2010 Rugsėjo 02

Kazys Saja

Kamuolys

veidas.lt

"Veido" archyvas

Naujausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga – ilgai lauktas rašytojo Kazio Sajos apsakymų rinkinys “Nežinia kur nežinia kas”. Apsakymą “Kamuolys” mūsų žurnalui atrinko pats autorius.

Norberto Vainiaus namuose buvo saugoma šeimos relikvija – storų vilnonių siūlų kamuolys, iš tolo primenantis ežį. Gyvo ežio niekad nemačiusiai Rugilei tie virbalais persmeigti siūlai jau nebebuvo toks šventas ir neliečiamas daiktas.

Senoji Vainienė už ką nors ją bausdama išimdavo kamuolį iš stiklinės lentynos ir liepdavo jai mokytis megzti. Senelis nebeprieštaravo. Šiurpi to kamuolio istorija jau buvo virtusi pasaka.

Norbertas Vainius turėjo seserį dvynę, kuri ten, Sibire, nuskendo upėje gelbėdama jį. Baisiausia buvo tai, kad Norbertas tada plaukiojo geriau už savo seserį. Jis tik vaidino skęstantį. Iš pradžių manė, kad sesuo taip pat sumanė jį pagąsdinti. Bet ji iš tikrųjų skendo ir Norberto pagalbos laiku nebesulaukė.

Tada jį ir ištiko pirmasis nuomario priepuolis. Rugilė yra mačius, kokia keista ir baisi toji liga – epilepsija… Kai Rugilė buvo mažesnė, dar mokyklos nelankė, senelis jai pasakojo, kad Epilepsija – tai vienos raganos, Sibiro šamanės, vardas. Ji ir dovanojusi jam kamuolį, kad Norbertas pasveiktų, kad apsiramintų. Liepus siūlo galą pririšti prie sesers kapo kryžiaus ir eiti, kur akys veda. Kai kamuolys išsivynios, jis jame atrasiąs visus atsakymus: kodėl žuvo sesuo, kaip jam išpirkti savo kaltę ir vėl būti sveikam.

Norbertas tada įsidėjęs tą kamuolį kartu su duonos kriaukšle į savo kuprinę ir iškeliavęs nežinia kur ieškoti nežinia ko. Bet jį atsivijusi motina, radusi gulintį, priepuolio ištiktą, vabzdžių sukandžiotą, ir parsivedusi atgal. Persmeigusi tą kamuolį virbalais ir parodžiusi, kad jame nieko nėra.

Ne kas kitas, o pati mama kelis tokius kamuolius buvo atsivežusi iš Lietuvos. Vilnoniais siūlais buvo apvyniojus šeimos brangenybes: vestuvinius žiedus, auskarus, vyro dovanotą segę, auksinį kryželį… Visa tai mama jau buvo išmainius į duoną, į konservus, į vaistus… O šitame vilnonių siūlų kamuoly jau nieko vertingo nebebuvo – gal koks sulankstytas popiergalis ir viltis kada nors dar grįžti į tėvynę.

Rugilė pagaliau sužinojo, kad senelio šeima po karo buvo ištremta į Sibirą. Jos prosenelis, profesorius, sovietų valdžiai buvo nusikaltęs tuo, kad savo studentams per gamtos paskaitas patarė prisiminti gyvūnų mimikriją. Kas neturi aštrių nagų, plėšrūno ilčių, kas neįstengia nuo jų pabėgti, tam lieka tik viena išeitis – keisti savo pavidalą, spalvą, apsimesti ne tuo, kas esi iš tikrųjų.

Senelė buvo prasitarus, jog Norbertas Vainius, įvaldęs tą mimikrijos meną, puikiai suvaidino nuomarį, kad jo nepaimtų į sovietų armiją arba kad saugumiečiai jį liautųsi verbavę ką nors išdavinėti.

Tie Norberto priepuoliai ilgam aprimo, kai jam su mama buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Čia jis pasijuto laimingas “radęs savo pražuvusią seserį”. Taip jis yra kalbėjęs apie Rugilės senelę, savo žmoną, kuri buvo gimusi tą pačią dieną, kai Sibire nuskendo Norberto sesuo. Ji ir liko palaidota ten, prie Jenisiejaus, o lageriuose nukankinto tėvo kapas jiems buvo nežinomas. Tą vienintelį išlikusį kamuolį Norberto mama brangino taip, tarsi be jo ji nebūtų radusi kelio atgal.

Kai ji pasimirė, senasis Vainius jau nebedraudė žmonai to kamuolio judinti. Sakė, kad, šiaip ar taip, jis privalo sudilti, čia suvyniotas jo gyvenimo siūlas. Vainiui vis labiau rūpėjo, kas to kamuolio viduj. Gal ten yra kokia popieriaus skiautė, ant kurios jo tėvas paliko žinutę savo sūnui ir dukrai…

Šį kartą Rugilė turėjo ne tik megzti, bet ir slaugyti sergantį savo senelį Norbertą.

– Tai kuo dabar nusikaltai? – paklausė šis, matydamas, kaip ji vargsta, įpareigota toliau megzti jam šaliką.

– Argi nematai? Į antakį akcentą įsivėriau.

– Aa… Iš tikro… Ir kokia ta bausmė? Kiek tu čia turėsi vargti?

Rugilė gūžtelėjo pečiais:

– Kol baigsis siūlai… Arba mano kantrybė.

– Žinai, ką padarykim, kad tau nereiktų vargti?.. Nuimk nuo taburetės visus mano vaistus, apversk ir pradėk vynioti siūlą aplink visas keturias kojas. Pasidarysime giją, o tada nuspręsim, ką su ja daryti.

– O senelė ant mūsų nesibars?

– Jeigu barsis, aš vėl suvyniosiu. Ir man, kaip ir tau, būtina miklinti rankas. Kitaip ir šaukšto nebenulaikysiu.

Rugilė padarė taip, kaip jis patarė. Senelė buvo išėjusi į parduotuvę, o tėvai ir vyresnė sesuo jau visą pusmetį uždarbiavo Norvegijoj. Išvažiuodami sakė: išmoksi slaugyti senelį – ir tu ten galėsi užsidirbti.

Norbertas Vainius, kaip ir jo tėvas, buvo gamtininkas. Dar Irkutske įgytų biologijos žinių raizgalynę jis jau ne kartą mėgino savaip išpainioti ir gražiau suvynioti. Bet jam iki šiol nebuvo aiški gamtos raida ir jos tikslingumas. Iš vienaląsčių išsivysto daugialąsčiai, atsiranda augalai, gyvūnai… Mėsėdžiai minta žolėdžiais arba drasko viens kitą ir galiausiai iš tos velniavos išsivysto visaėdis žmogus. Ieškantis ne tik maisto, būsto, bet ir savo egzistavimo prasmės…

Ar bedvasė Žemė galėjo pagimdyti tokį mąstantį padarą? Ir kam jis toks buvo sukurtas? Koks tolimesnis evoliucijos kelias? Buvo dar vienas klausimas, į kurį Norbertas vis nerado atsakymo. Jokios kitos gyvūnų rūšies individai nėra tokie skirtingi kaip žmonės, tarp kurių matom “erelių” ir “šūdvabalių”, turčių ir skurdžių, bukagalvių ir genijų… Gal klaidingai suprastas humanizmas bergždžiai mėgina galynėtis su Gamta ir stabdyti jos atranką?

Vieno priepuolio metu Norberto sąmonė tarsi nušvito ir jam pasirodė, kad jis galiausiai sužinojo tiesą. Tačiau toji tiesa dar buvo kitam nepasakoma, bežodė. Kol jis ieškojo tinkamų sąvokų, visi atsakymai išbluko. Liko tik slegianti, įkyri abejonė, ką jis iš tiesų patyrė – tikrą nušvitimą ar tik iliuziją, prilygstančią proto užtemimui.

Bet šį kartą nuojauta jo neapvylė: vilnoniai siūlai iš tiesų buvo apsukti ant sulankstyto popieriaus lapelio. Tėvas tikriausiai jį buvo išplėšęs iš savo dienoraščio ar iš kokios užrašų knygutės. Lapelyje buvo parašyta:

Įsitikinau, kad mūsų laisvė yra ribota, tiesa nežinoma, meilė laikina… Amžina tik VILTIS. Ja ir pagrįstas mūsų troškimas rasti nepaneigiamą tiesą, amžiną meilę ar laimę. Visa tai radusiems galbūt net laisvės nebereiktų…

Ir dar: sužinojau, kad magišką žodį SAMZARAM, kuris gali atrakinti bet kokią paslaptį, reikia skaityti žydiškai – iš dešinės į kairę.

Sutrikusiai Rugilei ilgai tylėjęs Norbertas pasakė:

– Dabar jau eik. Senelei pasakyk, kad aš tau nuodėmes atleidau. O ji tegul atleidžia man.

– Už ką? – paklausė Rugilė.

Norbertas pasižiūrėjo į mergaitę, ištiesė ranką norėdamas paglostyti jai galvą, bet anūkėlė atsitraukė. Pabijojo, kad senelis sugrubusiais pirštais gali užkabinti jos “akcentą”.

Apie autorių

"Veido" archyvas

Kazys Saja yra parašęs per tris dešimtis pjesių, išleidęs keliolika knygų suaugusiems skaitytojams ir vaikams. Ilgokai brandintas apsakymų rinkinys “Nežinia kur nežinia kas” pačiu pavadinimu nusako autoriaus išpažįstamą Paslapties pojūtį. Tai apmąstymai apie klystantį ir ieškantį žmogų, apie iki šiol nesurastą Dievą ir gyvenimo prasmę. Vengdamas nuobodybės autorius skrupulingai sveria kiekvieną sakinį ir dažnai pasitelkia humorą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...