kiekvienas gali įsitikinti, kad kai kurie pasakojimai yra gerokai perdėti ir pagražinti. Sakoma, kad įmagnetintas apvalainas akmuo, kurį supa keturi mažesni akmenys, rodantys šiaurės, vakarų, pietų ir rytų kryptis, iš rikiuotės išveda kompasą ir kitus prietaisus. “Tačiau net paprasto laikrodžio kompaso neišbalansavo”, – pasakodama šypsosi pašnekovė.

Dar viena vieta, sulaukianti nemažo turistų susidomėjimo, yra Ana Te Pahu – Bananų ola. Didžiulę olą sudaro kelių aukštų požemiai ir urvai, kuriuose, manoma, žmonės slėpdavosi per kruvinas tarpusavio genčių rietenas, įėjimą saugodavo vešlūs bananmedžiai. Oloje archeologai rado kaulų, statulėlių, įbrėžtų piešinių, vaizduojančių vandens vėžlius, vyriausią dievą Makemake. Beje, turistams į gilesnius urvus eiti draudžiama, mat ne vienas smalsuolis, sumanęs palandžioti požemių labirintuose, neberasdavo kelio atgal ir žūdavo.

Verta pasivaikščioti ir po vienintelį salos miestą Hanga Roją, aplankyti unikalią krikščionių bažnyčią, išdabintą nacionaliniais ornamentais, stilizuotais paukščiais, jūrų gyvūnais, kyštelėti nosį į nedidelį muziejų, kuriame įdomu apžiūrėti išraiškingas, įdomiai išraižytas medines XVIII–XIX a. statulėles, žvilgtelėti į rongorongo rašto pavyzdžius. Tiesa, apie šį piktografinį raštą mažai žinoma, išlikusios 28 medinės lentelės dar neiššifruotos. Beje, raštas turi nemažai panašumų su piešiniais, rastais ant uolų, – petroglifais, vaizduojančiais žmogų-paukštį, gyvūnus ir pan.

O gamtos mylėtojai nenusivils pasukę už miesto ribų: smagu pasižvalgyti nuo šiek tiek aukštesnio kalno, nuo kurio atsiveria puiki panorama, negalintieji nustygti vietoje turėtų aplankyti ir visus tris kraterius, kuriuose tyvuliuoja spalvingi ežerai. “Spalvos Velykų saloje kaip lietuviško rudens. Labai gražios kraterių ežerų spalvos – nuo geltonai salotinės iki chaki spalvos. Tamsi vulkaninės salos uoliena kontrastuoja su ryškiai žydra jūros spalva”, – prisimena V.Pacevičienė.

Tiesa, maudytis patartina tik dvejuose puikiai įrengtuose paplūdimiuose, kitur neatsargių poilsiautojų tyko jūros ežiai ir aštrūs koralai.

Ponia Violeta svajoja grįžti į salą ir dar pasimėgauti ypatinga ramybe. “Kai mes atsiskirdavome nuo grupės ir vaikštinėdavome dviese, tai tik šiek tiek paėjėję už miestelio nebesutikdavome nė gyvos dvasios”, – stebėjosi pašnekovė.

Beje, ir aktyvaus poilsio mėgėjai, apsistoję saloje ilgesniam laikui, turi ką veikti: galima nardyti, maudytis, plaukioti valtimis ir skuosti pasibalnojus žirgus pro išdidžiai stūksančias statulas.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...