2012 Rugpjūčio 09

Kas Lietuvoje kursto lenkų autonomijos idėją

veidas.lt


Radikalieji tiek lenkų, tiek ir lietuvių politikai, vilkindami principines, bet užsižaidę neesminėmis problemomis, stumia lenkiškuosius rajonus į saviizoliaciją.

Dvi gana nesunkiai įrodomos tezės: pirmoji – gausiausia Lietuvoje lenkų tautinė mažuma (6,6 proc. gyventojų) nėra diskriminuojama, antroji – Lietuvos valdžia santykiuose su lenkų nacionaline mažuma kaip mažas vaikas šaudo petardas, duodama pagrindo nedraugiškai nusiteikusiai vietos lenkų daliai rėkaukti, neva į juos paleistos tikros bombos, todėl reikia mobilizuotis ir gintis, o gal net kautis už autonomiją.
Aukščiausiu politiniu mastu Lietuvoje šias temas eskaluoja du radikaliai nusiteikę priešingi sparnai – Lenkų rinkimų akcija su savo lyderiu europarlamentaru Valdemaru Tomaševskiu, o iš kitos – dalis konservatorių (šią kadenciją šiuo klausimu “pastiprintų” tautininkais) su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu priešaky. Taip lenkų nacionalinė mažuma stumiama į saviizoliaciją, kenkiama tarpvalstybiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, buksuoja svarbūs tarpvalstybiniai projektai. Ar Rytų Lietuva ir liks lenkišku anklavu?

Koks gyvenimas lenkiškoje “autonomijoje”
Teritorijos su neoficialios lenkų autonomijos požymiais praktiškai egzistuoja jau dabar: Vilniaus krašte savivaldybes valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) – ne ideologiniu, o nacionaliniu pagrindu suburta partija. LLRA valdomuose rajonuose viešajame gyvenime vyrauja lenkų kalba, švietimo įstaigos, žiniasklaida – daugiausia lenkakalbės. Čia gali ir negalioti kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai, pavyzdžiui, gatvių pavadinimų lentelės dvikalbės, nors tai draudžia įstatymas.
Bet gal gyvenimas čia tobulas, jei rinkėjai balsuoja tik už LLRA? Deja. Pavyzdžiui, tarp Lietuvoje gyvenančių lenkų (o jų daugiausia susikoncentravę Rytų Lietuvoje) su aukštuoju išsilavinimu perpus mažiau nei lietuvių. Todėl nenuostabu, kad lenkiškai kalbant dažniausiai girdi kirpėjas kirpyklose ar santechnikus.
Geriausiu lenkiškos saviizoliacijos modeliu gali būti Šalčininkų rajonas, kur lenkai sudaro apie 80 proc. gyventojų. Tai vienas skurdžiausių Lietuvos regionų, kur registruotų bedarbių 13,9 proc. (Lietuvos vidurkis – 10,4 proc.). Tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui skaičiai skiriasi šimtais kartų: Lietuvos vidurkis – 11 tūkst. Lt, o Šalčininkų rajone vos 45 Lt.
Nors V.Tomaševskis vis giriasi, kad juos renka į savivaldybės tarybas, nes jie garantuoja puikų gyvenimą, tiksliau būtų pasakyti, kad garantuoja ir toliau likti menkesnio išsilavinimo, riboto lietuvių kalbos mokėjimo, kas trukdo toliau mokytis ar susirasti darbą, menkesnių finansinių pajėgumų anklavu. Bet mažiau išsilavinusiais, skurdesniais ir dėl to nepatenkintais žmonėmis lengviausia manipuliuoti.

Ir sovietmečiu buvo skurdus regionas
Vilniaus krašto žmogiškųjų išteklių ir ekonominio finansinio skurdumo šaknys – jo istorijoje. Ekonominiu požiūriu šis regionas buvo skurdus, nes žemės nederlingos, išsimėčiusios tarp miškų. Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių bendruomenių problematiką tyrinėjanti Istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Vitalija Stravinskienė primena, kad šis kraštas patyrė ir didžiulį intelekto nutekėjimą. Istorikė pasakoja, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia leido lenkams iš Lietuvos susigrąžintų teritorijų repatrijuoti į Lenkiją. 1944–1947 m. ir 1955–1959 m. Lenkijon iš Pietryčių Lietuvos daugiausia išvažiavo miestų, didesnių centrų gyventojai, daugiausia – inteligentija: iš Vilniaus išvyko per 90 tūkst. lenkų, Švenčionyse beveik neliko nei lenkų gimnazijos mokytojų, nei gimnazistų.
Naujoji Lietuvos nomenklatūra stengėsi, kad kraštas neištuštėtų, tad kaimo gyventojus įtikino likti, dar prisikvietė čion baltarusių, rusų, ukrainiečių. Tokia etninė demografinė situacija liko per visus sovietinius metus. Tiesa, po 1956 m., chruščiovinio atšilimo pradžioje, lyg ir bandyti integraciniai projektai – tikrinta lietuvių kalbos padėtis regione, čia siųsta daugiau lietuvių darbuotojų, bet paskui pereita prie sovietinio internacionalizmo skatinimo.
„Įtampos ir problemos buvo tik užkonservuotos, tad natūralu, kad atgavus nepriklausomybę jos sprogo“, – aiškina V.Stravinskienė. Atkūrus nepriklausomybę politikai suprato, kad nesprendžiant lenkiškųjų rajonų problemų, jie bus nelojalių valstybei piliečių židinys, tad parlamentas buvo suformavęs tuomet aktyvią komisiją Rytų Lietuvos problemoms spręsti, vadovaujamą Romualdo Ozolo. Tačiau esminių problemų neišspręsta, komisija užgeso. Maža to, gyręsi, kad anuomet priėmėme vieną pažangiausių Europoje  Nacionalinių bendrijų įstatymą, dabar neturime jokio – seno galiojimas baigėsi, bet nei pratęstas senas, nei priimtas naujas. Tai dar vienas koziris į radikaliojo V.Tomaševskio rankas skųstis visai Europai.

Švietimo įstatymo pataisos – skubotos, bet pavėluotos
Skurdžiam kraštui priartėti prie Lietuvos vidurkio reikėjo dviejų pagrindinių investicijų – į ūkį ir į švietimą. Turizmui patrauklus, arti sostinės esantis regionas šiandien jau galėjo klestėti. Deja.
Ne ta kryptimi nueita ir švietime. Kad ir kiek V.Tomaševskis Lietuvą kaltina lenkų diskriminacija švietimo srityje, viskas atvirkščiai: Lietuva – unikali valstybė pasaulyje, kur lenkų tautinė mažuma gali mokytis gimtąja kalba nuo darželio iki universiteto, bet su valstybinės kalbos mokymu lenkiškose mokyklose buvo prastai. Pavėluoti, nors skuboti sprendimai švietimo srityje padaryti tik prieš porą metų – į lenkiškas mokyklas Švietimo įstatymo pataisomis pagaliau įpareigota įsileisti daugiau lietuvių kalbos, 2013 m. jų abiturientai pirmą kartą laikys lietuvių kalbos egzaminą pagal naują tvarką. Pokyčiai buvo sutikti protesto mitingais, skundais tarptautinėms institucijoms, neva lenkus jėga bandoma sulietuvinti ir tik autonomija nuo to išgelbėtų. Radikaliesiems lenkams tikrai yra nuo ko gelbėtis – juk puikiai lietuviškai mokantis Lietuvos lenkas informacijos semsis ne jų kontroliuojamoje žiniasklaidoje.
Jau prieš dvidešimt metų reikėjo į lenkų mokyklas įlieti daugiau lietuvių kalbos, tačiau permainas diegti palengva, su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu. Bet ir dabar, švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio įsitikinimu, ieškant galima rasti kompromisų: „Ne vieną kartą pabrėžėme, kad Šalčininkų ar Vilniaus krašto kaimų vaikui, girdinčiam tik lenkų kalbą, sunkiau išmokti lietuvių kalbos gramatikos ir į tai bus atsižvelgta. Be to, jau ir bandomajame egzamine radome vienijančių dalykų: rašinio užduotyse buvo duota tema, o autorius leista rinktis iš kelių, pavyzdžiui, temą „Meilė vakar ir šiandien“ rašyti pagal Vaižgantą, Maironį arba Adomą Mickevičių.“
Viceministras ragina keisti požiūrį į santykius tarp tautų ne tik tautinėms mažumoms, bet ir lietuviams. Štai literatūros chrestomatijoje jau yra tekstų ir lenkų, rusų kalbomis. „Reikia ugdyti savo identitetą mokantis iš istorijos, pagal čia gyvenusių ir kūrusių tautų žmonių kūrybą. Šiandien užverdame savo sultyse, bet nustūmę emocijas į šalį pamatome, kad daug dalykų mus vienija, o kalbų mokėjimas, kultūrų pažinimas – didelis pranašumas“, – sako viceministras.

Ar lentelė ant namo kenkia valstybingumui
Tačiau nei lietuvių, nei lenkų radikalai į kompromisus nelinkę, nors, išskyrus švietimo klausimus, kiti nuolatiniai lietuvių ir lenkų nacionalinės mažumos santykių spygliai – kažin ar tiek principiniai, kad kam įduotų pagrindą kiršinti valstybės bendrapiliečius.
Ar tikrai kerta per valstybės pamatus dviem kalbomis užrašyti gatvių pavadinimai tankiai lenkiškai gyvenamuose rajonuose, juolab net Lenkijoje juos leidžiama rašyti lietuviškai. Tiesa, ir Lenkijoje po mūšių Lietuvoje lietuviškieji užrašai buvo terliojami dažais. Nesibaido dvigubų gatvių, vietovardžių užrašų ir kai kurios kitos Europos valstybės. Tad reguliariai apie tai kalbėti, bausti, bet vis tiek nepakeisti situacijos – tik nemokama reklama vietos lenkų radikalams ir Lietuvos įstatymų neveiksmingumo demonstravimas.
Ar tikrai gyvybiškai svarbu šiais globalizacijos laikais, kai Šekspyrą jau rašome “Shakespearas”, neleisti lenkiškas pavardes pase rašyti lietuviškais rašmenimis? V.Landsbergis interviu “Delfi” motyvavo taip: „Be abejo, pavardžių rašyba būna tarptautinė, ir užsieniečiams jų pavardės galėtų būti rašomos taip, kaip jų kilmės valstybėse. Tačiau ir lenkai tuomet bus traktuojami kaip svetimtaučiai. Ar jie nori atrodyti svetimi Lietuvoje?“ Negi būdamas kitos tautos atstovu jau negali būti savas?”
Žinoma, didelis klausimas, ar nusileidus lenkams dėl gatvių pavadinimų lentelių ir pavardžių, sumažėtų trinties, tačiau valstybė turėtų akivaizdžių pavyzdžių, kad sugeba atskirti gyvybiškai svarbius dalykus, tokius kaip švietimas, ir neprincipinius – kaip kad lentelė ant namo.

Priešprieša mažesnė nei norisi radikalams
Ieškoti priešų lietuviai gabūs. Kad ir tas nuolatinis aiškinimas, esą Lietuvos lenkai – netikri, vadinamieji tuteišiai, nors enciklopedijos konstatuoja, kad lenkai čia gyveno nuo XIII a. „Taip, kai kurie jų – sulenkėję kitų tautų žmonių palikuonys, bet tai jų apsisprendimas, kokią tautinę tapatybę palaikyti. Reikia spręsti kultūrines, švietimo, ekonomines problemas, aiškinti valstybės poziciją, taip pat ir vyresnei kartai geriau suprantama lenkų kalba, nuosekliai dirbti, o ne prieš rinkimus“, – neabejoja istorikė V.Stravinskienė.
Kita vertus, veikiausiai visuomenė darosi vis mažiau imli radikalių politikų bandymams sukiršinti skirtingų tautų bendrapiliečius. Prieš porą savaičių paskelbtuose Lenkijos ambasados Lietuvoje užsakymu atliktos visuomenės apklausos duomenyse įrodymų, kad lietuvių ir lenkų priešprieša tokia didelė, kaip kad ją hiperbolizuoja lietuviai radikalai ar V.Tomaševskis, sugebėjęs net pasiūlyti lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą, o ne lenkams į Lietuvos visuomenę. Kas ketvirtas lietuvis nenorėtų į žentus ar marčias lenko, bet lenkai tikrai nėra tarp nemėgstamiausių lietuviams, kaip ir lietuviai lenkams.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Smalsus Smalsus rašo:

    ” dviem kalbomis užrašyti gatvių pavadinimai tankiai lenkiškai gyvenamuose rajonuose, juolab net Lenkijoje juos leidžiama rašyti lietuviškai.”
    Gal galėtumėt konkrečiai nurodyti, kur Lenkijoje matėt lietuviškus gatvėvardžius? Ne savadarbius, o oficialius.

    “nors enciklopedijos konstatuoja, kad lenkai čia gyveno nuo XIII a.”
    Priklausomai nuo to, kas tas enciklopedijas rašė. Labai įdomūs tie XIII a. Lietuvos lenkai: vietovardžius sugalvojo lietuviškus. Matyt, baimindamiesi pagonių lietuvių jie ir bažnyčias periferijoje sau pradėjo statyti tik nuo XVI, o kai kur net nuo XVII a. :)

  2. arvydas damijonaitis arvydas damijonaitis rašo:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė, bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...