2015 Liepos 16

Karo kapelionai: tarp apkasų ir dangaus

veidas.lt

Religija ir kariuomenė. Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje Rukloje ketverius metus tarnavęs, o prieš daugiau nei metus į atsargą išėjęs profesionalus karys Ruslanas yra katalikas, tuokėsi bažnyčioje ir reguliariai lankosi mišiose. Tačiau tarnybos kariuomenėje metu su katalikišku mokymu ir sielovada jam susidurti neteko – su čia dirbusiu kapelionu bendravo vos kelis kartus, bet emocinis tarpusavio ryšys taip ir neužsimezgė.

„Kapelionas pas mus darydavo tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su kariuomene, – per rikiuotes perskaitydavo ištrauką iš Šventojo Rašto, pasakydavo porą žodžių, palinkėdavo sėkmės. Per ketverius tarnybos metus negirdėjau nė vieno atvejo, kad kas nors būtų kreipęsis pagalbos į kapelioną, kaip psichologą. Kariuomenėje yra psichologas, atsakingas už įvairias tokio pobūdžio problemas“, – pasakoja į atsargą išėjęs karys.

Pasak jo, religinis aspektas kario kasdienybėje beveik neegzistuoja, nes kariuomenėje yra statutas, pagal kurį kareivis privalo gyventi ir dirbti, o visi nestatutiniai gyvenimo aspektai – mažai svarbūs. Nors didžioji dalis karių yra tikintys, jiems kur kas patogiau savaitgalį apsilankyti savo parapijos bažnyčioje namuose, nei laukti apeigų kareivinėse.

Iš tiesų apklausos rodo, kad 81 proc. kariuomenėje tarnaujančių karių yra tikintys, o tarp jų beveik devyni iš dešimties nurodo esantys Romos katalikai. Tačiau, kario tikinimu, per ketverius metus niekas nedėstė ir nesupažindino su katalikišku požiūriu, kaip kariui derėtų teisingai elgtis.
„Mes laikomės Ženevos konvencijos. Kapelionas kariuomenėje neturi didesnės nei simbolinė reikšmės – ateina per šventes, palaimina. Čia žmonės tiki Dievą, bet nelabai sureikšmina to, kad reikia kreiptis į kapelioną, visi patys eina į bažnyčią“, – įsitikinęs Ruslanas.

Kapelionai sekmadieniais laiko mišias, dalyvauja visuose kariuomenės renginiuose, o kiekvieną pirmadienį per rytinę rikiuotę taria žodį ir skaito ištrauką iš Šventojo Rašto.

Kitas penkerius metus Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis karys pasakoja, kad su kapelionu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas kareivis. „Su kapelionu man asmeniškai teko kažkiek susidurti, pats mišiose kartais dalyvauju. Šiaip kapeliono durys visada yra atviros“, – sako savo vardo nenorėjęs atskleisti karys.

Pasak jo, kapelionai padeda ir su sakramentais – kariai gali kreiptis dėl krikšto ar santuokos. Be to, kapelionas yra tarsi psichologas, su kuriuo, esant poreikiui, visada gali pasikalbėti. Bet pašnekovas prisipažįsta, kad pats dėl konkrečių problemų į kapelioną nėra kreipęsis. Negalėtų jis ir atsakyti, koks yra Katalikų bažnyčios mokymas apie karą.

„Gal kažkada kažkas ir pasakojo, bet nedrįsčiau sakyti, kad žinau. Esu buvęs pas kapelioną pasitarti – norėjau išsiaiškinti, kodėl bažnyčioje atliekamos kai kurios apeigos. Tai buvo įdomu. Yra kapelionų, kurie gerai išmano kitas religijas. Manau, kad kapelionai yra reikalingi. Žinoma, tai labai priklauso nuo konkretaus kapeliono asmenybės, kaip jis sugeba prieiti prie žmogaus. Kareiviai juk yra palyginti specifinė auditorija“, – aiškina pusmetį misijoje Afganistane praleidęs karys.

Ruslanas taip pat sutinka, kad kapelionas yra reikalingas, ir pabrėžia, kad ypač tai pasakytina apie tarptautines misijas. Čia kapelionas suteikia kariams tikėjimo savo jėgomis, gali padėti sužeistajam, jis reikalingas kario žūties atveju. Svetur kapelionas vykdo ir humanitarinę misiją – dirba su regiono vaikais, keliauja po kaimus, padeda gyventojams.

Būtent tarptautinių misijų metu, Ruslano įsitikinimu, kapelionų vaidmuo yra gerokai didesnis, nes kariai daugiausiai laiko praleidžia uždaroje teritorijoje. Kapeliono buvimas šalia kartais tiesiog praskaidrina nuotaika, su juo galima pasikalbėti įvairiomis temomis. Kiekvieną sekmadienį misijoje tarnaujantiems kariams kapelionas aukoja mišias. Ši atokvėpio valandėle kariui padėdavo atgauti psichologines jėgas, leisdavo pabūti su savimi, pamąstyti.

Kapelionų šiuo metu trūksta – Lietuvos kariuomenės ordinariate iš viso dirba devyni kapelionai, tarnaujantys 16-oje kapelionatų. Jie veikia teritoriniu principu, visos Lietuvos kariuomenės karinės pajėgos – Sausumos, Oro, Jūrų, Savanorių, Specialiųjų operacijų – turi savo kapelionus. Kai kurie kapelionai turi net po kelis dalinius. Tarkim, vienas kapelionas turi dalinių ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Kaune.

Planuojama, kad rudenį kariuomenė gaus daugiau kapelionų – yra keletas kandidatų, kuriuos dar būtina parengti. Kapelionu gali būti kunigas iš Lietuvos kariuomenės ordinariato, o norintieji tapti karo kapelionais iš kitų vyskupijų turi gauti savo vyskupo sutikimą ir siuntimą, taip pat būti geros sveikatos, įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus ir baigti karinio pasirengimo kursus. Anksčiau kai kurie kapelionai buvo siunčiami mokytis į užsienį, bet šiuo metu stengiamasi pagreitinti jų parengimo procedūrą.

Aktualus interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

VEIDAS: Katalikų bažnyčios požiūriu, kas yra geras karys?

V.V.: Katalikų bažnyčia specifinės pozicijos neturi. Bažnyčia ir savo kariuomenės neturi, nebent tokia galime laikyti Vatikaną saugančią šveicarų gvardiją. O Bažnyčia rūpinasi karių, kaip visuomenės grupės, sielovada. Antrajame Vatikano susirinkime buvo priimtos tam tikros nuostatos, kad karys gali laikyti save tautų laisvės garantu, jeigu jis gina savo tėvynę, jei gina kitų prispaustųjų teises. Tai bendražmogiška pozicija, skelbianti, kad geras karys yra tas, kuris kovoja už teisingą reikalą. Egzistuoja vadinamoji teisingo karo doktrina – visada buvo giriamos pastangos, kai karys buvo nuskriaustųjų, teisingųjų pusėje.

VEIDAS: Tačiau kariai yra šiek tiek išskirtiniai, nes kariuomenėje dirba kapelionai, o juos vienija ordinariatas, prilygintas vyskupijai.

V.V.: Tai turi senas istorines tradicijas. Šiais laikais mes nieko išskirtinio nesugalvojome. Turbūt pirmieji kapelionai pasirodė dar Romos imperijoje vos įteisinus krikščionybę. Po Milano edikto jie su romėnų legionais žygiavo kartu. Kariai dvasiškai yra itin pažeidžiami – žūtys, sužeidimai, todėl jiems reikia ypatingos pagalbos, psichologinės paramos, tą ir daro kapelionai.

Kapelionų yra ir kitur – ligoninėse, universitetuose, bet kariuomenės ordinariatas yra labiau centralizuota struktūra, prilyginta vyskupijai, o kiti kapelionai to neturi. Karo kapelionai taip organizuoti todėl, kad kariai valstybės gyvenime vaidina išskirtinį vaidmenį. Tai kartais gali būti ir valstybės išlikimo klausimas – tik nuo karių priklauso, ar bus apginta valstybė. Užtai jiems ir skiriamas ypatingas dėmesys.

VEIDAS: Kokių daugiausia problemų kyla kariams? Dėl ko jie dažniausiai kreipiasi į kapelionus?

V.V.: Jei pasižiūrėtume į visų kariuomenių statutus, kapelionų vaidmuo yra labai panašus: kapelionas – įvairių lygių vadų patarėjas, padėjėjas moralės klausimais. Jam tenka ir kitokios funkcijos – patriotinio ugdymo, bendražmogiško auklėjimo. Šių dienų kariuomenėje, žinoma, kai kurios kapelionų funkcijos yra atkritusios.

Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenėje kapelionai atliko labai svarbų šviečiamąjį vaidmenį, skaitydavo paskaitas. Į kariuomenę ateidavo kaimo vyrai, mokslų nedaug ragavę, jiems reikėjo bendražmogiškos patirties. Būtent kapelionams teko užpildyti ir išsilavinimo spragas. Šiandien į kariuomenę ateina gerokai labiau išprusę žmonės, galų gale turime internetą, kitų galimybių, tad šios kepelionų funkcijos nebereikia. Patarimas vadui, bendražmogiškas auklėjimas, tiesioginis bendravimas su kariais, diegiant krikščioniškas vertybes, apie kurias mes daug kalbame, yra pagrindinis kapeliono uždavinys šių dienų kariuomenėje.

VEIDAS: Kaip vyksta šis bendravimas?

V.V.: Net į kovinio rengimo planą įtraukiamos kapelionų paskaitos apie motyvaciją, krikščionišką lyderystę. Tačiau nebūtinai jos sudaro svarbiausią bendravimo dalį. Svarbu ir buvimas, bendravimas su kariais, kapelionas gali pasidalyti savo patirtimi, būti pavyzdžiu, kaip galima įveikti krizinę situaciją. Dabar kapelionų nėra tiek daug, kartais darbo krūvis tenka toks, kad fiziškai nespėji visko apvažiuoti, nes daliniai išsimėtę po visą šalį.

VEIDAS: Esate dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane. Su kokiais didžiausiais iššūkiais kariai susiduria ten, kuo kapelionai gali jiems padėti?

V.V.: Misijose aplinka kitokia, bendruomenė uždaresnė, mažoje erdvėje turi sutilpti daug žmonių. Kapelionų vaidmuo daugiausia yra padėti vadui išlaikyti dvasinį klimatą. Kariams per atstumą atsiranda įvairių problemėlių – kartais iš šeimos sužino kokių nors dalykų, vaikams kas nesiseka, žmogui reikia išsikalbėti. Visi turi savo darbų ir savo vargų, o kapelionas kartais būna tas žmogus, pas kurį galima ateiti pasikalbėti, pasitarti. Stengiamės kiek galėdami atlikti tą vaidmenį – stiprinti moralinį klimatą, išklausyti.

VEIDAS: Kada kareiviai kreipiasi į psichologą, o kada prašo kapeliono pagalbos?

V.V.: Nesame dubleriai – mes truputį kitaip prie žmogaus prieiname. Nesame ir konkurentai, greičiau bendradarbiai, tik šiek tiek skirtingomis priemonėmis dirbame su žmogumi. Kartais kariui norisi konfidencialumo, o psichologai ne visada gali tai suteikti, jie turi užpildyti tam tikrus dokumentus, paskui tai įrašoma į asmens bylą. Kapelionas nieko neįrašo. Apskritai darbo visi turime pakankamai.

VEIDAS: Ar supažindinate kareivius su Katalikų bažnyčios mokymu apie teisingą karą, tinkamą kario elgesį?

V.V.: Apie tai ypač kalbame prieš tarptautines misijas, aiškiname, kad kažkur vykdome misiją toli nuo  tėvynės, tačiau vis tiek ten giname savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, nes šių dienų pasaulis yra labai susijęs, ir veiksmas lygus atoveiksmiui. Kad ir būdami tame pačiame Afganistane, jei ten užtikriname saugumą, tas saugumas persiduos ir ateis iki mūsų per tūkstančius kilometrų. Ir atvirkščiai. Pasaulis šiais laikais labai susijęs. Kad ir kur būtum, galioja tie patys principai – humaniškumas, pagalba kitiems. Tai yra kario duona.

VEIDAS: Netrukus prie kariuomenės turėtų prisijungti šauktiniai kariai. Ar įžvelgiate skirtumų dirbant su jais ir profesionalais?

V.V.: Šauktiniai kariai žengs kariuomenėje pirmus žingsnius – didelės akys iš nuostabos ir panašiai, bet jie greit apsipras, o kapeliono reikalas – kad vaikinai išlaikytų dvasinę pusiausvyrą. Galbūt reikės šiek tiek daugiau pastangų, bet jie tokie pat vyrai. Didelio skirtumo nematau. Šauktiniams galbūt taikomi šiek tiek didesni apribojimai – kareivinių režimas, jie lieka uždaroje, mažesnėje erdvėje. Šiuo požiūriu tai yra tarsi nedidelis grįžimas į tarptautinių misijų aplinką.

Istorija

Lietuvos kariuomenės ordinaras, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas primena, kad pirmieji karo kapelionai Vilniaus bernardinų vienuoliai dalyvavo 1830 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863-iųjų sukilimą prieš Rusiją. Dvasinę pagalbą karo kapelionai aktyviai teikė ir vykstant nepriklausomybės kovoms, tarpukario Lietuvos kariuomenėje bei pokario rezistencijos metais.

Atkūrus nepriklausomybę, 2000-aisiais buvo pasirašytos trys Lietuvos ir Vatikano sutartys, viena iš jų – dėl kariuomenes ordinariato įsteigimo. Pirmuoju Lietuvos kariuomenės ordinaru popiežius Jonas Paulius II paskyrė vyskupą Eugenijų Bartulį.

Kokiais atvejais kariniai veiksmai yra pateisinami, o kada – smerkiami? Ir koks kariuomenės elgesys vertinamas kaip moralus?

Bažnyčios istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius pabrėžia, kad Bažnyčios pozicija konkrečių valstybių ar kariuomenių atžvilgiu yra niekaip nesusijusi ir ją būtina aiškiai atskirti nuo sielovados ar patarnavimo žmonėms, patekusiems į įvairias situacijas. Kariuomenės kapelionatų atsiradimas Katalikų bažnyčioje susijęs su laikotarpiu, kai žmonės negalėjo patys tokio likimo pasirinkti – karinė tarnyba buvo privaloma. Tačiau net jei kariai yra savanoriai, Bažnyčia niekuomet nekelia klausimo, ar ši jų veikla yra pateisinama, gera; neklausia, kodėl jie eina į karą. Nepaisant to, jiems vis tiek stengiamasi patarnauti, nes karo atveju kariuomenėje žmonės susiduria su didžiausiais išbandymais, o dažnai atsiduria ir mirties akivaizdoje.

Klausimas apie karą ir jo teisėtumą bei teisingumą visada buvo aktualus – apie tai svarstė šv. Augustinas, jį sistemiškai išdėstė šv. Tomas Akvinietis, nurodęs teisingo karo kriterijus. Viduramžių Europoje buvo išplėtota ir krikščioniškoji teisingo karo doktrina, kurios pagrindą šiandien galima atrasti Katalikų bažnyčios katekizme.

Jame teigiama, jog kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo stengtis, kad būtų išvengta karų, tačiau nurodoma: „Kol išlieka karo pavojus ir nėra kompetentingos, atitinkamą galią turinčios tarptautinės valdžios, tol valstybių valdžioms negalima paneigti būtinosios ginties teisės, jeigu prieš tai buvo išsemtos visos taikių derybų galimybės.“

Katekizme išskirtos ir sąlygos, kurioms esant karinė savigyna leistina. Gynyba leidžiama, jei tautai ar tautų bendrijai užpuoliko daroma žala tikrai yra ilgalaikė, didelė ir neginčijama, taip pat visos kitos priemonės užkirsti jai kelią pasirodė neveiksmingos ar neįmanomos įvykdyti. Gynyba leidžiama, jei yra rimto pagrindo tikėtis gynybinės sėkmės ir jeigu ginklo naudojimas nepadarys didesnės žalos bei sumaišties negu blogis, kurį reikia pašalinti. Jei šios sąlygos egzistuoja, valstybės valdžia tokiu atveju turi teisę ir privalo įpareigoti piliečius atlikti veiksmus, būtinus valstybei apginti.

„Visi praėjusio amžiaus ir šio amžiaus popiežiai kalba apie būtinybę pirmiausia siekti taikos. Net apsiginklavimas yra matomas kaip būdas išvengti karo, tai yra viena iš priemonių, kad agresijos nebūtų. Morališkai tai gali būti pateisinama. Žinoma, yra išimčių, pavyzdžiui, kai imamasi ginkluotis ir karo scenarijai numato visišką miestų, regionų, nekaltų žmonių sunaikinimą. Tai jau peržengia moralines ribas“, – paaiškina arkivyskupas G.Grušas.

Ar tai reiškia, kad agresija kito atžvilgiu visuomet amorali? Pasak arkivyskupo, būtina atsižvelgti į tai, kad turime pareigą ir trečio asmens saugumui. Tarkim, jeigu kas nors laiko žmogui į galvą įrėmęs šautuvą ir kitų priemonių išsaugoti jo gyvybę nėra, nušauti užpuoliką, kuris smurtauja prieš kitą, policininkams yra teisėtas  veiksmas. Šis principas išsiplečia ir tarp tautų: jeigu matome, kad viena tauta neteisingai puola kitą, žudo, kitų tautų pareiga yra apginti nuskriaustuosius. Tačiau ir tokiu atveju tai suprantama kaip gynyba, o ne kaip agresija – agresija negali būti morali, kaip ir blogis negali būti moralus.

Atsižvelgiant į teisėto karo sampratą reikėtų suprasti bei vertinti ir Dievo įsakymą „Nežudyk“. „Kodėl mes tuomet valgome gyvulių mėsą? – klausia Lietuvos kariuomenės ordinaras G.Grušas. – Kai kas naudoja ir šį argumentą. Tačiau žmonėms yra duota valdžia, o eiti ir be reikalo žudyti gyvulius tik dėl savo malonumo ar kažkokio iškreipto požiūrio irgi nebūtų pateisinama. Klausimas: jei tave kas nors puola, galbūt iš meilės kitam žmogui tu gali pasiduoti? Bet nėra nuodėmė gintis. Kitas klausimas: jei puola tavo vaiką, ar tu turi teisę jį ginti? Pakankamai aišku, kad turi teisę ginti silpnąjį. Iš to ir kilo mąstymas, kad tai nėra žudymas kaip toks, bet gynimas. Teisėto karo atveju žudyti neginkluotus žmones, atsitiktinai ar nesiginant, yra nemoralu ir neteisėta. Staiga branduolinę bombą numesti ant didelių plotų, kad atbaidytum agresorių, kuris dar nepradėjęs veikti, būtų nepateisinama.“

Šiuolaikiniame kare kariuomenės paprastai nebesusitinka mūšio lauke akis į akį, kad per trumpą laiką išsiaiškintų, kuri yra nugalėtoja. Tradicinį konvencinį karą pastaraisiais laikais keičia partizaniniai veiksmai ar išpuoliai, nukreipti prieš civilius gyventojus. Tokioje aplinkoje dažnai net sunku atskirti priešą nuo nuskriaustojo. Tokiomis aplinkybėmis nesunku įsivaizduoti situaciją, kai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė kur nors toli už šalies sienos, vykdydama tarptautinę misiją, pradėtų netinkamai elgtis ar būtų apkaltinta vykdžiusi karo nusikaltimus. Ar tai galėtų reikšti, kad Katalikų bažnyčia pasmerktų tokius veiksmus ir nusisuktų nuo kariuomenės?

Istorikas P.Subačius pabrėžia, jog vien dėl to, kad kapelionai dalyvauja įvairiose procesijose, kurias galima prilyginti kitoms ceremonijoms, kai susitinka valstybė ir Bažnyčia, pavyzdžiui, aukščiausių valstybių vadovų inauguracijai, bei turi teisę patarti karo vadams, dėl šios pagalbos Bažnyčia netampa kariaujančios kariuomenės struktūros dalimi. Bažnyčia išlieka tik kariuomenės, kaip žmonių, socialinio darinio, dalis.

Arkivyskupas G.Grušas sako, kad kapelionai ir medikai dalyvauja tiek teisėtame, tiek neteisėtame kare, siekdami išgelbėti gyvybes ir sielas, kiek jie gali tai padaryti: juk medikas negali pasakyti, kad čia neteisėtas karas, todėl jis jame nedalyvaus, nes yra davęs Hipokrato priesaiką. Taip pat ir dvasininkas sieks išgelbėti žmones, o matydamas neetiškus kariuomenės veiksmus jis visų pirma turi pareigą atkreipti kariuomenės vado dėmesį į klaidas ar amoralų elgesį.

P.Subačius pabrėžia, kad Bažnyčia smerkia karą kaip blogį – žmonių žudymą, jų teisių pažeidinėjimą ir nesiima spręsti, kas yra teisus, o kas kaltesnis, kas pradėjo pirmas: „Pagal krikščionišką doktriną karas visada yra blogis, tik būna mažesnis arba didesnis blogis. Žinoma, vieni labai norėjo, jog popiežius pasveikintų Maidaną ir pasakytų, kad čia viskas gerai, o kiti galbūt norėjo, kad pasmerktų, bet nieko panašaus iš Šventojo Sosto nesulaukė. Lygiai kaip vieni norėjo, kad Šventasis Tėvas nepriimtų Vladimiro Putino, o kitiems, priešingai, tai galbūt atrodė kaip didžiulė pergalė. Bet Šventasis Sostas tokių klausimų net nekelia.“

Dovaidas Pabiržis

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...