2016 Balandžio 18

Dovilė Sujetaitė

Be konkurencijos nėra sveikatos

veidas.lt

Sveikatos apsaugos sistemoje daugelį metų niekas nesikeičia. Vis dar turime monopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžinišką korupciją, nepatenkintus pacientus ir medikus su mažomis algomis. Sveikatos apsaugos ministerija pasižymi spartumu, tačiau gaila, kad ne reformų, o tik ministrų kaitos.

Dovilė Sujetaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Dirbantis žmogus Lietuvoje šiandien už sveikatos paslaugas sumoka gana daug. Pavyzdžiui, 600 eurų į rankas per mėnesį uždirbantis asmuo per metus sumoka 840 eurų sveikatos draudimo. Iš viso per metus mokesčiams atseikėja daugiau nei 5 tūkst. eurų (šaltinis: mokumokescius.lt).

O svarbiausia – nėra jokio ryšio tarp to, kiek sumoki ir ką gauni. Gali sumokėti daug, mažai ar apskritai nieko – gausi tą pačią paslaugą. Ar klientas paslauga yra patenkintas – valstybinei sistemai nelabai svarbu.

Pažangios šalys, kaip ir Lietuva, susiduria su tais pačiais sveikatos iššūkiais – pinigų trūkumu, didėjančiu sveikatos paslaugų poreikiu, visuomenės senėjimu ir kt. Dėl to jos pasitelkia privatų sektorių, pritraukdamos daugiau lėšų į sistemą ir palengvindamos valstybės naštą. Tačiau kad privati medicina galėtų sėkmingai funkcionuoti, o jos nauda būtų matoma, reikia visiems vienodų taisyklių. Deja, Lietuvoje privataus sektoriaus potencialas nėra išnaudojamas.

Kodėl bijome privačių paslaugos teikėjų?

Kad privataus sektoriaus dalis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pernelyg maža, patvirtina ir iškalbinga statistika. Lietuvos verslo konfederacijos duomenimis, pažangiose ES šalyse per 90 proc. šeimos medicinos paslaugų suteikia privatūs paslaugų teikėjai, o Lietuvoje – tik apie trečdalį. Iš viso Europoje privačių gydytojų konsultantų yra daugiau kaip pusė, Lietuvoje – tik 8 proc. Pavyzdžiui, Olandijoje privačios ligoninės sudaro 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje – 34 proc., o Lietuvoje – vos 1 proc. Tai rodo, kad Lietuvoje konkurencijos viešojo sektoriaus gydymo įstaigoms trūksta.

Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Tai, kad konkurencija lemia geresnę sveikatos sistemą – efektyvesnę įstaigų veiklą, geresnę paslaugų kokybę ir aptarnavimą, mažesnes eiles ir kt., rodo ir šių šalių labai geras įvertinimas Europos sveikatos paslaugų naudotojų indekse. O Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Privatus sektorius motyvuotas dirbti geriau ir efektyviau, nes jam reikia išsilaikyti. Tai verčia viešąsias gydymo įstaigas pasitempti. Kadangi konkurencija skatina pačių gydymo įstaigų efektyvumą, tai prisideda ir prie efektyvesnio išteklių naudojimo, ir prie didesnių pajamų, kurias būtų galima panaudoti atlyginimas didinti, generavimo.

Kas trukdo konkurencijai tarp įstaigų?

Pirma, neadekvačiai maži įkainiai už sveikatos paslaugas. Vienas didžiausių ribojimų yra neadekvatus finansavimas už suteiktas paslaugas. Tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų vadovai teigia, kad valstybės nustatytos sveikatos paslaugų kainos nepadengia realios paslaugos sąnaudų. Pasak jų, už gydytojo specialisto konsultaciją mokama apie 15 eurų, už metinę psichikos sveikatos priežiūrą pirminiame lygyje vienam žmogui skiriama vos 3 eurai, o šeimos gydytojas už metų trukmės paciento priežiūrą gauna nuo 20 iki 100 eurų. Akivaizdu, kad net mažesnės kvalifikacijos kitų profesijų atstovai uždirba daug daugiau nei kelis dešimtmečius sunkų mokslą kremtantys medikai.

Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Antra, bazinių kainų apskaičiavimo metodika. Šiuo metu skaičiuojant valstybės kompensuojamų bazinių sveikatos priežiūros paslaugų kainas vertinamos ne visos šioms paslaugoms teikti patiriamos sąnaudos, pavyzdžiui, nevertinamas ilgalaikio turto nusidėvėjimas. Sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos nustatytos pagal valstybinių įstaigų vykdomą buhalterinės apskaitos praktiką: jos neapskaito ilgalaikio turto nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies išlaidų. O privačios gydymo įstaigos apskaito ilgalaikį turtą ir patiria papildomų sąnaudų. Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Trečia, ribojamas paslaugų teikimo sutarčių sudarymas. Ligonių kasos riboja konkurenciją nesudarydamos paslaugų teikimo sutarčių su tam tikromis privačiomis įstaigomis. Tai reiškia, kad už suteiktas paslaugas šioms gydymo įstaigoms ligonių kasos nieko nesumoka. Apribojamas ir paciento pasirinkimas, nes jis negali savo sumokėtų mokesčių neštis ten, kur nori. Pasirinkęs tą įstaigą, su kuria ligonių kasa nesudarė sutarties, pacientas privalės sumokėti visą paslaugos kainą. Tai nesąžininga visų atžvilgiu.

Neaišku, kodėl vienos įstaigos proteguojamos kitų atžvilgiu. O pacientas paverčiamas neįgaliu nuspręsti, kam patikėti savo mokesčius, kas geriau pasirūpins jo sveikata susirgus. Sąžininga konkurencija turėtų remtis principu, kad visos įstaigos galėtų konkuruoti dėl sveikatos paslaugų finansavimo apdraustajam.

Skirstymas į nacionalinei sveikatos sistemai priklausančias ir nepriklausančias gydymo įstaigas, į ,,savus“ ir ,,svetimus“, – absurdiškas ir atgyvenęs. Tos įstaigos, su kuriomis ligonių kasos sudaro sutartis, tampa ,,sistemos dalimi“. Jei ligonių kasos nesiteikia sudaryti sutarties, sveikatos priežiūros įstaigos lieka užribyje.

Ketvirta, neproporcingas lėšų paskirstymas. Remiantis Valstybinės ligonių kasos duomenimis, privačios gydymo įstaigos už suteiktas valstybės finansuojamas paslaugas gauna apie 9 proc. viso finansavimo. Likusi finansavimo dalis atitenka valstybinėms gydymo įstaigoms. Panaši situacija ir dėl ES struktūrinių fondų lėšų – viskas nubyra valstybiniam sektoriui, o privatus negauna nieko. Tai irgi prisideda prie to, kad turime mažai privačių gydymo įstaigų.

Penkta, nesutvarkyta sveikatos apsaugos finansavimo tvarka. Dabar iš esmės draudžiama legaliai prisimokėti už sveikatos paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Draudimas prisimokėti yra gerai paslėptas užmojis eliminuoti privatų sektorių iš Lietuvos sveikatos sistemos.

Kad ir į kokį sektorių žiūrėtume, konkurencija yra tas variklis, kuris gerina paslaugų kokybę ir didina jų teikėjų efektyvumą. Kon­kurencija gali veikti ir medicinoje, tik nereikia jai trukdyti. Priešingu atveju, valdžiai toliau proteguojant tik „savus“, engiant kitus ir blokuojant sveiką konkurenciją, iš mirties taško niekur nepajudėsime.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Dovilė Sujetaitė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...