2016 Gegužės 25

Kaunas

Kaunas – kaip diagnozė

veidas.lt

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Į 15,5 tūkst. sporto sirgalių galinčią priimti Kauno „Žalgirio“ areną prisirenka artipilnė salė net tada, kai mylimos komandos vieta Eurolygos „Top 16“ etapo visiškame dugne ir taip aiški, o vilčių iš jo pakilti nebėra. Sostinės „Lietuvos rytui“ LKL ir tarptautinėms varžyboms žaisti dažnai pakanka nuosavos arenos, kurioje 2,5 tūkst. žiūrovų vietų. Gal meilė krepšiniui – viena iš kelių kauniečiams būdingų ligų?

Įvairiomis ligomis serga ne tik žmonės, bet ir miestai, šalys, regionai, ištisi žemynai. Pa­vyz­džiui, visa Europa, ne tik Lietuva, neranda vaistų nuo gyventojų senėjimo ir menko gimstamumo. Prie lėtinių Lietuvai būdingų ligų dar reikėtų pridėti migraciją, kurios mastas per nepriklausomybės 25-metį – daugiau nei 800 tūkst. žmonių.

Galima sakyti, kad nuo pirmojo mūsų šalyje verslo biuro – Perkūno namo – visas Lietuvos verslas prasidėjo būtent Kaune.

Intensyvi migracija vyksta ir šalies viduje. Ji naudinga miestams, o labiausiai – žmonių pasirinkimui numeris vienas Vilniui, kurį lyg donorą piliečiais maitina visa šalis. Apie regionų gai­vinimą ir regioninę politiką kalbama daug ir skam­biai, netrukus prieš rinkimus išgirsime dar vieną porciją ne mažiau gražių šūkių, bet tikroji padėtis tokia: visi miestai ir regionai, išskyrus Vilnių, bejėgiai kovoti su greitai progresuojančia liga – žmonių migracija ir iš to kylančiomis bėdomis. Vienintelei sostinei gy­ventojų senėjimo ir darbo jėgos mažėjimo pro­b­le­mos menkai aktualios. Kokios specifinės ligos būdingos Kaunui?

Trumparegystė

Kaunas irgi tuštėja. Ar šiai tendencijai pristabdyti pakankamai pasitelkiamas miesto potencialas? Tikrai ne. Be turtingo istorinio ir tu­ristinio palikimo, menkai iš­naudojamos ir su­si­sie­ki­mo infrastruk­tū­ros galimybės – oro uos­tas, upių keliai. Kaunas nuo seno buvo lyg jun­giamasis mazgas, jo prekybinį, strateginį potencialą įžvelgė dar Hanzos sąjunga, 1445 m., kaip manoma, dabartiniame Perkūno na­me įkūrusi Hanzos pirklių kontorą (faktoriją), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje.

„Galima sakyti, kad nuo pirmojo mūsų šalyje verslo biuro – Perkūno namo – visas Lietuvos verslas prasidėjo būtent Kaune“, – sako buvęs Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius, Kauno kolegijos dėstytojas Giedrius Romeika.

Keldamiesi į stiklinius greit surenkamus pastatus universitetai parodo savo mentalitetą – vadinasi, jie lyg tuščiavidurė vaza.

Kodėl dabar menkai įžvelgiamas šis potencialas? Tai greičiau visos Lietuvos, arba, tiksliau, centrinės jos valdžios, bėda. „Per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilnius taip ir neišmoko mąstyti valstybiškai, jis mąsto vilnietiškai ir daro taip, kad viskas lenktųsi į Vilnių, o tai trumparegiška ir labai maskvietiška. Lie­tuva – stiprios galvos valstybė, su gal­va daranti įvairius dalykus: ir galvojanti, ir duris atidarinėjanti, ir į sieną beldžianti. Kaip ir Maskvoje, taip ir pas mus nemokama decentralizuoti valdžios aparato ir išnaudoti visų regionų turimų galimybių. Bet toks mąstymas regionus dusina, todėl žmonėms belieka du keliai: arba iš regionų bėgti į tą patį Vilnių ir dirbti bet ką, arba neapsikentus emigruoti“, – sako iš Vilniaus į Kauną prieš daugiau nei tris dešimtmečius persikėlęs architektas Audrys Karalius.

Jam skaudu ir dėl to, kad senieji Kauno universitetai keliasi iš istorinių pastatų – „Pieno­centro“, Pažangos rūmų. Jis šį reiškinį vadina dezertyravimu vidury baltos dienos. „Galima garsiai šaukti apie meilę savo miestui, bet kai iš tokių pastatų išeina universitetai, net valdžios, su kuria Kaunui chroniškai nesiseka, negali kaltinti. Keldamiesi į stiklinius greit surenkamus pastatus universitetai parodo savo mentalitetą – vadinasi, jie lyg tuščiavidurė vaza“, – sako A.Ka­ra­lius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Po­li­tikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Polito­lo­gi­jos katedros prodekanas Giedrius Česnakas pa­aiškina, kad istoriniai pastatai turi pritaikymo ri­botumo. O naujieji labiau šiuolaikinius mokslo poreikius atitinkantys pastatai VDU studentų iš miesto centro neiškels. Juk rektoratas, centriniai VDU rūmai išlieka.

„Naujas fa­kultetų pastatas V.Putvinskio gatvėje – taip pat šalia Laisvės alėjos, iš miesto centro studen­tai neišnyks, VDU į pakraščius neišsikelia, iš­lieka gyvybingas centre“, – paaiškina G.Čes­na­kas.

Buvo daug valdžios vyrų kalbų, ypač apie upių kelius, prieplaukų statybą, bet nulis darbų.

Kauno paštas, vienas įspūdingiausių to laikmečio Europos pastatų, stovi beveik tuščias ir niekam nereikalingas. „Ar verta garsiai ir skambiai kovoti dėl UNESCO paveldo ženklo, skelbti Kauną Europos kultūros sostine ir čia pat nugriovus architekto Felikso Vizbaro pilaitę ant įspūdingo Žaliakalnio šlaito ten kelti daugiabučius arba į „Metropolio“ patalpas sukišti pačiais ne­tikriausiais auksais nukarstytą piceriją“, – retoriškai klausia A.Karalius, Kauną palygindamas su nuostabiu burlaiviu, kuriame šeimininkauja antros sudėties įgula.

Daugybę metų Kaunas buvo tarsi užkonservuotas tikrąja šio žodžio prasme. Buvo daug valdžios vyrų kalbų, ypač apie upių kelius, prieplaukų statybą, bet nulis darbų. Tačiau prieš pradėdami aiškintis, ar ledai pajudėjo, žvilgtelėkime į dar vieną ligą – priklausomybę.

Ideologinė priklausomybė

Ketvirtį amžiaus balsuoti už tą pačią partiją – šį Lietuvoje retą bruožą taip pat būtina įtraukti į medicininę Kauno kortelę. Ar ši priklausomybės porūšiui priklausanti liga turi loginį paaiškinimą? 1919–1940 m. kaip šalies laikinoji sostinė Kaunas išgyveno visuotinį pakilimą, kartu puoselėdamas lietuvybės identitetą. Todėl sovietinės okupacijos metais Kaune buvo ypač stiprus vidinis visuomenės pasipriešinimas sovietizacijos procesams, jis tapo lietuvybės lopšiu, be kauniečių indėlio sunku būtų įsivaizduoti Sąjūdžio bangą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ideologinės kauniečių nuostatos niekur neišnyko ir virto ilgamete parama stipriai su Sąjūdžiu besitapatinusiems konservatoriams. Nuo pat pirmų nepriklausomos šalies rinkimų Kaune įsitvirtinę konservatoriai šį forpostą išlaikė daugiau nei dvidešimtmetį – tiek, kiek reikėjo naujai kartai užaugti ir subręsti.

Kaunas pagal gyventojų am­žių yra vienas seniausių miestų, todėl natūralu, kad tam tikro amžiaus rinkėjai balsuoja pagal sa­vo vertybes, o konservatorių siūlomos jiems atrodė priimtiniausios.

„Kaune konservatorių partija įgijo didelį pasitikėjimo kreditą. Panašią tvirtovę jie buvo pasistatę ir Panevėžyje, bet ten ji ėmė anksčiau byrėti, o Kaune išsilaikė ilgiausiai. Užaugus naujai kartai ir ėmus silpti Sąjūdžio identitetui, tolydžio silpo ir konservatorių įtaka Kaune. Tą aiškiai parodė pastarieji rinkimai – į miesto tarybą ir tiesioginiai mero“, – paaiškina G.Čes­nakas.

Kitas aspektas – Kaunas pagal gyventojų am­žių yra vienas seniausių miestų, todėl natūralu, kad tam tikro amžiaus rinkėjai balsuoja pagal sa­vo vertybes, o konservatorių siūlomos jiems atrodė priimtiniausios.

Ar pirmasis tiesiogiai išrinktas meras Vis­val­das Matijošaitis, finaliniame rinkimų ture nurungęs konservatorių, – tai persilaužimas kauniečių sąmonėje? G.Česnako tikinimu, jauni Kauno rinkėjai laukia išsamesnių žinių, kaip suvokti šiandieninį konservatizmą. Išlaikydami esmines linijas, konservatoriai turi keistis, siūlyti kažką modernesnio, jeigu nori patraukti jaunus Kauno rinkėjus. Partija bando modernizuotis, paskirtas naujas jaunas lyderis, bet išsamesnių žinių dar stinga.

„Kaunui trūko kantrybė, ir konservatoriai prie to itin prisidėjo. Turbūt ėmė rodytis, kad Kaunas jiems užrašytas lyg pagal paveldėjimo teisę, bet ir kauniečiai gali nusimesti nuo kupros pabodusį raitelį“, – miesto rinkėjų poelgį paaiškina A.Ka­ra­lius.

Laikinosios sostinės sindromas

1919–1940 m. Kaunas išgyveno aukso amžių. Čia persikėlus Seimui, Prezidentūrai, susitelkus inteligentijai miestas sparčiai plėtėsi, tapo didžiausiu šalies pramonės centru. 1940 m. veikė 412 įmonių ir dirbtuvių. Šiuo laikotarpiu suklestėjo mokslas, kultūra: įkurta Dramos vaidykla, Karo muziejus, M.K.Čiurlionio meno galerija, 1922 m. įsteigtas akademinei veiklai pradžią davęs Lietuvos universitetas, Meno mokykla, po dešimtmečio – Aukštoji karo mokykla, 1934 m. – prie tolesnės sporto plėtros itin prisidėję Aukštieji kūno kultūros kursai.

Tarpukario Kaunas ir Vilnius – tai du ryškūs kontrastai. Vilnius tada išgyveno juodžiausią laikotarpį, tai buvo absoliučios periferijos paraštinis, niekam nereikalingas miestas Lenkijos sudėtyje, o Kaunas suklestėjo ir per dvidešimtmetį sugebėjo sukurti Europos masto fenomeną.

„Reikėtų pabrėžti labai didelį to meto architektų nuopelną. Nors nemažą dalį Kauno miesto tarpukariu sudarė išeiviai iš provincijos, bet giluminis, ne fasadinis noras šviestis atsispindėjo ir architektūroje. Buvo parodytas geras skonis, profesionalumas, taktas. Visa tai byloja apie labai aukštą miesto kultūrą, nes architektūra niekur neegzistuoja pati sau, tai matomoji vi­dinės kultūros projekcija. Kas galvose – tas išeina ir į miestą, į jo erdvę“, – paraleles brėžia A.Karalius.

Tarpukariu Kaunas buvo labai sveikas, pažangiai mąstantis, europietiškai santūrus miestas, nedemonstruojantis pigios prabangos, kurios dabar apstu.

Pasak architekto, medikai, norėdami nustatyti sveikatos būklę, iš žmogaus ima kraujo, o architektūrinio mėginio analizė rodo, kad tarpukariu Kaunas buvo labai sveikas, pažangiai mąstantis, europietiškai santūrus miestas, nedemonstruojantis pigios prabangos, kurios dabar apstu. Laikinosios sostinės štampą pašnekovas prilygina garsiam turtingam seneliui – tam tikrą jo įtaką jauti, bet turi gyventi pats čia ir dabar.

Ar yra Kaune provincialumo? „Pro­vin­cia­lu­mas išlenda tuo metu, kai bandoma būti kokia nors sostine. Būtinai norima pasiskelbti: būsime sporto, žalioji, dviračių, mokslo sostinė. Tik kam skelbtis, jei dar nieko nepadarei, verčiau palauk, kol kiti tave pavadins sostine. Kai žmonės negali ramiai gyventi ir dirbti, būtinai nori užsidėti netikrą karūną, štai tada ir pasimato didžiausias provincialumas“, – dėsto A.Karalius.

Galbūt noras žūtbūt tapti bent kokia nors sostine priskirtinas Laikinosios sindromui? Sostinių są­rašą galima tęsti. Pagal gyventojų sudėtį Kau­nas dar mėgsta būti tituluojamas studentų, medikų miestu. Kas rudenį miestas pasipildo keliomis dešimtimis tūkstančių jaunuolių. Deja, nuolatinių gyventojų statistika rodo, kad tai sparčiai senstantis miestas, kurį iš didžiųjų miestų šioje srityje lenkia tik Panevėžys.

„Nereikia užsiliūliuoti, kad jaunimo turime pakankamai, nes pasimokę jauni žmonės nelinkę likti Kaune. Bet tai tiksinti visos Lietuvos bėda, ne tik Kauno“, – sako Kaune gyvenanti SEB ban­ko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Dar Kaunas – medikų miestas, kuriame susitelkusios sveikatos specialistų rengimo įstaigos. 2014 m. duomenimis, 10 tūkst. kauniečių teko 16,6 burnos priežiūros specialisto (dirbo 500 odontologų), 72,7 gydytojo bei 123,1 slaugytojo ir akušerio (atitinkamai Vilniuje šis santykis buvo toks: 10 tūkst. vilniečių aptarnavo 12,4 odontologo, 97 slaugytojai ir akušeriai bei 56,6 gydytojo). Palyginti su visa Lietuva, Kaune dirba daugiausiai vaistininkų – 808.

Sostinių pavadinimų sąrašą galėtų tęsti ir verslininkai. Iš užsienio parsivežus kebabinės idėją Kaunas buvo tapęs pirmąja kebabine ant ratų, arba, kaip tada juokauta, kebabų sostine, pirmosios picerijos irgi įsikūrė Kaune, pigesnės parduotuvės, vadinamosios išparduotuvės, – irgi kau­niečių nusižiūrėta išmonė.

Kauno genas

„Tai ne mitas, o genas – kauniečiai iš tiesų yra la­bai verslūs žmonės“, – sako G.Romeika. Ir pa­teikia tokį faktą: ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje tuo metu Sovietų Sąjungoje populiariausio automobilio „Žiguli“ kiekis tūkstančiui gyventojų iš visos SSRS pats didžiausias buvo Kaune. Vadinasi, žmonės turėjo už ką įsigyti, nes buvo verslūs.

Primena pašnekovas ir tų laikų sparnuotą posakį, kad jeigu visą Kauną kas nors būtų apjuosęs spygliuota viela, žmonės nebūtų puolę ginčytis, nes visi būtų žinoję, už ką sėdi, – juk verslumas SSRS nebuvo pageidaujama savybė. Po visą Sąjungą pasklidusios pūkinės striukės su užrašu „Made in Garlandia“, t.y. Garliava, Kauno garažuose ir rūsiuose garinti džinsai arba brangiakailių žvėrelių kailių apyvarta Kauno turguje, kuri aštuntąjį dešimtmetį buvo didesnė nei Roterdamo biržoje, – irgi ne mitas.

Verslumo genas iš Kauno niekur nedingo, pasistūmėjo į miesto pakraščius. „Geras verslininkas – kaip erelis, kuriam reikia vietos, kad galėtų išskleisti sparnus, todėl jis negali gyventi vištidėje“, – kolegos dėstytojo iš Nyderlandų pasakytą mintį cituoja šeštos kartos kaunietis G.Ro­mei­ka.

Dėl vietos stokos sparnams gimtajame mieste išskleisti nemažai verslininkų keliasi iš Kauno į visą valdžią savo rankose sutelkusį Vilnių. De­cent­ra­li­za­vus valdžią Kaunas ypač išloštų, nes jį, šiek tiek nukraujavusį, palieka ambicingos įmonės.

Į Klaipėdą traukia tos bendrovės, kurios nori būti arčiau jūros ir uosto, į Vilnių vilioja noras atsidurti greta ministerijų, valdžios ar pagrindinių biurų centrų, o Kaune verslas kuriasi dėl to, kad čia netrūksta verslių žmonių.

„Ir nebūtinai verslininkų, bet ir paprastų miestiečių, sugebančių išnaudoti susidariusią palankią padėtį. Pavyzdžiui, didžiausią automobilių turgų turinčiame Kaune mašinų pirkliams iš Azijos reikia kažkur apsistoti. Šią nišą išnaudoja Palemono gyventojai, nuomojantys jiems namus. Kaune gajus baltasis pavydas. Jeigu mano kaimynui sekasi, vadinasi, ir aš galiu“, – apie lyg užkratą plintantį verslumą prasitaria G.Romeika.

Metų metais geriausia aplinka verslui plėtoti Lietuvoje pripažįstamas Kauno rajonas. Vers­lininkų posūkis į miesto pakraščius ir faktas, kodėl Kauno rajonas dokumentuose yra verslesnis nei miestas, turi savą paaiškinimą. Tikras kaunietis vadovaujasi tokiu posakiu: mano namas – mano tvirtovė. Sovietmečiu, kai Kauno mieste buvo draudžiama statyti namus, iniciatyvūs žmonės kėlėsi į rajoną, tiksliau, į miestą gaubiančius priemiesčius. Jų genas, patirtis ir liko tuose priemiesčiuose. Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis patvirtina, kad tiek namų, kiek jų nuperkama Kaune ir rajone, niekur kitur neįsigyjama: 2015 m. Kaune sudaryta 1313 namų pardavimo sandorių, per 200 tūkst. daugiau gyventojų turinčiame Vilniuje – 1245, Klaipėdoje triskart mažiau – 472 sandoriai.

Specifinį kauniečio geną yra tyrinėjęs istorikas Egidijus Aleksandravičius. Kauniečiai yra didesni individualistai. Net ir švenčia jie „saloniškai“ kaip kokiame Sankt Peterburge – savose kompanijose, savo namuose ar kitose jaukiose erdvėse, dėl to naktiniai klubai, masinio susibūrimo vietos ir renginiai nėra tokie populiarūs.

Letargijos pabaiga?

Paradoksalu, bet Kaunui juodžiausias metas atėjo po 1990 m. kovo 11-osios. Jis tapo pagrindiniu donoru, maitinančiu sostinę, o į nukraujavusią vietą panašios prabos žmonių neatėjo. Pavyzdžiui, 1990 m. iš septyniolikos pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės ministrų septyni bu­vo kauniečiai. „Nuo tada Kaunas sminga že­myn. Tai matyti visose srityse, ne tik architektūroje“, – apgailestauja A.Karalius.

Sutapimas ar ne, bet kauniečiams per rinkimus pakeitus ilgametes ideologines nuostatas ir nutraukus konservatorių dominavimą, kai kurių gyventojų pastebėjimu, miestas atgijo. Pirmiausia pokyčius pajuto ratuoti miestiečiai. „Ar pinigų, ar noro daugiau atsirado, o gal taip įgriso tos pačios kalbos, bet su vienu štampu – prastais keliais – Kaune sparčiai tvarkomasi ir padėtis akivaizdžiai gerėja. Anksčiau mašinos ratais pajusdavai skirtumą, kad štai įvažiuoji į Kauną arba Vilnių“, – pastebėjimais dalijasi Kaune gyvenanti, bet jau 12 metų į darbą kasdien sostinėn važinėjanti J.Varanauskienė.

Maždaug prieš metus į Kauną atėjusį tikrą verslo pavasarį pajuto G.Romeika. „Staiga Kaunas sprogo tarsi pavasarinis pumpuras. Buvo duotas nedidelis, bet labai svarbus impulsas – darom, judam, viskas bus gerai. Ir žmonės patikėjo, o tada verslas tarsi atsirišo, atgijo ištisi mikrorajonai, visu pajėgumu sukruto biurų, apie kurių stoką Kaune buvo seniai šnekama, statyba. Nepaisant didžiulės prekybos centrų koncentracijos, atsigavo smulkiųjų prekybininkų citadelė, vadinamasis Urmas, toliau sėkmingai gyvuoja turgavietės, kuriose žmonės taip pat plėtoja savo verslą“, – dėsto G.Romeika.

Šių metų pradžioje nuvilnijo žinia, kad Mokslo ir technologijų populiarinimo centras išdygs Nemuno saloje. Akademikai šią žinią ėmė sieti ir su ankstesne Kauno universitetų vadybine pertvarka, o verslininkai ją interpretavo savaip: geresnė aukštojo mokslo kokybė, kvalifikuoti specialistai – rimta paskata kurti verslą čia, šalia kvalifikuotos darbo jėgos.

Nepamiršta verslininkai ir futbolo sirgalių, ypač buvo pamėgę sijonuotuosius škotus, kurie ne tik linksmindavo kilnodami sijonus, bet ir baruose, viešbučiuose plačiai atverdavo pinigines. Tačiau norint juos susigrąžinti reikia tvarkyti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną. Apie tai garsiai šneka ir miesto savivaldybės atstovai.

„Kiekviena valdžia ateina pranašų veidais ir žodžiais iš didžiųjų raidžių. O dabartinė visas kalbas baigia taip: ir statybas pradėsime dar šiais metais, lyg tai būtų vertybė. Bet statybas reikia pra­dėti ne greitai, o racionaliai“, – įspėja A.Ka­ra­lius.

Patriotizmas – tikrasis ir užstalės

Sakoma, kad nėra buvusių kauniečių. Kad ir kiek metų jie svetur gyventų, širdyje visada bus kauniečiai. Ar Kaunas – didesnių patriotų miestas? Taip gali pasirodyti dėl kultūrinio šio miesto monolitiškumo – čia retai išgirsi kalbant lenkiškai ar rusiškai, nes dauguma gyventojų yra lietuviai.

A.Karalius siūlo atskirti tikrąjį ir užstalės pat­rio­tizmą: „Gerai įmetus rėkauti, kad Kaunas – Lie­­tuvos širdis, nėra tikrasis patriotizmas. Tik­ra­sis pat­riotizmas – gerinti, gražinti Kauną, jei ne ma­terialiai, tai intelektualiai prie jo gerovės prisidėti, o ne didžiuotis neva aukštesnės rūšies kil­me.“

Pagal savo identitetą gana konservatyviems kau­niečiams svarbios tradicijos ir simboliai. Jų nė­ra daug, todėl kiekvieną būtina puoselėti. Vie­nas tokių simbolių, perduodamų iš kartos į kartą, yra Kauno „Žalgiris“, kurį palaikyti – šventa.

Todėl nereikia abejoti: per artėjantį LKL finalą, kad ir su kuo „Žalgiriui“ teks žaisti – su sostinės ar uostamiesčio krepšininkais, 15,5 tūkst. vie­tų „Žalgirio“ arena bus pilna. Į ją rinksis už Kau­no miesto komandą sirgti mėgstantys ir mokantys aistruoliai. Šiek tiek žalesnis kauniečių kraujas taip pat vertas įrašo jų bendroje ligos istorijoje.

Prioritetas – namas

Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio komentaras

Kauniečiai iš kitų miestų gyventojų išsiskiria polinkiu rinktis namą ar kotedžą, o ne butą, todėl individualių namų rinka Kaune pati aktyviausia. Skaičiuojant gyventojų ir namų sandorių skaičių Kaunas kitus miestus stipriai lenkia. Skiriasi ir statytojai, ir pasiūla. Vilniuje per metus pastatoma apie 3,5 tūkst. butų, o Kaune – vos keli šimtai. Vilniuje dominuoja didieji nekilnojamojo turto plėtotojai, ypač tai pasakytina apie daugiaaukščių namų kvartalų statytojus, o Kaune – smulkieji.

Kauniečių polinkį rinktis namą galima paaiškinti dviem aspektais. Palyginti su Vilniumi, Kaune apie 30 proc. mažesnės nekilnojamojo turto kainos. O prestižiškiausi butai Vilniuje kainuoja dvigubai brangiau nei Kaune. Jeigu perkamoji galia panaši, kam pirkti butą, jeigu galima įsigyti namą. Kitas dalykas – Kaunas nesusiduria su tokiomis didelėmis automobilių spūstimis kaip sostinė. Gyvenant panašiu atstumu nuo miesto centro Vilniuje ir Kaune patekimo į vietą greitis bus visiškai skirtingas. Nesant spūsčių atstumas greičiau įveikiamas, o tai palengvina apsisprendimą rinktis būstą, esantį toliau nuo miesto centro.

Namą už miesto svarstantis pirkti vilnietis, suskaičiavęs kasdienės kelionės laiką iki darbo, mokyklos ar darželio, neretai apsisprendžia rinktis kitokį variantą – butą mieste.

Fenomenali tarpukario Kauno architektūra

Dr. Marija Drėmaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto architektūros istorikė, neseniai išleidusi monografiją „Progreso meteoras“ apie pramonės architektūrą Lietuvoje 1920–1940 m.

Tarpukario Kauno modernioji architektūra laikoma fenomenu, nes per itin trumpą laiką, gerą dešimtmetį (statybos suintensyvėjo tik nuo 1929 m.), buvo pastatytas naujas modernus miestas – sostinė su atnaujinta infrastruktūra, administraciniais ir kultūros bei sporto pastatais, gausybe modernių gyvenamųjų namų, pramonės centrais. Ši architektūra nėra radikali ar itin socialiai angažuota, kas buvo būdinga trečiojo dešimtmečio tarptautiniam modernizmui, bet gana nuosaiki, solidi, kokybiška. Modernizmas Kaune – tai ne alternatyva akademizmui, bet naujas madingas stilius, perimtas iš Vakarų per ten studijavusius jaunuosius architektus, tik savaip interpretuotas. Dėl to galima stebėti savitą tautinio modernizmo susiformavimą.

Daugelyje pasaulio šalių moderniosios architektūros susiformavimui įtaką padarė pramonės architektūra, bet Kaune taip nenutiko. Tarpukariu čia iškilo tokie išskirtiniai pramonės objektai, kaip Kauno elevatorius, „Pienocentro“ centrinė pieninė, „Maisto“ bekono fabrikas, tyrimų laboratorija ar „Paramos“ duonos kepykla (neišlikusi), tačiau šie objektai netapo architektūriniais pavyzdžiais – greičiau atvirkščiai: juos projektavę Kauno modernistai suteikė pastatams savo architektūrai būdingą braižą. Daugiausia naujos architektūrinės idėjos Kaune atspindėjo vokiškosios pakraipos (Vokietijos, Čekoslovakijos) arba itališkojo racionalizmo (Romos mokykla) modernizmą.

Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios modernizmas įsitvirtino ir Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, kuriame buvo rengiami statybos inžinieriai (architektai).

Būtent dėl didelės modernizmo architektūros koncentracijos, jos įvairovės ir unikalaus santykio su miesto gamtiniu karkasu bei subtiliais urbanistiniais sprendimais Kauno modernizmui, kaip visumai, 2015 m. buvo suteiktas Europos paveldo ženklas, o šiuo metu rengiama paraiška patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...