2014 Rugsėjo 05

Arūnas Brazauskas

Karas: didelis šaltasis, ar didelis karštasis?

veidas.lt

Anne Applebaum parašė komentarą, kurį išspausdino „The Washington Post“, – „Karas Europoje nėra isteriška idėja“. Autorė svarsto apie 1939 m. vasaros nuotrauką iš vestuvių Lenkijoje: po kelių mėnesių visi įsiamžinę žmonės buvo žuvę arba pabėgę. Ir niekas negrįžo.

 

Nuolatinė „The Washington Post“ apžvalgininkė rašo, kad, žiūrint atgal, tie naivūs žmonės, užuot šventę vestuves, geriau būtų viską metę ir rengęsi visuotinam karui. Anne Applebaum klausia, ar 2014 m. taip turėtų elgtis ir ukrainiečiai. Gal ir Vidurio Europos gyventojams derėtų labai susirūpinti?

Klausimai nėra tušti dėl kelių priežasčių. Viena vertus, apžvalgininkė rašo apie vestuves, kurios vyko dabar jai priklausančioje Lenkijos kaimo sodyboje, – taigi ji išties klausia, ką jai dabar reikėtų daryti. Be to ji yra Radoslawo Sikorskio, Lenkijos užsienio reikalų ministro, sutuoktinė ir vaikų motina. Atsižvelgiant į Europos politikų kalbas, negalima sakyti, kad ji išreiškia vien susirūpinimą dėl savo šeimos.

Rugpjūčio pabaiga, kada pasirodė komentaras „The Washington Post“, – karo Ukrainoje eskalacijos metas. Ukrainiečių armija spaudė vadinamuosius separatistus, buvo beapsupanti Donecką, tačiau tiesiogiai įsikišo Rusija – metė pastiprinimus į separatistų užgrobtą teritoriją prie Donecko ir Luhansko, taip pat įsiveržė į Pietų Ukrainą ir sukūrė placdarmą, iš kurio galima pulti ukrainiečiams vis dar priklausantį Mariupolio uostą.

Jei vertinsime vien kariniu požiūriu, karas Rytų Ukrainoje, kur labai menkai naudojama aviacija ir didžiausi veikiantys daliniai yra batalionai, vis dar laikytinas mažo ar bent jau vidutinio intensyvumo konfliktu.

Iš Kremliaus įvairiais kanalais nutekinama informacija apie neva tikruosius Vladimiro Putino planus. Viena tokia žinia įdėta šio „Veido“ numerio 58 p.: Vladimiras Lukinas, V.Putino emisaras Ukrainoje, vykdęs ten reikšmingas derybines užduotis, aiškina, kad tiesioginio Rusijos karinio įsikišimo tikslas – priversti Ukrainą derėtis dėl savo santvarkos. Esą Kremlius nesiekia okupuoti dalies Ukrainos, jam tik reikia, kad Donecko ir Luhansko sritys taptų autonomijomis su veto teise, sprendžiat, pavyzdžiui, dėl Ukrainos stojimo į NATO. Jeigu dalis Rytų Ukrainos bus prijungta prie Rusijos, tai nebus ir federacinės ar konfederacinės Ukrainos su ten įsmeigtu Rusijos „geluonimi“.

Ukrainai prilipo palyginimas su smauglio auka, kurią šliužas vis labiau suveržia po kiekvieno jos krustelėjimo. Tačiau palyginimą galima pritaikyti Rusijai: kuo labiau ji spaudžia Ukrainą, tuo daugiau sankcijų taikoma Rusijai.

Didelio „karšto“ karo, apie kurį svarsto A.Applebaum, dar nėra – yra tik santykinai mažas karas Ukrainoje ir Vakarų konfrontacija su Rusija, išvirtusi į ekonominį karą.

Spėliojama, ar vis dar nepasiekęs pergalės Ukrainoje – neprivertęs jos „federalizuotis“, neišgavęs atviro JAV ir jų partnerių pritarimo tokiai „federalizacijai“, kuri reikštų šalies padalijimą, V.Putinas nesimes į kitą avantiūrą, siekdamas padidinti Vakarų mokamą kainą už tai, kad šie nenuolaidžiauja. Nurodomos galimos Rusijos provokacijų kryptys: Kazachstanas, tarpusavyje konfliktuojančios Armėnija ir Azerbaidžanas.

Reikia atsižvelgti į tai, kad JAV su sąjungininkais yra dviejų karo židinių – Irako ir Ukrainos „gaisrininkai“. Vokietija Irako kurdams pasirengusi tiekti ginklus, o Ukrainai, vaizdžiai kalbant, – tik neperšaunamas liemenes. Tačiau jei Vakarai nuspręs apginkluoti Ukrainą, A.Applebaum komentarą bus galima laikyti perspėjimu su pranašiškais klausimais.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Arūnas Brazauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...