2011 Gegužės 10

Kas valdys savivaldybes

veidas.lt

"Veido" archyvas

Socialdemokratai vietos valdžios atsiriekė pusantro karto daugiau, nei laimėjo mandatų, o “tvarkiečiams” liko proporciškai vos ne perpus mažiau pagrindinių postų, nei jie pelnė mandatų.

Prienų savivaldybės administracijos naujasis ir jau buvęs direktorius, Liberalų sąjūdžio atstovas Gintautas Siaurusevičius, pelnys trumpalaikiškumo poste rekordą: jau skiriant jį eiti pareigas tarybos nariai šnabždėjosi, kad po kelių dienų jis jau bus atleistas. Taip ir nutiko. Oficiali versija – pačiam nutarus atsistatydinti. Tačiau dar naujesnio administracijos direktoriaus Prienai neturi, nes “darbiečių” deleguotai pretendentei pritrūko dviejų balsų.

“Išėjo, kaip išėjo. Tokie buvo politiniai sprendimai, koalicijos partnerių susitarimas. Kaip pati balsavau? Kaip buvo susitarta koalicijoje: vieną kartą už G.Siaurusevičiaus paskyrimą, kitą – už jo atleidimą”, – aiškina Prienų mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė.

Panašu, kad bergždžias darbas valdžios, juo labiau savivaldybių, dalybose ieškoti logikos. Kaip aiškino vienas politikas, juk kiekviena partija eina į rinkimus dėl valdžios – čia ne olimpiada, kur svarbiausia – dalyvauti. Tad padoru, kaip kad Kaune, į merus liberalsąjūdiečiams veržtis turint 1,9 proc. rinkėjų pasitikėjimą, ar kaip Prienuose, užuot sprendus prieniškių reikalus, šokti pilvo šokį aplink direktoriaus postą, ar kaip “darbiečiai”, neturint daug mandatų, tapti pagrindiniais rinkimų spektaklių režisieriais ir laikinojoje, ir tikrojoje sostinėse. O galima tiesiog atsiriekti didesnę valdžią, nei rinkėjai skyrė. Viskas įmanoma. Bet kaip?

Bičiulystė – be ideologinių skrupulų

Vietos valdžios “raikytuvės” atskleidė įdomių tendencijų. Žinoma, partijų mandatai atskirose savivaldybėse pasidaliję labai netolygiai – yra tradiciškai vienų ar kitų partijų savivaldybės. Vis dėlto susumavus besibaigiančio politinio turgaus rezultatus akivaizdu, kad socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, nors laimėjo 37,8 proc. mandatų, turi net 53,4 proc. merų. Palyginti socialdemokratams rinkėjų skirtas ir jų pačių savivaldybėse išsikovotas valdžios kvotas, rezultatai stulbinami: jie procentiškai visuose postuose lenkia turimą mandatų procentą, merų portfeliais – pusantro karto tiek, kiek jų priklausytų rinkėjų valia.

Abu pagrindinius savivaldoje – ir mero, ir administracijos direktoriaus postus socialdemokratai turi šeštadalyje savivaldybių. Pagal gautų mandatų skaičių antri laimėję konservatoriai šiuo atžvilgiu atsilieka perpus. Kad ir kaip konservatoriai po rinkimų demonstravo pergalės džiugesį, galima drąsiai teigti, kad jie toli nuo akivaizdžių rinkimų nugalėtojų socialdemokratų: arti trečdalio vietos valdžios – jų rankose, nors rinkėjai jiems skyrė kuklesnę valdžios dalį – penktadalį.

Politologai pastebi, kad didesnę patirtį turinčios partijos geriau išmano politinių derybų subtilybes ar, tiesiai sakant, klastą ir sugeba mažesnes partijas, nors ir gavusias nemažai rinkėjų balsų, palikti su mažiau postų. Galima koneveikti socialdemokratus, kad šie neišrankūs ideologiniu požiūriu, nes tandemus sudarė praktiškai su visų partijų atstovais.

Tačiau po konservatorių žūtbūtinės, bet pralaimėjimu pasibaigusios kovos bet kokia kaina išlaikyti valdžią Vilniuje ir Kaune, sunku būtų sakyti, kad ir šie paiso vertybinių principų. Beje, čia nieko nauja – juk konservatoriai dėl valdžios Kaune buvo susimetę į vieną komandą net su skandalinguoju Vytautu Šustausku. Paradoksas, tačiau Tėvynės sąjunga įvairiose savivaldybėse dalijasi esminius mero ir administracijos direktoriaus postus kone su visomis partijomis, išskyrus liberalsąjūdiečius, nors būtent šios dvi partijos praktiškai ir beliko daugiau dešiniajame partijų sparne. Jau rinkimų kovoje buvo matyti, kad vieni dešinieji kitiems, pasivadinusiems sveiko proto dešiniaisiais – jokie bičiuliai.

Konservatorių pastaruoju metu taikoma taktika susiurbti į save dešiniąsias partijas patyrė fiasko, nes rinkėjų balsų nuo to padaugėjo ne tiek daug, kiek galėjo, o bendražygių ideologiškai darnioms koalicijoms neliko.

Beje, konservatoriai didžiąją dalį administracijos vadovų postų gavo ten, kur jie patys merai, o rasti sutarimo su kitų partijų merais jiems sunkoka. “Jei jie negauna postų dėl ideologinių principų, gerai, nes tokia pozicija anksčiau ar vėliau atsipirktų. Tačiau tenka girdėti, kad konservatorius baudžia už tai, jog šie pamokslauja, kaip turi būti dirbama, o patys to nedaro”, – sako Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Saulius Nefas, beje, buvęs Anykščių meras.

Kodėl bendražygių neranda “darbiečiai” ir “tvarkiečiai”

Tačiau natūralu, jei kas nors gauna daugiau postų, nei priklauso, tai kai kas turi gauti mažiau. “Darbiečiai” laimėjo 10 proc. mandatų, tačiau teturi vieną merą. Šią disproporciją šiek tiek kompensuoja administracijos direktorių ir vicemerų postai. “Tvarka ir teisingumas” proporciškai pagal gautus mandatus turi perpus mažiau administracijos direktorių ir arti to – merų postų, o gautų mandatų kiekį lenkia tik vicemerų kėdės. Tačiau vicemeras Lietuvoje, anot S.Nefo, nesusipratimas, nes net savivaldos įstatyme jo funkcijos apibrėžtos taip: “pavaduoja merą šiam išvykus”. O ką veikia, kai meras yra?

Kodėl šios dvi partijos pralaimėjo derybas dėl postų, S.Nefas turi dvi prielaidas: “Gal turėjo įtakos, kad šių partijų lyderius labiau lydėjo skandalai, o Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas tiek rinkimų kampanijos metu, tiek po jos labai kišosi į procesus. Jei ši priežastis – procesai sveikintini. Tačiau jei paprasčiausiai nesusiderėta dėl postų partiniams ar asmeniniams reikalams tvarkyti, tada blogai.” Partijų viršūnių kišimasis į derybas savivaldybėse, postų mainai tarp savivaldybių, S.Nefo įsitikinimu, vietos politikų pažeminimas. “Gal Jonas Pinskus važinės į Briuselį atsiklausti partijos lyderio, kaip elgtis? Skyrių žmonės arba neturi savigarbos, arba kompetencijos. Nei vienu, nei kitu atveju rinkėjams nuo to ne geriau”, – mano ekspertas.

Vienas “tvarkiečių” lyderių Valentinas Mazuronis nenori sutikti, kad su jų partija niekas nenori draugauti – sako, esą dabar situacija kur kas geresnė nei prieš šešerius septynerius metus. Tačiau jis pripažįsta, kad pralaimėjo derybose dėl valdžios geistiniausiose Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Politikas piktinasi, kad abiejose sostinėse – tikrojoje ir laikinojoje – “darbiečiai” su Viktoru Uspaskichu priešaky sužaidė kaip vaikai smėlio dėžėje. “Politinis kokliušas”, – ironizuoja V.Mazuronis.

Ko gero “darbiečiai”, patys pasilikdami be pagrindinių postų Vilniuje ir Kaune, ne tik nulėmė abiejų didmiesčių valdžios likimą, bet už tai dar ir užsitikrino amžiną abiejų miestų merų ir administracijų direktorių palankumą. Belieka opozicijai ir rinkėjams atidžiai stebėti, kuo tai pasireikš.

Dviejų didžiausių miestų laukia sunkiai prognozuojami eksperimentai. Liberalų sąjūdis, apstulbinęs gebėjimu turėdamas 1,9 proc. rinkėjų pasitikėjimo laimėti mero postą, Kaune atidavė administracijos direktoriaus kėdę socialdemokratams. O šie – didžiosios politikos debiutantui, niekada jokiuose rinkimuose nekandidatavusiam partijos bičiuliui, valstybinės įmonės “Kauno regiono keliai” Kauno kelių tarnybos viršininkui Antanui Navakauskui.

Vilniuje, nors dabar nepartinio Artūro Zuoko rėmėjų persvara minimali, jis sugebėjo laimėti abu pagrindinius postus ir susigrąžinti savo ankstesnės kadencijos bendražygį Valdą Klimantavičių. Ką A.Zuokas lieps, tą jis atliks, direktoriaus darbo stilistiką prognozuoja sostinės politikai. Tad praleista galimybė nesukoncentruoti valdžios į vienas ir ne kartą dėl jo sąžiningumo abejonių sukėlusio asmens rankas.

Kaip postus laimėti, o ne susiderėti

Vietos valdžios postų dalybos artėja į pabaigą. Neliko be valdžios pirmą kartą rinkimuose dalyvavę nepartiniai kandidatai, pelnę kelis merų ir savivaldybių direktorių postus. Nemažoje dalyje savivaldybių darbą tęs ankstesnieji mero-administracijos tandemai ar kiek kitaip postus persidaliję tie patys politikai.

Politikos užkulisiuose aptarinėjami ir kurioziniai atvejai, kodėl kai kuriose savivaldybėse rinkimus laimėjusios partijos negavo svarbių postų, – kai pati sau netikėtai rinkimus laimėjusi partija nerasdavo norinčiojo tapti meru ar akivaizdžiai matė, kad apsijuoks į šį postą siūlydama menkos kvalifikacijos ir išsilavinimo asmenį, pasirinkti neturėdama iš ko. O juk to nenutiktų, jei merų rinkimai būtų tiesioginiai.

Kai kuriose savivaldybėse rokiruotės vyko dėl dar kur kas mažiau visuomenę džiuginančių aplinkybių – daugiau mandatų laimėjusi partija mero postą atidavė mažesniam koalicijos partneriui, o sau – administracijos direktoriaus postą, nes šio įtaka ir galima asmeninė ar partinė nauda gali būti didesnė.

Vis dėlto, S.Nefo apgailestavimu, ne vienoje savivaldybėje skirstantis postus pademonstruotas tipiškas turgaus veikimo principas, be jokių vertybinių nuostatų, su optimaliu protingu valdymu neturintis nieko bendra. Joks nukrypimas nuo demokratinių normų, jei pritrūkus tos pačios pakraipos balsų į koalicijas pritraukiamos kitos partijos.

Juk ir vieni, ir kiti išrinkti žmonių. Tačiau partijos turi išlaikyti savo identitetą. S.Nefą stebina ir pareiškimai, kad savivaldoje apskritai nėra politikos: “Tai populistinis požiūris, nes politika yra visur, kur priimami sprendimai.”

Tačiau, eksperto manymu, esminis dalykas, kad partijos turi laimėti valdžią rinkimuose, o ne politiniame turguje. Tam potencialas – beveik 60 proc. piliečių, kurie neatėjo į rinkimus. Tačiau tam reikia kasdienio darbo su rinkėjais, o ne rinkiminių šou.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...