2011 Rugsėjo 15

Audrius Bačiulis

Kedofilai į rinkimus nevaikšto

veidas.lt

Prasidėjo rinkimų metai, prasidėjo ir gąsdinimai: Seimas bus pilnas kedofilų, šustauskininkų, neonacių ir kitokių marginalų, kurie kartu su paksininkais ir “darbiečiais” nuves Lietuvą pragaran. Nors jokių rimtų prielaidų tokioms baimėms nebuvo ir nėra.
Retas jau beprisimena, kad dar pernai vasarą pasklido kalbos, esą Garliavos kedofilai per savivaldybių tarybų rinkimus šturmuos Kauno savivaldybę. Po ties riaušių riba balansavusių mitingų prie Neringos Venskienės namų ir kelis tūkstančius gerbėjų sutraukusių Drąsiaus Kedžio laidotuvių ne vienam politikos neišmanėliui atrodė, kad iš tiesų gimsta nauja politinė jėga. Tiesa, jau po pusmečio į Kedžių šeimynos rengiamus “teisingumo maršus” susirinkdavo tik saujelė ištikimiausių kedofilų, o per savivaldybių tarybų rinkimus apie juos jau niekas nebegirdėjo.
Tik, regis, patys Kedžiai iš šio savo fiasko nedaug pasimokė (o gal nebeturi daugiau kur dingti), tad dabar jau patys bando sukurti politinę partiją ir kitų metų rudenį bandyti patekti į Seimą. Gali būti, juos padrąsina ir kai kurių politikos apžvalgininkų svaičiojimai, esą N.Venckienė galėtų būti kandidatė į prezidentus. Arba įvairių politikos marginalų kvietimai stoti į jų buriamas partijas.
Nėra nė mažiausių abejonių, kad Kedžių giminės kalbos apie bandymą patekti į Seimą baigsis lygiai taip pat, kaip pernykštės kalbos apie neva galimą jų dalyvavimą savivaldos rinkimuose. Dėl paprastos priežasties – kedofilai į rinkimus nevaikšto. Ne tokia publika. Kedofilų branduolį sudaro tie, kurie dar sovietmečiu įprato turėti kaip galima mažiau reikalų su valdžia, o jeigu jau to kontakto su valdiškais namais išvengti nepavykdavo, stengdavosi visus reikalus sutvarkyti kyšiais. “Susimokėjau, kam reikia, ir ramu”, – pats populiariausias sovietmečio garliavinio atsakymas į klausimą, kaip čia nei milicija, nei “obuchaesas”, nei vykdomasis nesikiška į jo mažą nelegalų versliuką.
Ta psichologija, susiformavusi per dvi, gal net tris kartas, niekur nedingo. Nesikišk į valdžios reikalus, susimokėk, “kam reikia”, ir valdžia nesikiš į tavuosius – su tokia valstybės ir jos piliečių tarpusavio santykių samprata gyvena jau ir nepriklausomoje Lietuvoje išaugusių pakaunės ar kitų nedidelių miestelių gyventojų karta. Tai jie sudaro masę tų, kurių požiūriu, valdžioje vieni vagys ir kyšininkai. Mat jeigu kuris jų kokiu stebuklu į valdžią pakliūtų, tikrai vogtų ir imtų kyšius, nes tiesiog nesupranta, kam daugiau ta valdžia reikalinga.
Štai todėl jie niekuomet nevaikšto į rinkimus (koks skirtumas, kas valdžioje, – visi politikai vienodi) ir todėl nekenčia visų, kurie yra valdžioje (nes politikai pasivagia tai, ką galėtų pasiimti paprasti žmonės) ar siekia į ją patekti.
Kedžių šeimynėlę jų gerbėjai gynė ir rėmė tol, kol šie buvo savi, garliaviniai, konfrontuojantys su “bloga valdžia”. Jei tik ši šeimyna pajudės valdžios link, dauguma ligšiolinių kedofilų nuo jų nusisuks. Nereikia pamiršti ir fakto, kad didžiausią paramą pernai Kedžių šeimyna gavo Londone ir Airijoje, nes kedofilai sudaro ir didžiausią emigracijos dalį.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitų naujai kuriamų partijų galimybes, nes visos jos taiko į tą patį, sovietmečio sąmonės žmonių elektoratą. Į parankę buvusiam Kauno “ubagų karaliui” Vytautui Šustauskui įsikibusi Kristina Butrimienė-Brazauskienė savo ambicijomis gali kelti tik juoką. Balsų per rinkimus jųdviejų partija galėtų gauti tik tuo atveju, jeigu buvusioms Algirdo Brazausko gerbėjoms būtų galima balsuoti už nekenčiamiausią Lietuvos moterį. Mat netgi kadaise populiariausias Lietuvos politikas savo retingus ėmė smukdyti būtent tuomet, kai ilgametę meilužę pavertė trečiąja valstybės ponia. Gerbėjos jam to neatleido, o Butrimienę prakeikė visiems laikams. Jei dar kokia gerbėja ir buvo likusi, tai po skandalo dėl prezidento našlės pensijos nusisuko galutinai.
Svarbiausia priežastis, kodėl naujai kuriamoms partijoms niekas nešviečia, – sukurti naują partiją yra nepaprastai sunku ir brangu netgi patyrusiam organizatoriui bei politikui. Paskutinis, kuriam tai pavyko padaryti Lietuvos mastu, buvo Viktoras Uspaskichas. Tačiau savosios partijos kūrimui, kaip gerai pamename, jis paskyrė daugiau nei metus laiko ir nežinia kiek milijonų litų. Juoba viskas buvo daroma ne nuo nulio, o remiantis Verslo darbdavių konfederacijos struktūra. Galiausiai paties V.Uspaskicho patirtis, rengiant politines kampanijas, siekė 1997-ųjų prezidento rinkimus. Ir netgi su tokia patirtimi bei pinigais Darbo partijos laimėjimai 2004-ųjų Seimo rinkimuose buvo palyginti kuklūs. Manyti, kad garliavinių šeimynėlė ar V.Šustausko ir K.Butrimienės-Brazauskienės tandemas galėtų savarankiškai pakartoti ką nors panašaus, būtų nerimta.
Sunerimti reikėtų tik tuo atveju, jeigu pasirodytų, kad naujai kuriamos partijos įsibėgėja neįprastai sklandžiai. Tai būtų signalas, kad už paradinių figūrų nugaros veikia daug rimtesnės ir kur kas didesniais piniginiais ištekliais disponuojančios jėgos, siekiančios užimti jau sisteminiais (tegu ir antrojo ešelono) politikais tapusių paksininkų bei “darbiečių” vietą.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. pavadintas kedofilu pavadintas kedofilu rašo:

    Klysti,gerbiamasis,net labai klysti! :) Nesu praleidęs nei vienų rinkimų,nes nesu abejingas savo šaliai,o į politikus žiūriu kaip į neišvengiamą blogį(necessary evil),todėl ne tiek kraupiai nusiviliu jais,kad boikotuočiau sekančius rinkimus.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...