2013 Spalio 12

Kančia nuvainikuota. Tegyvuoja kančia

veidas.lt

D.Matvejvas

Tyla – prieš triukšmą, asmenybė – prieš minią: sostinės premjerų apžvalga.

Rugsėjo premjerų amplitudė sostinėje atskleidė šiuolaikinio teatro įvairovę: nuo pabrėžtinai emocingo eiliuoto teksto deklamavimo „Dar vienoje meilės staigmenoje“ iki sąmoningai mechaniškai beriamų Euripido eilučių spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas“. Nuo pastarojo sąlyginio kameriškumo – iki globalios Ameriką, Izraelį, Lenkiją ir net mirusiųjų pasaulį apimančios universalios „Mūsų klasės“ erdvės. Nuo pridėtinių prasmių chaoso operoje „Ernani“ – iki pavyzdingai išgryninto „Žuvėdros“ psichologizmo.
Šis tekstas – bandymas apžvelgti, kurie kraštutinumai žiūrovų akyse pasiteisino, o kurie paliko abejonių poskonį.

Kančia kaip reliktas

Cezaris Graužinis skelbė apie siekį eksperimentuoti su marivodažu – aštuoniolikto amžiaus pradžios prancūzų dramaturgo Marivaux eilių ironišku rafinuotumu. Realiai „Dar viena meilės staigmena“ publiką pasitinka rankas iš nevilties grąžančia Markize (akt. Brigita Arsobaitė), kurios įnirtingas gedulas priešpriešinamas efektingai iškirptei ir ryškiam makiažui. Dar daugiau juoko plūsteli kartu su skausmo perkreipta Ševaljė (akt. Paulius Čižanauskas) povyza. Sklandžiai liejantis Marivaux tekstui, žiūrovas raginamas stebėti, kaip manieringi žodžiai prieštarauja tikriesiems veikėjų ketinimams, ir daryti teisingas išvadas.
O pagrindinė iš jų – kad meilės kančios yra romantikų išgalvotas, absoliučiai nerezultatyvus ir nenuoširdus reliktas. Tereikia priimti pasaulį paprasčiau, ir jis klusniai pritūps prie jūsų kojų, o besikankinančiam neurotikui būtinai atsuks prašieptas iltis.
Viskas būtų gerai, jei ne abejonės, ar emocinis primityvizmas ir kančios nuvainikavimas nūdienos materialistų visuomenėje nusipelno tokios žodingos reklamos. Žmogaus, kaip lengvai priglaudžiamo ir paleidžiamo daikto, suvokimas ir šiaip besąlygiškai vyrauja, todėl nelabai motyvuotas toks dramaturginės medžiagos pasirinkimas. Taip, įmantrusis marivodažas kartu su storais eilių pluoštais „Cezario grupei“ pakluso, bet kas mums iš to? Na, pasigėrėjome šaunia Juliaus Žalakevičiaus vaidyba – išsiskirti iš kolegų jam padeda keli sparčiai mainomi, išradingai parodijuojami personažai. Šiek tiek įvairesnių spalvų pademonstravo ir P.Čižanauskas, o visiems kitiems pritrūksta elementarios charakterių dramaturginės evoliucijos.
Netgi pats Marivaux visažinių tarnų poros išsiskyrimu įspėjo, kad ne viskas meilėje taip lengvai numatoma, kaip įsivaizduoja jos dėsnių paprastumą deklaruojantys naivuoliai. Būtent tas „nenumuilintas“ tragizmo lašas pajuokai išstatytos kančios akivaizdoje suteikė reginiui bent mažytį lašelį prasmės.

Mirtis kaip kasdienybė

Kontrastas Marivaux tiesmukumui – svečio iš Maskvos Konstantino Bogomolovo režisuotas „Mano tėvas – Agamemnonas“ Vilniaus mažajame teatre. Spektaklis, kaip žiūrovo tolerancijos egzaminas, kurį išlaiko tik platesnį šiuolaikinio teatro suvokimą išsiugdžiusi publika.
Režisierius nė neslepia mėgstąs stebėti, kaip salę jo spektaklių metu palieka tebesantieji pakeliui į tokį suvokimą. Tačiau ir jų pasąmonė neišvengiamai priima impulsą praplėsti lig šiol praktikuotą teatrinių žaidimų taisyklių rinkinį. Jie dar ilgai svarstys, ką galėtų reikšti ilgiausios pauzės, kurios kylant spektaklio įtampai pradeda net spengti, ir kokia prasmė scenoje tris kartus iš eilės kartoti tą patį. Ir, žinoma, kodėl antikinis tekstas čia beriamas mechaniška sunkiai pagaunama greitakalbe, anuliavus bet kokį emocinį santykį.
O jeigu svarstys, tai greičiausiai prieis prie išvados, kad Euripido teksto netgi nebuvo būtina suprasti, nes šiame spektaklyje jis tėra garsinis fonas, priešpriešinamas ilgoms pauzėms: lygiai kaip fabriko gaudimas ar mechaninio žaisliuko tarškesys. Per pauzes dažniausiai kas nors numiršta – apie tai informuoja begarsio kino laikus primenantys įrėminti titrai. Ir ne taip svarbu, ar numiršta visam laikui, ar tuoj pat prisikelia, nes tarp artimiausių žmonių tvyranti tyla (arba jai prilygstantis vienpusis bereikšmio tarškesio srautas) ir yra lėta, bet neišvengiama šeimos mirtis. Kai abejingumas pasiekia tokią ribą, nuosavo vaiko aukojimas tampa savaime suprantamas. Todėl Ifigenija (akt. Elžbieta Latėnaitė), kaip įprasta, padaro namų darbus, pasižiūri mėgstamą serialą ir klusniai išeina mirti: juk mirtis šiuose namuose tapusi kasdienybe.
Galima tik įsivaizduoti, kiek pastangų iš spektaklio aktorių pareikalavo tiek sustingusių pauzių laikymas, tiek beviltišką susvetimėjimą atskleidžiantis kalbos anemiškumas, kai net elementariausios kasdienės frazės skiriamos tarsi bejausmei sienai, o ne dukteriai, sūnui, vyrui ar žmonai. Titrai rėmeliuose drovesnes sielas kartais šokiruoja, tačiau taip pat nestokoja lakoniškos ironijos. Savito atpažįstamumo žavesio turi realistiškai atkurtas daugiabučio kambarys ir užuominos, kad jame užaugę vaikai neišvengiamai atkartos tėvų gyvenimus: aukos savus vaikus, tyliai pribaiginės sutuoktinius ir beprasmiškai mirinės ant sofos. Mąstymui išties palikta erdvės.

Muzika, o ne logika

O štai operoje ilgų pauzių būti negali. Ko gero, vienintelė scena, privertusi sustingti „Ernani“ žiūrovus, – mirtį šaukiantis Silvos ragas. Ir ne taip svarbu, kad prancūzų režisieriaus Jeano Claude’o Berutti valia durklą vėliau pakeitė nuodai, o iš paskos Ernaniui į mirties glėbį puolė ir jo mylimoji. Svarbiau, kad pasimetę režisieriaus pasiūlytoje traktuotėje žiūrovai spėlioja, kaip dama iš Diego Velazquezo paveikslo sugeba nusinuodyti: gal taip sunaikinamas vertingas meno kūrinys? Režisierius, pirmame veiksme įspūdingai demonstravęs atgyjančius ispanų meno šedevrus, jiems anaiptol nepadeda spręsti savo pakišto rebuso: tiesiog dezertyruoja iš Prado muziejaus į tradicinį libretą, ir gaudyk vėją laukuose.
Taigi šis G.Verdi operos pastatymas labiau skirtas įsitikinusiems, kad operoje svarbiausia – muzikalumas ir vizualumas, o ne griežta siužeto logika. Iš lietuvių atlikėjų norėtųsi išskirti Silvos partiją premjerose sėkmingai dainavusį jauną bosą Tadą Girininką, scenoje niekuo nenusileidusį kviestinėms užsienio žvaigždėms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...