2016 Liepos 21

Dovilė Sujetaitė

Kas trukdo mažinti eiles pas gydytojus?

veidas.lt

Daugelis yra susidūrę su tuo, kaip sunku prireikus patekti pas gydytoją. Tiek dabartinės valdžios, tiek ankstesnių valdžių atstovai bandė pažaboti pacientų eiles gydymo įstaigose: įvedė elektronines registravimo sistemas, nustatė trumpesnį paciento apžiūros laiką, leido gydytojams išrašyti ilgesnės trukmės vaistų receptus ir kt. Tačiau eilės kaip nemažėja, taip nemažėja.

Dovilė SUJETAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Skaudžią sveikatos sistemos problemą užsimojo spręsti ir Prezidentė, pasiūliusi trumpinti pacientų eiles įstatymu, t.y. nustatant, kiek ilgiausiai galima versti žmogų laukti eilės pas gydytoją. Seimas priėmė tai reglamentuojančias Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisas. Įstatyme surašyti maksimalūs paslaugų teikimo terminai, per kiek laiko paslauga turi būti suteikta pacientui. Pavyzdžiui, privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) apdraustiems pacientams sveikatos priežiūros paslauga pas šeimos gydytoją turės būti suteikiama ne vėliau kaip per 7 dienas, norint patekti pas gydytojus specialistus reikės laukti ne ilgiau kaip 30 dienų. Brangūs tyrimai turės būti atliekami per 30 dienų, o planinės operacijos – per 60 dienų.

Jei gydymo įstaiga pavėluos, bus baudžiama – gaus mažesnį apmokėjimą už paslaugą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF). Jei pavėluos suteikti paslaugą iki 10 dienų, ligonių kasos finansavimą mažins penktadaliu, jeigu vėluos nuo 11 iki 20 dienų – trečdaliu, jeigu 21 ir daugiau dienų – nurėš net pusę apmokėjimo.

Tikslas – sveikintinas, tačiau ar realybėje toks reguliavimas veiks? Ar nebus užšokta ant to paties grėblio, kai administraciniai reguliavimai ir vėl neduos rezultatų, kurių tikimasi?

Atrodytų, kad šių pataisų rengėjai ir priėmėjai mato tik vieną pacientų eilių atsiradimo priežastį – įstaigos pačios tvarkosi prastai, dirba per lėtai. Bet realybėje yra visai kitaip. Gydymo įstaigose specialistų savaime nepadaugėja, jauni medikai nepuola darbintis rajonų ligoninėse, o dirbančių gydytojų darbo laikas nepailgėja tiek, kad jie spėtų aptarnauti visus pacientus. Juolab ir papildomų pinigų paslaugoms teikti niekas neskiria. Vargu ar kuri įstaiga nenori suteikti daugiau paslaugų ar turėti daugiau gerų specialistų. Tai kur yra problema?

Pagrindinė eilių gydymo įstaigose priežastis – nepamatuojami poreikiai ir ribotos galimybės. Numatyto sveikatos apsaugos finansavimo nepakanka visiems pacientų poreikiams patenkinti. Sveikatos paslaugos yra kvotuojamos, t.y. gydymo įstaigos pasirašo sutartis su ligonių kasomis, kuriose nurodoma, už kiek paslaugų įstaigos gaus apmokėjimą. Jeigu viršija nustatytą kvotą, paslaugų ligonių kasos neapmoka arba sumoka tik dalį kainos.

Pavyzdžiui, suplanuota, kad per mėnesį gydymo įstaiga gali suteikti šimtą „nemokamų“ paslaugų ir už tai gaus apmokėjimą. Tačiau šimto pirmos paslaugos įstaiga suteikti negalės (nors ir galėtų, pasamdžius specialistą), nes tos paslaugos ligonių kasos neapmokės. Dėl to ir susidaro eilės, kad „nemokamų“ paslaugų kiekis dėl riboto finansavimo taip pat yra ribojamas. O nemokamai niekas nedirba.

Pacientai žino, kad jei nori paslaugą gauti „nemokamai“, tai kelias savaites ar net mėnesius reikia laukti bendroje eilėje, bet yra galimybė gauti mokamą paslaugą daug greičiau ar net rytoj. Kitaip sakant, jei susimoki – paslaugą gauni (eiles „apeini“), jei nori „nemokamo“ – lauk. Va čia ir yra tikroji valstybinės sistemos spraga, kurios spręsti niekas nesiima, nors išeitis ir yra.

Žmonės naiviai įtikinėjami, kad sutrumpės eilės. Bet jau dabar akivaizdu, kad iki šiol priimti sprendimai yra labiau administraciniai, neturintys esminės įtakos realiam eilių mažėjimui.

Buvo ir kitų siūlymų palengvinti patekimą pas gydytojus specialistus, t.y. nustatyti daugiau atvejų, kada nereikėtų šeimos gydytojo siuntimo (pvz., susirgus kai kuriomis ūmiomis ligomis). Kitas – leisti gydytojui specialistui siųsti pacientą pas kitą gydytoją specialistą. Dabar norint apsilankyti pas tam tikrų ligų specialistus beveik visais atvejais privaloma gauti šeimos gydytojo siuntimą. Be siuntimo galima kreiptis tik į gydytoją dermatovenerologą, pakartotinai kreipiantis į tą patį specialistą dėl tos pačios priežasties arba sergant tam tikra lėtine liga, kuri įtraukta į ministro patvirtintą sąrašą. Šiuo metu gydytojas specialistas negali paciento nusiųsti pas kitą specialistą, nors mato, kad toks poreikis yra. Pacientas vėl turi eiti pas šeimos gydytoją ir gauti naują siuntimą.

Tačiau prisiminkime, jog siuntimai įvesti iš esmės todėl, kad nebūtų reikia nereikia apgulti specialistai, t.y. norėta sumažinti eiles pas specialistus. Ką turime? Ilgesnes eiles pas šeimos gydytojus ir taip pat ilgas eiles pas gydytojus specialistus. Čia prasideda žaidimas, kai dėl to, kad būtų mažiau apgulti gydytojai specialistai, labiau apkrauti tampa šeimos gydytojai, ir atvirkščiai. O eilės dėl to nesumažėja nei pas vienus, nei pas kitus.

Siūlymas keisti siuntimų tvarką, siekiant sumažinti biurokratizmą, yra geras, tačiau norint iš tikrųjų mažinti eiles reikėtų koncentruotis ne ties tuo, kas išduoda siuntimus, o ar siuntimai yra pagrįsti, t.y. ar pacientui yra būtina gydytojo specialisto konsultacija.

Tačiau visi šie siūlymai, tiek dėl terminų, tiek dėl to, kas turi išrašyti siuntimus, problemos iš esmės neišspręs, jei nebus pritraukta papildomo finansavimo. Dabartinis sveikatos sistemos finansavimas yra neadekvatus valstybės įsipareigojimams ir keliamiems reikalavimams dėl paslaugų kokybės. Tam, kad būtų patenkinti senstančios visuomenės poreikiai ir lygiuojamasi į kitas ES valstybes.

Yra bent keli būdai, kaip pagerinti situaciją. Pirma, paprasčiausiai padidinti mokesčius. Tą, beje, dažnai ir siūlo valdžios atstovai. Tik čia reikėtų atsiminti, kad 600 eurų „į rankas“ uždirbantis žmogus per metus sumoka 840 eurų sveikatos draudimui, net jei per šį laiką niekada nesilankė poliklinikoje. Didinti mokesčius – ne išeitis.

Antra, būtų teisinga, kad visi galintieji mokėti už savo gydymą patys nusipirktų sveikatos draudimą. Dabar yra taip, kad daugiau kaip pusė šalies gyventojų (1,6 mln.) nemoka PSD įmokų. Paprastai tariant, už valstybinę sveikatos sistemą moka tik kas antras pilietis. Maža to, nuo mokėjimo atleidžiami ir tie, kurie susimokėti galbūt išgalėtų. Nes sprendžiant, kas mokės už savo sveikatą, o kas ne, nėra vertinamas nei atleidžiamųjų turtas, nei pajamos. „Atleistuosius“ apdraudžia valstybė, tiksliau – mokesčių mokėtojai. Už jų gydymą irgi moka mokesčių mokėtojai. Tad jei į PSDF biudžetą daugiau mokėtų taip pat solidariai, kaip juo naudojasi, atsirastų daugiau lėšų gydymo įstaigoms, papildomiems specialistams ir eilių mažinimui.

Trečia, būtų protinga įvesti paciento priemoką, kurią mokėtų tie, kurie gali. Kitose šalyse tokia praktika taikoma jau seniai. Tiesa, ir Lietuvoje pacientai linkę susimokėti, tik dažniausiai tai daro nelegaliai. Pacientams už paslaugą sumokėjus tiesiai į įstaigos kasą, sumažėtų paskatos papildomai mokėti gydytojui į kišenę. Be to, tai leistų gydymo įstaigoms surinkti papildomų lėšų, kurias būtų galima panaudoti atlyginimams didinti, naujiems darbuotojams samdyti ar medicininei įrangai atnaujinti, jei toks poreikis yra. Turint didesnį biudžetą ir daugiau pajėgumų galima pacientams suteikti kokybiškas paslaugas.

Kodėl tam nesiryžtama? Politikams tai būtų labai nepopuliarus sprendimas ir, be abejo, sukeltų dalies pacientų nepasitenkinimą. Tačiau subrendusi visuomenė jau seniai suprato – nemokama medicina nėra nemokama. Ati­dėliojant šį sprendimą eilės nesumažės ir toliau vyks tik parodomasis, t.y. formalus, jų mažinimas. Negalima toliau tik biurokratiniais sprendimais žaisti žmonių sveikata.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Dovilė Sujetaitė:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Yra problema Yra problema rašo:

    kad pas gydytoją A yra eilė iki 2 mėn., o pas B – iki savaitės. Abu kardiologai. Tai ar yra eilė pas kardiologą, ar ne? Lyg ir ne… Bet pas A yra, ir atsiras nepatenkintų eilėmis, nors pas B patektų daug greičiau. Visada reikia įvertinti asmenybės faktorių.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...