2015 Rugsėjo 22

Kalbos inkvizicija

veidas.lt

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priešinimasis kai kurių turistams reikšmingų Vilniaus autobusų maršrutų nurodymui ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba dar kartą priminė apie tai, kad Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos šalių, valstybinės kalbos politika yra viena griežčiausių pasaulyje.

Dovaidas PABIRŽIS

Kas Vakaruose yra beveik savaime suprantama, rytinėje Baltijos pakrantėje iki šiol – tabu. Tokios politikos rezultatas – dešimtmečiais besitęsiantys ir nereikalingą įtampą keliantys ginčai dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose originaliais rašmenimis, vietovardžių pavadinimų nurodymas tautinių mažumų kalba ir stringantis rusų integracijos procesas Latvijoje bei Estijoje.

Prieš tris sezonus Rygos VEF krepšinio klubas vykdė aktyvią reklamos kampaniją mieste – vos ne kiekviename maršrutinio transporto stende puikavosi kuris nors komandos žaidėjas arba ekipos treneris (tuo metu komandai vadovavo lietuvis Ramūnas Butautas). VEF žaidė ir legionierius amerikietis Curtisas Millage’as. Tačiau atpažinti save gynėjas greičiausiai galėjo tik iš fotografijos: pagal griežtas latvių kalbos politikos taisykles Curtisas Millage’as buvo paverstas Kērtissu Miledžusu.

Dėl tos pačios priežasties viena populiariausių dainininkių pasaulyje Beyonce Knowles Latvijoje yra Bejonse Noulza, bitlas Paulas McCartney – Pols Makartnijs, legendinis kantri atlikėjas Johnny Cashas – Džonijs Kešs ir pan.

Naujagimis pavirto numirėliu

Be to, Latvijoje, į kurią iš paskutiniųjų lygiuojasi Lietuvos kalbos politikos formuotojai, labai puoselėjamos ir daiktavardžio giminės tradicijos, todėl taisyklės nurodo, kad berniukų vardai privalo baigtis raide s arba š, o mergaičių – a arba e. Prieš keletą metų, kai Liepojos miesto gyventojas Sergejus Antonovas panoro duoti savo sūnui vardą „Miron“, jam nebuvo leista to padaryti – atsakingos institucijos reikalavo įregistruoti vardą su privaloma s pabaigoje.

„Registrų biure man pasakė, kad toks vardas, jeigu jis nesibaigia s raide, negali būti registruotas. Atsakiau jiems, kad tokiu atveju vardas įgyja visiškai kitą reikšmę, nes papildžius dar viena raide jis skamba kaip „miręs“ (latvių kalboje mironis – numirėlis, lavonas)“, – Kuržemės televizijai tuomet skundėsi norimo vardo vaikui taip ir negalėjęs suteikti tėvas.

Atkūrus nepriklausomybę, Latvijoje buvo atkurta ir 1922 m. Konstitucija, tačiau valstybinė kalba joje nebuvo nurodyta. Todėl 1998-aisiais priimtą Valstybinės kalbos įstatymą, vėliau ne kartą koreguotą, kalbos politikos analitikai laiko vienu sudėtingiausių pasaulyje.

Pirmojoje jo redakcijoje mėginta nustatyti oficialios kalbos vartojimą privačiame sektoriuje – įmonėse ir įstaigose, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su visuomenės gyvenimu. Tačiau po aršios tautinių mažumų ir tarptautinių organizacijų kritikos (iki 2001-ųjų Latvijoje veikė ESBO misija), šių nuostatų atsisakyta.

Šiandien valstybinės kalbos vartojimas kultūriniuose renginiuose ar verslo sektoriuje nereglamentuojamas, o norint dirbti valstybinėse įmonėse ar institucijoje, atsižvelgiant į darbo pobūdį, būtina išlaikyti vieną iš trijų kalbos mokėjimo kategorijų.

Griežta kalbos priežiūra šioje šalyje rūpinasi Valstybinės kalbos centras, už kalbos pažeidimus taikantis administracines nuobaudas ir skiriantis baudas. Per metus jis išnagrinėja per tūkstantį skundų, kelis tūkstančius kalbos įstatymų pažeidimų, apdoroja kelis tūkstančius bylų. Ši institucija turi teisę tikrinti pareigūnų, institucijų, įmonių darbuotojų kalbos lygį, interneto tinklalapių viešai skelbiamą informaciją.

Už tokio pobūdžio pažeidimus Latvijoje pernai nubausti net 769 asmenys. Daugiausia nuobaudų – 423 paskirtos už netinkamą latvių kalbos vartojimą profesinėje veikloje. Labiausiai tai palietė paslaugų ir prekybos sritį. Dar 231 atveju nuobaudos skirtos už prekių ženklinimą ir aprašymus ne valstybine kalba, daugiau nei 50 – dėl iškabų ir reklamų ne valstybine kalba.

Bausti be jokio pasigailėjimo

Estijoje valstybinės kalbos statusas išskirtas net Konstitucijos preambulėje, kurioje nurodoma, kad valstybė įsipareigoja išsaugoti estų tautą, kultūrą ir kalbą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį priimtame Estijos kalbos įstatyme taip pat mėginta nustatyti estų kalbos mokėjimą privačiame sektoriuje. Vėliau dėl tarptautinio spaudimo šios griežtos nuostatos sušvelnintos, tačiau iki šiol intensyviai tikrinami valstybinio sektoriaus darbuotojai.

2013-ųjų pradžioje Estijos kalbos inspekcija dėl prastų estų kalbos žinių nubaudė 67 policininkus, dirbančius rytinėje Estijos dalyje, kur didelę gyventojų dalį sudaro rusai. Kalbos inspekcijos reido metu (šiai tarnybai suteikta teisė be įspėjimo organizuoti reidus ir tikrinti kalbos žinias) nustatyta, kad tik 16 iš 145 policininkų kalba estiškai įstatymų reikalaujamu C1 lygiu.

Inspekcija nurodė 129 pareigūnams patobulinti kalbos žinias ir iš naujo laikyti egzaminą, o dar 67 policininkai, kurie neįvykdė tokio reikalavimo anksčiau, buvo nubausti 3,5 tūkst. eurų baudomis. Tarptautinės institucijos, tokios kaip „Amnesty International“, ne kartą kritikavo ir ragino Estiją atsisakyti tokios politikos, neretai dar vadinamos kalbos inkvizicija.

Vadovaujantis šiandien galiojančia Valstybinės kalbos įstatymo redakcija, Estijos savivaldybėse, kuriose daugiau nei pusė gyventojų priklauso tautinėms mažumoms, galima kreiptis ir gauti atsakymus tautinės mažumos kalba. Tačiau tai gali padaryti tik oficialios tautinės mažumos, o didžiausia tautinė grupė, sovietinės okupacijos metais į šalį atvykę rusai, tokia nėra laikoma.

Vis dėlto Estija, palyginti su Latvija ir Lietuva, bent vienu atžvilgiu yra tikrai europietiškesnė – Estijoje leidžiamos ir vartojamos neestiškos abėcėlės raidės š, ž, z ir kt., o asmenvardžiuose ir vietovardžiuose leidžiama rašyti ir x, w, y, dėl ko Lietuvoje ietys laužomos jau ne vieną dešimtmetį. Be to, estų kalbą norintys išmokti ir pilietybės iki šiol neturintys Estijos rusakalbiai iš valstybės šiam tikslui gali gauti nemažas stipendijas kalbos kursams lankyti.

Principinis ginčas

Tyrinėtojai pastebi, kad Baltijos valstybių, visų pirma Latvijos ir Estijos, kalbų politikai ir jos praktikai buvo ir yra teikiama bene daugiausia dėmesio pasaulyje – jai paskirta daugybė monografijų, konferencijų, net tarptautinių diplomatinių misijų. Kaip moksliniame straipsnyje „Kalbos politika ir praktika Baltijos valstybėse“ pabrėžia Gabrielle Hogan-Brun, Uldis Ozolinis, Meilutė Ramonienė ir Martas Rannutas, dėl sovietinės okupacijos sukeltų politinių, demografinių ir socialinių problemų kalbos klausimas tapo vienu iš kertinių atsiskiriant nuo komunistinės praeities. Tačiau kartu šis klausimas tapo pagrindiniu kontroversijų, o kartais ir konfliktų lauku.

Pasak mokslininkų, Baltijos valstybėse sovietinės okupacijos metais kilo realus pavojus prarasti tautinį identitetą ir kalbą. Taškento konferencijoje 1979-aisiais buvo suformuluotas uždavinys išplėsti rusų kalbos mokymą visose „respublikose“ ir taip greičiau „suartinti“ Sovietų Sąjungos tautas: Lietuvoje, tarkim, po to imta mokyti rusų kalbos jau ir vaikų darželiuose, o ne nuo trečios klasės, kaip buvo iki tol. Todėl nenuostabu, kad kalbos klausimai atkūrus nepriklausomybę net ir po 25 metų  vertinami itin jautriai. Pagrindine problema tapo klausimas, kaip susigrąžinti turėtą nacionalinių kalbų statusą ir įvertinti išorės grėsmes, kylančias valstybinėms kalboms.

Šiandienė kalbos politika ateina iš tarpukario laikų, kai vyko intensyvus kalbos norminimo procesas ir bendrinės kalbos kūrimas. Tai įtvirtino lingvistinio preskriptyvizmo tradiciją, kuria iš esmės sekama iki šiol. Beje, kalbos norminimas nesustojo ir sovietinės okupacijos metais – bendrinės kalbos pozicijos per tą laiką sustiprėjo.

Vadinamojo preskriptyvizmo principo šalininkai tiki, kad egzistuoja tam tikras idealus kalbos variantas, kurio visi kalbos vartotojai turėtų siekti. Tada kalbos raida iš esmės yra nuolatinis jos norminimas ir vertinimas, ar ji atitinka numatytus standartus ir taisykles.

Tokiu atveju kaip įmanoma labiau siekiama atsispirti kitų kalbų įtakai. Sunkiai įsileidžiami ir priimami skoliniai, siekiant kiekvienam iš jų sugalvoti savąjį atitikmenį, ką jau kalbėti apie naujas raides, net jei jos priklauso lotyniškam alfabetui. Būtent šiai stovyklai priklauso Lietuvos, Latvijos ir Estijos kalbos politikos formuotojai.

Deskriptyvizmo principas, visiškai priešingai, į kalbą žvelgia kaip į tam tikrą nuolat besikeičiantį gyvą organizmą, kurį konkrečiu metu galima stebėti, tyrinėti, tačiau nėra įmanoma kontroliuoti. Trumpai sakant, niekas neturi nurodyti, kaip kalbėti, o juo labiau bausti žmonių už tai, kaip jie kalba.

Tokią kalbos politikos kryptį dažniausiai renkasi didžiųjų pasaulio tautų politikai, nesibaimindami dėl išorės pavojų nacionalinei kalbai. Tuomet nėra ir dideles galias turinčių, kalbos priežiūrą vykdančių institucijų. Tarkim, Oksfordo anglų kalbos žodyną kiekvieną metų ketvirtį papildo per 1000 naujų žodžių ar jų junginių, kurie iki tol spėjo paplisti šnekamojoje kalboje. Tokio pobūdžio politika Baltijos valstybėse šiandien būtų neįsivaizduojama.

„Kalbėdama apie kalbos kūrybą galėčiau pateikti tokį palyginimą: kiekvienas iš mūsų gali vairuoti automobilį, tačiau kad galėtume išvažiuoti į gatvę, turime išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis. Taip ir kalbos kūryba turi tam tikras taisykles – tik jas žinodamas, jų laikydamasis gali būti ir jaustis visavertis kalbos kūrėjas. Žinoma, taisykles galima keisti, jas interpretuoti, tam ir reikalingi kalbos vartosenos tyrimai. Tačiau tokių keitimų ribas aiškiai nustato sisteminiai dalykai. Noras keliauti be jokių taisyklių kyla iš menkai šeimos ir mokyklos subrandinto kalbos sistemos suvokimo“, – pradėdama eiti savo pareigas iškilmingai pareiškė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė.

Apgultos tvirtovės politika

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas buvo priimtas 1995-aisiais ir nuo to laiko iš esmės nekeistas. Kaip šių metų vasarį Seime minint šio įstatymo dvidešimtmetį surengtoje konferencijoje prisiminė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis, tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, tai buvo vienas tų retų įstatymų, dėl kurių nekilo nesutarimų tarp pozicijos ir opozicijos. Įstatymą rengė ne Seimo nariai, kaip įprasta, bet kalbininkai, kurių pateikta versija buvo aprobuota komitete ir be didesnių diskusijų priimta Seime.

Minint įstatymo dvidešimtmetį, ne kartą gąsdinta pavojais ir grėsmėmis, neva kylančiomis lietuvių kalbai. D.Vaišnienė skaičiavo latvių ir estų kalbos priežiūros tarnybų gaunamus skundus bei išrašytas baudas ir guodėsi šiuo požiūriu menkais VLKK laimėjimais.

Lietuvių kalbos instituto profesorė Danguolė Mikulėnienė prisiminė, kad Sąjūdžio priešaušryje sostinėje buvo likusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkanti lietuviškai, – kalba nyko ir susirašinėjimuose, dokumentacijoje. Profesorė pabrėžė ir šiandien kalbai gresiančius pavojus, cituodama kadaise išsakytus poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius.

„Kalbininkai kartais primena avarinę tarnybą, stovinčią prieš didelę prakiurusią užtvanką ir pirštais bandančią užkišti pralaužtus plyšius. O kas vyksta viršuj, visam kalbos plote, kas veikia sutvirtinimų karkasą, o ne pavienius žodžius, kuriuos šiaip taip dar sėkmingai apkamšom? Bet dalyko beveik nepataisom“, – kalbėjo profesorė.

Mokslininkė pabrėžė, kad lietuvių kalbos tapimas oficialia Europos Sąjungos kalba davė ne tik pliusų, bet ir minusų: patekusi į tarpvalstybinių dokumentinių vertimų gniaužtus kalba patiria didžiulį kitų kalbų ir standartizacijos poveikį. „Svetimų žodžių antplūdis rodo jos kūno ir dvasios ligą, jos susvetimėjimą ir tai, kad sutriko apykaita tarp rašto ir šnekamosios kalbos, tarp žinojimo ir vartojimo, tarp stiliaus ir funkcijos“, – teigė D.Mikulėnienė.

Įvertinti veiksmingą kalbos priežiūros ir laisvės santykį sudėtinga, tačiau dabartinė kalbos politika priveda iki absurdo. Staiga pavojumi lietuvių kalbai paskelbiama net ir nuoroda ant miesto autobuso anglų kalba arba autentiška Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašyba jų asmeniniuose dokumentuose.

Kalbėdamas knferencijoje „Kokia Lietuvos užsienio politikos tradicija ir vizija?“ doc. dr. Aurimas Švedas apgailestavo, kad didelė Lietuvos visuomenės ir politinio elito dalis ir šiandien vis dar gyvena „apgultos tvirtovės“ situacijoje. Tautą bei valstybę „apgultos tvirtovės“ žmonės suvokia ne kaip šiuos institutus sudarančių narių laisvės ir kolektyvinių pastangų projektą, o išskirtinai kaip istorinių aplinkybių ir ypatingos kultūrinės lemties kūrinį, įgijusį nekintančias formas, kurias galima tik puoselėti ir ginti.

Toks mąstymo būdas yra būdingas „likimo“, o ne „pasirinkimo“ visuomenėms – daugeliui Rytų ir Vidurio Europos regiono valstybių. Jos siekia ne kurti savo tapatumą, o tik jį ginti. Net tada, kai priešų nebelieka.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Audrius Audrius rašo:

    Straipsnis visai neblogas, geresnis už Užkalnio ar Sūrskio ekshibicionistines isterikas.

    Bet kompetencijos stoka akivaizdi: kažkodėl įsivaizduojama, kad lietuviški žodynai nepildomi naujažodžiais. Autoriui tereikia užmesti akį į Lietuvių kalbos instituto naujažodžių duomenyną http://naujazodziai.lki.lt/, kuris nuolatos pildomas. Jau nekalbu apie techninius žodynus.

    Nelabai aiški autoriaus vartojama europietiškumo sąvoka, ja remiantis, prancūzai yra neeuropietiška šalis, nes nevartoja lietuviškų raidžių.

    Apmaudu eilinį kartą skaityti nesąmones apie tai, kad Lietuvoje negalima vietovardžiuose ir asmenvardžiuose rašyti x,w ir y (čia jau visiškas nusišnekėjimas, nes pastabiausi skaitytojai “y” raidę aptiks net “Veido” direktoriaus Valatkos varde, o visų įmanomų lotynų abėcėlės pagrindo raidžių galite prisirinkti kiek tik norite mokslo straipsnių išnašose, ir ne tik jose.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...