2011 Balandžio 20

Lietuva ir Lenkija

Kaip gyvensime su lenkais?

veidas.lt

"Veido" archyvas

A.Kubilius, D.Grybauskaitė ir B.Komorovskis turi spręsti tarpvalstybinius reikalus, o dėl Vilnijos problemų lietuviai turėtų tartis su pačiais vietos lenkais

Rasti civilizuotą bendrabūvį su mūsų bendrapiliečiais lenkais nebus lengva, tačiau pradėti jo paieškas reikia nuo skubaus užvilkintų namų darbų atlikimo.

Faktinio Lietuvos ir Lenkijos santykių nutrūkimo, Vilniaus ir Varšuvos pokalbiams apsiribojant vien tautinių mažumų reikalais, kaip ir spaudimo Lietuvai didėjimo galimybės “Veidas” neatmetė dar 2008-aisiais, prognozavo 2009-aisiais, skelbė aliarmą 2010-aisiais. Dabar, po visų skandalų su Radoslawu Sikorskiu ir Valdemaru Tomaševskiu, belieka konstatuoti – Kasandros niekas negirdėjo, o jos pranašystės išsipildė su kaupu. Telieka viską pradėti iš naujo.

Kai tiek lietuviai, tiek lenkai viešai konstatuoja, jog abiejų tautų ir valstybių santykiai smuko taip, kad žemiau nebūna, galima su palengvėjimu atsikvėpti: vadinasi, pagaliau pasiekėme dugną, nuo kurio galėsime atsispirti ir pradėti iš naujo kurti tarpusavio bendrabūvį.

Pabrėžtina, kad tas dugnas, nuo kurio galime atsispirti, ne toks jau gilus ir pakankamai kietas – tą rodo daugybė pastarojo meto viešų pasisakymų (tiesa, daugiau Lietuvoje nei Lenkijoje, tačiau ten irgi jaučiami postūmiai), raginančių vienaip ar kitaip “perkrauti” lietuvių ir lenkų santykius. Tai liudija, kad du dešimtmečiai santykių atkūrimo ir strateginės partnerystės kūrimo nenuėjo veltui. Nepaisant pastarųjų kelerių metų politikų pastangų pasukti Varšuvą veidu į Berlyną ir Maskvą, o Vilnių – veidu į Skandinaviją ir Baltarusiją, niekur nedingo abiejose valstybėse pakankamai įtakingas visuomenės, kultūros veikėjų, istorikų, verslininkų, politikų sluoksnis, nenorintis lengva ranka nubraukti to, kas buvo sukurta.

Kitas reikalas, kad Varšuvoje ir Vilniuje pasikeitus politikų kartai ir nuo romantizmo perėjus prie “realiosios politikos” dviejų dešimtmečių įdirbis pasirodė esąs menkesnis, nei anksčiau atrodė.

“Mane labiausiai jaudina santykiai su Lenkija, – prieš porą mėnesių sakė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. – Per pastaruosius dešimt metų mes sukūrėme aukso amžių tarp šių valstybių ir aš didžiuojuosi tai sakydamas, nes dalyvavau kiekviename tų santykių kūrimo etape. Dabar kažkas nutiko, ir manau, kad visa tai kyla iš užsienio politikos perspektyvos. Bet kas nutiko? Tiesiog staiga, per naktį?”

Regis, prezidentas, kuriam vadovaujant Vilniaus ir Varšuvos santykiai priminė nesibaigiantį tarpusavio vizitų bei bučinių maratoną, nesuvokia, kad tvirti tarpvalstybiniai santykiai, kaip ir tvirtas statinys, per naktį sugriūti negali. Jei taip nutinka su pastatu, tai galimos tik trys priežastys: arba projektas blogas, arba statybininkai atgrubnagiai, arba skiedinį išvogė. Tarpvalstybinių santykių statybai galioja tos pačios taisyklės.

Sutartyje užprogramuotas konfliktas

Lietuvos ir Lenkijos politikai ir diplomatai iki šiol su pasididžiavimu kalba apie Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurią prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė 1994-ųjų balandį. Vieni džiaugėsi, kad sutartyje įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius, kiti – kad pavyko lietuvius atkalbėti nuo konkrečių nemalonių tarpukario istorijos įvykių minėjimo. Ir abi pusės – sutarties 13 ir 14 straipsniuose detaliai aprašytomis tautinių mažumų teisėmis bei valstybių įsipareigojimais joms.

Tuo metu niekas nesuprato, o ir dabar daugelis dar nesuvokė, kad šitiedu straipsniai tapo uždelsto veikimo mina, kuri anksčiau ar vėliau turėjo suveikti. Tiek pusiau sovietinio tipo rezervatas, Lenkų rinkimų akcijos sukurtas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, tiek politinė bei diplomatinė įtampa tarp Vilniaus ir Varšuvos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo bei dvikalbių užrašų lenkų gyvenamose vietovėse šaknimis eina į šiuos sutarties straipsnius.

Mat 1994-ųjų sutartimi vienos valstybės skirtingų tautybių piliečių tarpusavio santykiai buvo paverstidviejų, tegu kaimyninių, valstybių tarptautiniais santykiais. Skirtumas tarsi menkas, bet esminis. Skiriasi visų sudėtingų klausimų bei nesutarimų sprendimo būdas: to, ką gali atleisti ar nusileisti savam, tik kita kalba šnekančiam bendrapiliečiui, negali atleisti ar nuleisti negirdomis kitai valstybei, kad ir kokia draugiška ji būtų. Be to, tarpvalstybiniuose santykiuose praktiškai nėra tokio dalyko, kaip altruizmas, – už tai, ką nedvejodamas dykai duotum savam, tarptautiniuose santykiuose priimta prašyti analogiško atlyginimo. Antraip prašytojų neatsimuštum.

Svarbiausia – į Vilniaus (kaip valstybinės Lietuvos valdžios simbolio) santykius su Vilnija (kaip lenkų tautinės mažumos simbolio) kaip trečioji visavertė pusė buvo priimta Varšuva, kartais atliekanti arbitro, kartais – Vilnijos sąjungininko ir globėjo vaidmenį. Ir nepamirštanti iš šio vaidmens gauti sau naudos. Žinoma, Vilnius irgi gavo analogiškas teises lietuvių mažumos Suvalkų krašte atžvilgiu, bet dydžiai, kaip sakoma, nesulyginami.

Vaizdžiai tariant, dabar Vilniaus ir Vilnijos santykiai primena vyro ir žmonos santykius, į kuriuos nuolatos kišasi dukrą mylinti uošvė – Varšuva. Kuo tokie šeimyniniai nesutarimai baigiasi, daugelis patyrė nuosavu kailiu. Išeitys, kaip žinome, tėra dvi – arba skyrybos (kurios Vilniaus ir Vilnijos atveju neįmanomos), arba perėjimas prie visiškai savarankiško šeimyninių santykių sprendimo, mandagiai, bet ryžtingai atsisakant uošvės globos.

Ką tai turėtų reikšti praktiškai? Sutarties 14-ojo straipsnio 7-as punktas, skelbiantis, kad mažumos turi teisę “vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį; detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje”, Lietuvoje turi tapti vidaus, o ne tarptautinių santykių dalyku. Atėjo laikas išaiškinti tautiečiams, kad Vilnijos (beje, ne vien jos) lenkai turi teisę atgauti sovietų valdžios pavogtas ir pagal rusiškas normas transkribuotas savo pavardes ne todėl, kad to reikalauja Varšuva, o todėl, kad laisvoje Lietuvoje jos piliečiams taip priklauso.

Ir ne vien lenkų tautybės piliečiams (šiuo požiūriu 1994-ųjų sutartis yra atvirai diskriminacinė kitų Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu, tad keista, kad niekas iki šiol jos už tai neapskundė tarptautiniam teismui), bet ir baltarusiams, ir ukrainiečiams, ir rusams, ir žydams.

Tie didžius tautininkus šiandien vaizduojantys veikėjai, mielai atsiimantys tarpukariu turėtą nuosavybę, įskaitant ir pavardžių rašybą (daugelis jau nebežino, kad sovietmečiu lietuvio, latvio ar esto pavardė užsienio pase būdavo iškraipoma pagal rusišką tarimą), nebežino, kad tautininkų valdomoje “smetoniškoje” Lietuvoje lenkų pavardės buvo rašomos ir su w, ir su cz. Nes tokia yra europinė norma, o Lietuva – europinės, ne rusiškosios/sovietinės civilizacijos valstybė.

Darykim saviems, ne svetimiems

Jeigu Lietuva ir lietuviai į w raidės problemą savo bendrapiliečių pasuose pažvelgs ne kaip į tarpvalstybinių, o kaip į vidaus santykių reikalą, nebebus problema žengti ir kitą žingsnį – leisti saviems, “tuteišiams” lenkams pasikabinti greta lietuviško miestelio pavadinimo ir tokį, kaip jis skamba vietos tarme. Saviems juk negaila – tai, ko Varšuvai neduotum vien iš plikbajoriško honoro ar valstietiško užsispyrimo, Vilnijai galima duoti vien dėl sveiko proto ir paprasčiausio padorumo.

Šitaip, greta prasto lietuvių ir lenkų santykių projekto,būtų išspręstos ir atgrubnagių statybininkų pridirbtos bėdos. Lenkijos politikai visiškai teisėtai mygia Lietuvą tesėti jau minėtą sutarties normą dėl pavardžių rašymo. Mūsiškiai, pusantro dešimtmečio atvirai muilinę šią problemą, šiandien dangstosi Konstitucinio Teismo nutarimu, taip pat tuo, kad, viena, pačiame sutarties tekste tokio tiesioginio įsipareigojimo kaip ir nėra, antra, tie, kurie dalijo pažadus, neturėjo tam įgaliojimų.

Apie tai yra užsiminęs profesorius Vytautas Landsbergis, o praėjusią savaitę konkretizavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, sakydamas, kad Lietuvos atstovai vedžiojo lenkų politikus už nosies, žadėdami dalykus, kurių įgyvendinti negali: “Buvo pasakyta, liudiju, kad ne vienas valstybės vadovas buvo prisiekęs kažką padaryti. Aš nežinau, kas tie vadovai, ką jie prisiekė, bet galima įtarti, kad lenkų politikai, matyt, buvo vedžiojami už nosies. Dėl to aš suprantu lenkų politikų įsižeidimą ir dabar nenorą atvažiuoti į Lietuvą.”

Tačiau reikalas tas, kad bet kuris tarptautinės teisės žinovas išaiškins – valstybės vadovų įsipareigojimai, ypač padaryti priėmus tarpvalstybines sutartis, turi galią. Nes tai valstybės vadovų žodis. Juoba kad sutvarkyti pavardžių rašybą buvo žadama ne tik prezidentų, bet ir premjerų, Seimo narių, prie visų valdžių – LDDP, konservatorių, socialdemokratų, vėl konservatorių. Tie pažadai ir įsipareigojimai fiksuoti daugybėje protokolų ir kitokių oficialių tarpvalstybinių dokumentų. Tad oficialus Vilniaus įsipareigojimas Varšuvai yra faktas ir bet koks bandymas jį neigti yra beprasmis. Bet jeigu jau nenorima jo vykdyti, nes tai būtų “veido praradimas” ir “nuolaidžiavimas Lenkijai”, tai įvykdykime savanorišką įsipareigojimą saviems piliečiams.

Išsikalbėkime atvirai

Štai tuomet, kai namų darbai bus padaryti, kai į Vilnijos lenkus žiūrėsime kaip į saviškius (tegu kartais savanaudiškus), bus galima pereiti prie antrosios lietuvių ir lenkų santykių “perkrovimo” dalies – atviro išsikalbėjimo tarp Vilniaus ir Varšuvos. “Veidas” ne kartą buvo liudininkas, kad įvairaus lygio Lietuvos ir Lenkijos politikų, visuomenės veikėjų susitikimuose abi pusės (nors, regis, Lietuva dažniau, bet tai gali būti labai subjektyvus požiūris) neišsikalbėdavo iki galo.

Įvairios nuojautos, nuoskaudos, įtarimai, kuriais tarp savų dalijamasigana gausiai, partneriams nebūdavo išsakomi viešai ar atvirai. O jeigu kartais ir būdavo, tai taip ne laiku, ne vietoje ir ne tokia forma, kad, užuot priartinus problemos sprendimą, ji tik būdavo užaštrinama. Pavyzdžiui, viename susitikimų viešai išdėstytas pakankamai protingas pastebėjimas, jog didėjantis Varšuvos spaudimas pavardžių rašybos klausimais tik trukdo įtikinti Lietuvos visuomenę ir politikus, kad šį reikalą reikia spręsti civilizuotai. O jeigu viskas baigsis tarptautiniame teisme, kaip aktyviai grasino kolegos lenkai, tai veikiausiai viskas tuo ir baigsis, nes tikimybė laimėti tokią bylą Lenkijai palankia linkme labai nedidelė.

Tačiau šis pareiškimas buvo padarytas tokia forma, kad tik sukėlė Lenkijos Seimo narių isteriją ir iš esmės liko neišgirstas. O po metų vienos lenkų tautybės Lietuvos pilietės pavardės bylos eiga Strasbūro tribunole šiuos lietuvių perspėjimus lenkų kolegoms patvirtino.

Yra ir daugiau dalykų, kuriuos, susitvarkius savo piliečių pavardžių rašybos ir vietovardžių reikalus, Vilnius galėtų ir turėtų pasakyti Varšuvai. Pavyzdžiui, kad jam kelia rimtų įtarimų, ar Lenkijos ambasada Vilniuje visada teisingai informuoja Varšuvą apie Lietuvoje vykstančius procesus. O šiuos įtarimus sustiprina tai, kad ilgametis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Januszas Skolimowskis yra Maskvos diplomatinės akademijos auklėtinis ir buvo tarp tų bendradarbiavimu su Rusija įtariamų ambasadorių, kuriuos reikalavo atšaukti a.a. prezidentas Lechas Kaczynskis. Ir kurie savo postus išsaugojo tik dėl ministro R.Sikorskio nenoro vykdyti prezidento valią. Beje, patį R.Sikorskį L.Kaczynskis taip pat įtarinėjo esant Rusijos agentu, apie ką ne kartą Lietuvos politikai ir diplomatai girdėjo iš savo kolegų Lenkijos prezidentūroje.

Galima būtų pasikalbėti apie tai, kad valstybių tarpusavio pasitikėjimo negerina akivaizdūs faktai, kad tiek priešrinkiminės, tiek porinkiminės koalicijos Lietuvos savivaldybėse derinamos ir dėliojamos dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos diplomatams. Kad Lietuva gali padaryti ir duoti labai daug savo lenkiškai, gudiškai ar vietos tarme šnekantiems bendrapiliečiams, bet padarys viską, kad šių kuriamos organizacijos netaptų kaimyninės, tegu ir labai draugiškos, valstybės įtakos instrumentu.

Daug apie ką galėtų išsikalbėti lietuviai su lenkais, o šis išsikalbėjimas, ypač jeigu vyktų ne viešai, ne televizijos kameroms ir rinkėjams, tikrai prisidėtų prie abiejų tautų tarpusavio supratimo ir bendrabūvio. Tam tereikia trijų dalykų: lietuviams pakeisti požiūrį į savo bendrapiliečius lenkus, Vilnijos lenkams – suvokti, kad jų problemų sprendimo raktas yra Vilniuje, bet ne Varšuvoje, o Varšuvai – susitaikyti su mintimi, kad Vilnijos lenkai yra Lietuvos, ne Lenkijos lenkai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (8)

  1. zanavykas zanavykas rašo:

    net neskaites–kaip suo su kate.

  2. aš rašo:

    Jei lenkai neiškraipytų Lietuvos vietovardžių ,tai nebūtų ir problemos. Kaip galima Vilnių pavadinti Wilno? Turi būti wilnius.Vietovardžiai niekur neiškraipomi.

  3. Audrius Bačiulis Audrius Bačiulis rašo:

    O kaip galima Warszawą pavadinti kaži kokia Varšuva? :)

  4. Audrius Bačiulis Audrius Bačiulis rašo:

    Prašyčiau atkreipti dėmesį į Vokietijos ambasados Lietuvoje adresą: http://www.wilna.diplo.de/ :)

  5. fejeriškas idiotizmas fejeriškas idiotizmas rašo:

    autoriaus logika kaip iš seno sovietinio anekdoto: “kuo susilaikymas skiriasi nuo turėjimo?”. Belieka įtikinti save kad tai vienas ir taspats. Jeigu lietuviai mintyse pakartos sau kelis sykius “traktas – tai chlava, traktas – tai chalva”, tai ir nemalonus tos sutarties imperatyvus-tarptautinis pobūdis, ir jos kolonialistinės intencijos, ir užsieninė primesta autorystė ims mums visiems ir savaime apsals. Kitaip tariant Varšuvai siūlama nebūti tokiai akiplėšai ir neapkartinti lietuviui laisvanoriško nusikryžiavo džiaugsmo, kuris neišvengiamai užlūs kiekvieną lietuvį, dorai pamėginusį “fantazijos ir auto-treningo” pagalba įsikalbėti sau, jog jis sava valia nori sulenkinti šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, taip ir nesugebėjių prabilti lenkiškai net po “auksinio polonizacijos amžiaus” prie pano Woldemar Adamkiewicz.

  6. Andriui Bačiuliui Andriui Bačiuliui rašo:

    aš jus suprantu – toje situacijoje, kurioje atsidūrė jūsų reputacija, ne pats blogiausias variantas kiekvieną savo “tipo-pokštą” užbaigti viepaliuku ir krizenimu. Tai stebint savaime prašosi liūdna diagnozė, bet ko gero viskas daug paprasčiau: kiekvienam sovietžmogiui “stiobas” – tai neišsenkantis ego kompensacijos šaltinis. Neatmestinas ir pragmatinis sumetimas. Sovietiniuose lageriuose taip vadinama “pridurko” taktika buvo pats efektyviausias lagerio viršenybės aptarnavimo būdas.

  7. liusluu liusluu rašo:

    Netiesa, ,oryginaliojie formoje neparasysyte pavardes Gorski,o su bruksniu,nei pase UK,nei USA nei Prancuzijos.Kita vertus Lenkiskame pase neparasysite Muller per u umlaut nei Moller per o umlaut

  8. Vytis Vytis rašo:

    Man atrodo, kad čia gyvenančių lenkų pavardės daugumoje yra lietuviškos kilmės pavardės, bet sulenkintos. Galima sutikti lenkams atvykusiems iš Lenkijos ir čia apsigyvenusiems tinka lenkiškai rašyti pavardes, o vietiniams vadinamiems lenkams jokių būdu neleisti rašyti lenkiškų pavardžių. Čia būtų tolesnis krašto polonizacija. Šį reiškinį reikia stabdyti, tai yra taisyti lenkų okupacijos metų prievarta lenkinimą. Vertėtų Lenkijai pateikti sąskaitą už padarytą žalą Vilniaus kraštui.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...