2010 Lapkričio 29

Raimundas Milašiūnas

Kariuomenė ir vyriškumo mitas

veidas.lt

Gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius.

Tiek kartų kalbėjau apie rudenį kaip apie kažkokį liūdesį ir nerimą skatinantį laikotarpį, jog nejučia ėmiau versti kalendoriaus lapelius ieškodamas švenčių dienų ir vildamasis, kad gal rasiu ką nors, kas širdį džiugintų.

Ir ką gi? Randu šį bei tą: lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. Kaip ir turėčiau pasidžiaugti, juk kariuomenė – tėvynės gynėja, patriotizmo mokykla, galų gale vyriškumo kalvė. Štai ir turime šventę. Šventę, kuri kažkodėl nevalingai žadina įspūdį, kad kariuomenė – vyrų darinys, ir vėl švenčiame vyrų dieną. Ir iš tikrųjų nieko daugiau linksmesnio lapkritį nerasime, tamsūs rudens vakarai nepalieka jokių vilčių šviesos spinduliams prasibrauti, o ir su vyriškumu tapatinama šventė neblogai prie šio laikotarpio dera. Juk esame įpratę, kad vyrai būtinai turi būti rūstūs, tvirti, neretai šalti lyg niekada nesibaigiantis lapkričio lietus.

Pradėjau nuo kariuomenės, o nejučia baigiau vyrais. Bet juk nieko keista: vyras turi būti tvirtas ir rūstus, pasirengęs bet kurią akimirką savo, o ir šeimos priešams nosį sugurinti. Tikras karys ir šeimos bei tėvynės gynėjas. Labai patriotiška ir realistiška. Bet ar nenutinka kartais, kad nuolat vyrui brukamas karžygio paveikslas tampa pasala ne tik jam, bet ir jo artimiesiems, vaikams bei vaikaičiams, kurie per kartų kartas nešasi dvasią stingdantį šaltį, atsiribojimą nuo jausmų ir bet kokios dvasinės šilumos kibirkštėlės? Visai nemanau, kad mūsų ar kurios kitos šalies kariuomenė ugdo kažkokius dvasios vargetas, tačiau čia noriu kalbėti apie tą paveikslą, kurį pati visuomenė sukuria kalbėdama apie vyriškumą ir skatindama vyrus įgyti gana primityvų rūstaus “tėvynės gynėjo” įvaizdį.

Menu, kaip sykį vesdamas seminarą užsiminiau, kad nuo jokio jausmo bėgti nereikia, o vyrai, kaip ir visi mirtingieji, neturėtų bijoti ašarų. Menu ir tai, kad labiausiai iš tokio teiginio pasišaipė vienas vyresnių grupės dalyvių, kuriam vyro ašaros atrodė lyg iš siaubo filmo, niekaip nesiderinančios su tvirto šeimos maitintojo įvaizdžiu. Jis pats, pasirodo, nei verkė, nei liūdesiu savo širdį dilgino. Paprasčiau tariant, pasidėdavo jausmus kažkur į pasąmonės gelmes ir ten numarindavo. Gal ir numarindavo, bet dar nežinia kas ką: jis jausmus ar jausmai jį. Liūdna, bet šis žmogus šiandien neįgalus, nepakylantis iš vežimėlio po persirgto insulto. Atrodo, kad šįkart jį jausmai įveikė.

Tai vis dėlto kas tam mūsų laikų vyrui nutiko? Kodėl įtikėjome savo karišku įvaizdžiu ir karikatūriškai jį sutapatinome su šaltu ir atsiribojusiu supermenu, kuris lyg holivudinio filmo herojus naikina vieną priešą po kito, bet svarbiausia – neįsileidžia į savo gyvenimą jokio kito žmogaus? “Puiki” vyriškumo mokykla…

Neseniai skaičiau knygą, kurioje vienas šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės kūrėjų Jeremy Holmesas analizavo Britanijai, o ir visam šiuolaikiniam pasauliui, matyt, tinkantį šeimos modelį. Vaizdelis, kaip pasakytų žinomas herojus, susidarytų ne koks… Pasirodo, kad nūdienos šeima pasižymi “užvaikytais” tėvais ir savaip vienatvės, tapatumo ir savarankiškumo problemas sprendžiančiais vaikais. Tikro vyro įvaizdį besisavinantis tokios šeimos galva nebežino nieko kita, tik atsakomybę uždirbti kiek galima daugiau pinigų, o kartu pasinerti į darbą ir pamiršti, kad atsakomybė nėra vien materialinė našta, bet ir dvasinio komforto bei saugumo artimiesiems suteikimas. Tačiau vargu ar saugumą kitiems gali suteikti vyras, kuriam pačiam to saugumo trūksta. Ir iš kur tas saugumas, jei kažkodėl vieni per kitus šaukiam, kad vyras turi išlaikyti šeimą? Būna keista, kai kartais pacientams pasakęs, jog šeimą išlaiko tas, kuriam tąkart geriau sekasi, išgirstu, kad tik vyras už tai turi būti atsakingas.

Nesaugus tėvas – nesaugi žmona, nesaugūs ir vaikai. Tai paprasta aksioma. Nekalbėsiu apie moters vaidmenį, bet tokioje šeimoje augantis berniukas patenka į nepaprastą situaciją. Jam reikia susitapatinti su tėvu, nes būtina vyru tapti, bet kaip tą padaryti, jei tėvas dirba, išgyvena nuolatinę įtampą ir pamiršta bet kokį atsipalaidavimą? Tada vaikas ir bando pasitelkti savo fantaziją bei įsivaizdavimą vyriškumui pažinti. Vyras – tai tas, kuris atsiriboja nuo artimo, o namie nuolat būna pervargęs ir piktas. Štai! Jau auginame naują vyrą: piktą, šaltą ir vengiantį bet kokio artumo…

O ką jau kalbėti apie jausmus? Tai dar viena jautri šiuolaikinio vyro paveikslo vieta. Berniukas tampa vyru, bandydamas atkartoti tėvo elgesį ir savaip įsivaizduodamas jo vaidmenį, o jausmų pamokas tėvai jam suteikia tiesioginiais “protingais” pamokymais. Pavyzdžiui: “Vyrai neverkia!” arba “Koks tu vyras, jei bijai?” Pažįstama, ar ne?

Kiek mūsų esame patys ne tik tai girdėję, bet ir savo sūnus taip raminę? Tai kodėl tuomet stebimės, kad užaugęs mūsų sūnus pykčiu atsako į netektis, sunkumus ar pavojus? Negavęs leidimo verkti ar bijoti, berniukas pasirenka tai, kas jam belieka.

O lieka ne kažin kas. Visi teturime keturis jausmus: liūdesį, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Visi kiti tėra jų kombinacijos. Tai jei liūdėti ar bijoti draudžiama, berniukas pasirenka pyktį – džiaugtis juk nėra kuo… Pasitelkime fantaziją ir bandykime įsivaizduoti, kas laukia šio vyru tapsiančio amžino berniuko būsimosios šeimos ir jo paties sūnaus. Nesistengiu suabsoliutinti, tačiau toks scenarijus, deja, nėra retas.

Ir vėl sukasi tas nelemtas užburtas ratas… O juk būtų gerokai paprasčiau, jei suvoktume, kad mums visiems reikia ašarų. Net ir mašina, jei jos laiku nesutepsi, sustos. O žmogus – gerokai sudėtingesnė mašina. Tik jį kartais tenka ne tepalu, bet ašaromis sutepti. Ir vyrus taip pat… Kita vertus, jausmai, jei jų neišreiški, atsideda mūsų vidiniame pasaulyje. O vidinis pasaulis – tai ne vien dvasia, bet ir kūnas. Štai ir nutinka, kad ima tie jausmai mūsų kūną graužti, ir baigiasi viskas opalige, insultu ar infarktu.

Tai gal neverskime vyrų tapti rūsčiais kariais ne mūšio lauke, bet savo šeimose ar tiesiog visuomenėje, ir gal tada mažiau turėsime pseudogeležinių vyrų, kurie nelaimingus padaro savo artimuosius, o pačius save galiausiai pasodina į neįgaliųjų vežimėlį. Tada gal nekils grėsmė, kad mūsų kariuomenė pasižymės agresija bei abejingumu kitiems žmonėms ar tautoms, ir taikos iš tikrųjų bus gerokai daugiau…

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...