2011 Sausio 14

Raimundas Milašiūnas

Karas ar taika?

veidas.lt

Tik siekiai judėti pirmyn, suderinti su meile kitiems, teatneša sėkmę ir išvaduoja mus nuo bereikalingo savęs ir aplinkinių naikinimo.

Kiekvienų metų pradžia jau kažkaip savaime nuspalvinama karo ir taikos tema. Vos įžengę į Naujuosius metus kartu su Bažnyčia švenčiame Pasaulinę taikos dieną, vis tebesitęsia Kristaus gimimo iškilmės, kurios reiškia ne ką kita, kaip tą patį taikingą sambūvį bei toleranciją, ir taip nejučia priartėjame prie Trijų karalių šventės, kuri jau pamažu taikų vaizdą ima keisti. O kaipgi kitaip vertinti trijų išminčių, norinčių pagarbinti gimusį Mesiją, pasirodymą, jei jiems ant kulnų tuoj pat ima lipti klastingasis karalius Erodas, visais būdais ne tik bandąs naujagimį nužudyti ir užkirsti kelią savo viešpatavimo praradimui, bet ir netiesiogiai naikinąs gėrį, taiką ir toleranciją? Taika pamažu pradeda užleisti vietą karui…

Dar vienas žingsnis, ir jau tik mūsų tauta priartėja prie dar vienos metų pradžios datos – Laisvės kovotojų dienos, pažymimos sausio 13-ąją. Šią dieną, atrodytų, turėtume pamiršti toleranciją ir įsisąmoninti faktą, kad gyvenimas yra nuolatinė kova, o taika paprastai pralaimi karui.

Atrodytų, dvi nesutaikomos priešininkės valdo mūsų kasdienį gyvenimą ir net mus pačius. Dar nuo S.Freudo laikų buvo žinoma, kad žmogus yra veikiamas jo vidinį pasaulį drebinančių kovų. Psichoanalizė tas jėgas įvardijo varomis, arba instinktų psichologine išraiška. Pamenate? Seksualinis instinktas, apie kurį labai mėgsta pakalbėti visi – nuo paauglio iki dar šiek tiek ant kojų besilaikančio senolio, ir agresija, kuri skatina mus išlieti vidinę įtampą ir įtvirtinti savo galią.
Visa su seksualiniu instinktu susijusi, bet niekaip lytinių santykių neatspindinti veikla ir įgavo libidinės varos pavadinimą. Psichologiškai tai reiškia ir žmogaus meilę kitam žmogui, rūpestį ir globą, galiausiai – tą mūsų jau minėtą toleranciją ir taikos siekius. Tuo tarpu agresyviojo instinkto psichologinė išraiška, dar kitaip kartais vadinama mortido ar detrudo, nors labiau mėgstamas agresyviosios varos terminas, pasireiškia ne tik agresyviais polinkiais, bet ir siekiu valdyti, pirmauti, galiausiai – siekti karjeros. Bėda ta, kad siekdami karjeros mes neretai pamirštame kitus žmones, lipame per galvas, o kartais esame linkę ir apgauti, pamiršdami savo pažadus.

Visai neseniai susidūriau su vienos kompanijos verslininkais, kurie siekdami sau naudos prižadėjo aukso kalnus, tačiau, vos gavę naudos ir žmogumi pasinaudoję, savo pažadus tesėti pamiršo. Daug buvo planų, tačiau jie akimirksniu žlugo, nes viena pusė “pamiršo”, kad juos buvo davusi. Liūdniausia yra tai, kad mano minimi verslininkai ne alkoholiu ar kitais žemiškais dalykais užsiima, bet atlieka ir kultūrinį darbą, pretenduodami įsitraukti į žmogaus dvasios puoselėtojų gretas. Tai ko norėti iš verslininkų materialistų, kai dvasines vertybes kuriantys žmonės taip lengvai nusispjauna ant kito žmogaus dvasinės savijautos? O gal tai ir yra įrodymas, kad agresyvioji mūsų vidinio gyvenimo vara būdinga ne primityviesiems, o ir bet kuriam paprastam žmogui? Ir jokio karo nereikia – agresija ir godumas ar nauda sau kartais net blogiau nei kariaujančiosios pusės agresyvumas.

Paminėjau ir godumą. Labai liūdna, kad godumas užvaldo ne tik mūsų verslininkus, bet ir valdžioje besidarbuojančius žmones. Jau ne kartą girdėjome, kaip vienas ar kitas seimūnas “prastūminėja” savo bendrovei ar verslo grupei naudingus įstatymus. Atsimenu ir tai, kaip vienas sveikatos apsaugos ministras savo buvusiai (o kaip vėliau paaiškėjo, ir būsimajai) ligoninei pažangiausios aparatūros pamėtėjo. Ar tai ne ta pati agresyviosios varos išraiška – lipti ne tik per konkurentų, bet ir per paprastų žmonių galvas? Ir ko norėti iš eilinių žmogelių, jei mūsų pačių išrinktieji į save nagus riečia? O juk valdžios atstovų paskirtis – rūpintis šalimi ir jos žmonėmis. Kitaip tariant, ne agresyviąją, bet libidinę varą puoselėti.

Taigi neretai pamirštame, kad abi varas turime. Jei tai būtų tik pavienio žmogaus bėda, dar ne taip ir baisu, bet kai tai apima valdžios žmones ir godumas bei rūpestis savimi juos visiškai užvaldo, tai jau tampa visuotine problema. Ar ne panašu į Erodo istoriją? Godus žmogus turi stiprią agresyviąją varą, o tai jau žingsnis ir į atvirą agresiją prieš savus ar svetimus. O kiekviena agresija sukelia ir atsakomąją. Kelias smurtui atviras. Ar ne kažkas panašaus vyko prie Seimo rūmų prieš porą metų?

Ir kaip tai nepanašu į įvykius prie Seimo prieš dvidešimtmetį… Tuomet agresija valdė sovietinės sistemos gynėjus, o Seimo rūmus apsupusieji iš savęs spinduliavo tik paprasčiausią meilę. Meilę žmogui: savo išrinktiesiems, savo bendražygiams, savo šaliai. Ir jokio godumo, tik savęs atidavimas kitiems. Taika prieš karą. Taika, kuri visada laimi.

Libidinė vara ir meilė prieš agresiją. Meilė visada laimi. Nevertėtų to pamiršti ir tautos išrinktiesiems. Arogancija ir agresija – vienos šakos vaisiai, o jie visada nukrinta pirmieji. Kartais ir su visa juos užauginusia šaka. Todėl kaip libidinės varos proveržis išsiskiria naujojo Vilniaus mero pastangos ne tik kalbėtis su žmonėmis, bet ir pačiam jais pasirūpinti, siaučiant pūgoms paėmus kastuvą į rankas ir įsitraukus į paprasto žmogaus triūsą.

Taigi mūsų gyvenimą ir mus pačius valdo dvi prieštaringos jėgos – agresija ir meilė, karas ir taika. Šiandieninė psichologija sutinka, kad tai nėra dvi savarankiškos varos, bet dvi vienos monetos pusės. O tai reiškia, kad visi mes turime ir agresijos, vedančios mus į priekį, ir meilės, neleidžiančios tame judėjime pamiršti kito žmogaus. Sausio 13-osios aukos puikiai tą įrodė. Meilė tėvynei ir jos žmonėms siuntė juos prie Seimo ar Televizijos bokšto, o agresija padėjo išstovėti tada, kai gyvuliškos jėgos stumiami sovietiniai kareivos žvangino ginklais. Tie žmonės nereikalavo ir nedarė nieko vien dėl savęs – jie atidavė save. Godumas ir agresija pralaimėjo meilei ir taikai. Tačiau pergalę lėmė abiejų jėgų samplaika.

Ne pavienė meilė ar vieniša agresija laimi. Negandas ir sunkumus įveikti padeda tik abiejų jėgų ryšys: mindydami kitus agresijos liūne, mes gal ir užkopsime karjeros laiptais ar, aukodami save kitų gerovei, pamiršime save pačius. Ir abiem atvejais liksime vieni. O tai ir yra didžiausia žmogaus tragedija, liudijanti, kad tik siekiai judėti pirmyn, suderinti su meile kitiems, teatneša sėkmę ir išvaduoja mus nuo bereikalingo savęs ir aplinkinių naikinimo. Matyt, tokią pamoką mums ir davė Sausio 13-osios aukos.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...