2016 Balandžio 04

Andriejus Stančikas

Žemės ūkio rūmų pirmininkas: “Kaime trūksta verslo”

veidas.lt

BFL

Arūnas MILAŠIUS

Su Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku (54 m.) kalbamės apie tai, kaip išgyventi smulkiajam ūkininkui, kodėl pieno supirkimo kainos skiriasi tris kartus ir ar žemės ūkis gali išgyventi be valstybės įsikišimo.

– Kaip iš tiesų gyvena mūsų ūkininkai? Nors kalbama apie sunkumus, tačiau augalininkystė pelninga, didieji pieno ūkiai taip pat pelningi.

– Nuo 2014 m., kai buvo paskelbtas Rusijos embargas, po to ES panaikintos pieno kvotos, sektoriuje prasidėjo chaosas. Tada dar niekas nežinojo, kad smuks ir naftos kainos, kurios mums taip pat smogė. Nors atpigus energijos ištekliams mažėjo degalų ir trąšų kaina, tačiau šis kritimas nepadengė produkcijos pigimo. Be to, dauguma pas mus užauginamų produktų importuojama į Azijos ir Afrikos valstybes, kurios išgauna naftą. Jos tiesiog neteko pajamų ir stengiasi pirkti kuo pigiau. Lūkesčių nepateisino Kinija – tikėtasi, kad ten nukeliaus gana dideli kiekiai maisto produktų, likusių Europoje po Rusijos embargo. Tačiau šios šalies ekonomikos augimas lėtėja ir vartojimas nedidėja. Be to, visame pasaulyje geras derlius, grūdų atsargos didžiulės. Laukti aukštų javų supirkimo kainų negalime.

– Tačiau grūdininkai dirba pelningai ir netgi šios dienos kainomis, jei tik derlius nežus, jie gaus pelno.

– Pelningas darbas ir didžiuliai derliai – tai ne tik sėkmė. Mūsų ūkininkai išmoko dirbti žemę, taiko naujausias technologijas, tačiau vien tik technologijomis pasitikėti negalime. Jos kartais ir apgauna ar paskatina priimti neteisingus sprendimus. Pavyzdžiui, šiemet nuostolių patirs ūkiai, kurie investavo į elevatorius ir laikė derlių iki pavasario, kai jis tradiciškai būna brangiausias. Šiemet pavasarinio brangimo nėra.

Be to, negalime džiaugtis ir bendrais augalininkystės ūkių rezultatais, nes kainos artėja prie savikainos.

– Tačiau ne visur taip blogai. Pavyzdžiui, daržovininkams pernai metai buvo sėkmingi. Galbūt čia smulkiųjų ūkių ateitis?

– Praėję metai jiems buvo pelningi, ir valdininkai agituoja mestis į šią sritį. Teoriškai 10 ha plote galima išlaikyti 5 melžiamas karves ir, 2013 m. kainomis, dviejų žmonių šeima galėjo pragyventi. Šiandien toks ūkis nuostolingas. Šiame plote auginant grūdus metinis uždarbis geriausiu atveju bus apie 2 tūkst. eurų.

Matome, kad nyksta 20–30 karvių laikantys ūkiai. Jų šeimininkai sensta, vaikai nebenori perimti verslo, nes jame nemato normalaus pragyvenimo šaltinio.

Teoriškai tokiame plote galima sėkmingai auginti daržoves, tačiau jei tokie ūkiai masiškai mesis į daržininkystę, tai rudenį atsiras perteklius ir kainos bus ypač mažos. Prekybos tinklai su jais nesikalbės, nes užtenka didžiųjų, turinčių sandėlius, fasavimo įrangą. Iki pavasario mažieji derliaus neišlaikys, nes saugyklų įrengimas – gana brangus.

– Galbūt išeitis – kooperacija, apie kurią jau seniai kalbame, tačiau ji niekaip neįsivažiuoja?

– Teoriškai tai išgelbėtų daržininkystę ir pienininkystę, bet be valstybės paramos nieko nebus. Sprendimus ir žingsnius reikia daryti greitai. Šiandien žmonės atsisako ūkių ir išvažiuoja. Jaunimui nebeįdomu dirbti veltui. Matome, kad nyksta 20–30 karvių laikantys ūkiai. Jų šeimininkai sensta, vaikai nebenori perimti verslo, nes jame nemato normalaus pragyvenimo šaltinio. Kaime nebelieka jaunų žmonių, ir ateityje tai taps milžiniška problema.

– Žemė nelieka be priežiūros. Pagal statistiką matome, kad ūkiai sparčiai stambėja. Galbūt tai kaimo ateitis?

– Ūkiai stambėja visame pasaulyje. Ateina naujos technologijos, reikia vis mažiau darbo jėgos. Netgi melžiamų karvių fermas galima pastatyti tokias, kad į tvartą reikėtų užsukti tik kas antrą dieną, o procesus galima valdyti iš namų kompiuterio. Žinoma, tai kainuoja. Pavyzdžiui, vien melžimo roboto, aptarnaujančio 50 karvių, išlaikymas ir priežiūra per mėnesį kainuoja tiek pat, kiek ir melžėjos atlyginimas. O šią techniką reikia nupirkti ir po keliolikos metų turėti už ką pakeisti.

Jei dėl žaliavos trūkumo užsidarys pieno perdirbimo įmonės, šio sektoriaus taip pat nebeatgaivinsime.

Stambėjimas neišvengiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas sveika verslo logika. Estijoje dėl mažų kainų nyksta 2–3 tūkst. karvių laikantys ūkiai. Tiesiog mes, kai pas mus iš grandinės pasitraukia 10 karvių laikantis žmogus, to nematome. Kai pradeda dingti tokie objektai, juntame iš karto.

Pavyzdžiui, Lietuvoje pernai pieno gamyba netgi šiek tiek padidėjo, nors karvių mažėjo. Pirmų trijų mėnesių statistika tokia, kad gamyba jau mažėja – žmonės tiesiog traukiasi, o atgal nebegrįš.

Turime ir konkretų pavyzdį, kuo tai gresia: linų pramonė pas mus išnyko. Šiandien ji galėtų būti pelninga, nes pasaulyje tokios produkcijos paklausa yra. Tačiau šios šakos nebeatkursime – ūkininkai užauginti linų galės, tačiau niekas nebeinvestuos milijonų į perdirbimo pramonę. Jei dėl žaliavos trūkumo užsidarys pieno perdirbimo įmonės, šio sektoriaus taip pat nebeatgaivinsime.

– Tačiau ne visi pieno ūkiai skursta. Kai kurie gauna europinę kainą.

– Matome, kad kai kurie didieji ūkiai gauna iki 24 ct/kg. Tai išskirtinė gamintojų grupė, kuri buvo remiama kitų – smulkiųjų ir vidutinių ūkių, kooperatyvų sąskaita. Tvarką iškreipė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, turėjęs sureguliuoti pieno rinką ir apsaugoti ūkininkus. Tačiau perdirbėjai įvedė papildomus priedus, pavyzdžiui, už transportavimą, cisternų plovimą, ir kainas sumažino netgi daugiau, nei deklaruojama. Be to, pagal numatytą tvarką kooperatyvams mokėti mažiau nei ūkininkams jie gali praktiškai legaliai. Dabar, kai sektoriui gresia išnykti, valstybė vėl turėjo įsikišti.

– Kai kurie analitikai sako, kad perdirbėjai nusiteikę tiesiog paaukoti pačius smulkiausius pieno ūkius, nes šie vis tiek netaps prekiniais ūkiais ir, kaip rodo praktika, nesusikooperuos, todėl anksčiau ar vėliau pasitrauks iš gamybos.

– Kelias karves auginantys žmonės šiandien moka mokesčius ir save išlaiko. Atsisakę gyvulių jie taps išlaikytiniais. Pereiti į kitus sektorius jie negali, nes iš augalininkystės neišgyvens. Be to, už pieną pajamų gauna reguliariai. O, pavyzdžiui, mėsiniai galvijai auga ilgai, parduodami kartą per metus ar pusantrų, į juos tenka gana daug investuoti, o žmogus nežino, kokia kaina bus po metų, kai gyvulį veš pas supirkėją. Ilgalaikių sutarčių, kurios leistų bent jau prognozuoti, ar pavyks dirbti nenuostolingai, nėra.

– Ar reikėjo siekti, kad būtų nustatyta minimali pieno supirkimo kaina? Juk ūkininkai ir perdirbėjai gali susėsti prie stalo ir sutarti, kad būtų kažkoks vidurkis, o ne taip, kad vienas gauna 8, kitas 24 ct/kg, kaip dabar?

– Kodėl tas, kuris gauna daugiau, turi laisva valia dalintis? Todėl susiklostė taip, kad kai kurie gyvena kitų sąskaita. Pavyzdžiui, dalis didžiųjų bendrovių nusišalino nuo mūsų organizuotų akcijų, nes neturi ekonominių problemų. Smulkieji taip pat numojo ranka. Be valstybės įsikišimo rinkos sureguliuoti jau nebegalime. Visiems turi užtekti vietos po saule. Juk negalime išskaidyti bendrovių – jos sukurtos teisėtai, tačiau galime bent jau sureguliuoti minimalias kainas. Dabar perdirbėjai daro viską, kad kooperatyvai, kurie perima vis daugiau žaliavos, iširtų. Tai konkurencijos sąlygų pažeidimas, tačiau į tai niekas nekreipia dėmesio. Jie pasinaudoja įstatymu ir sugeba mokėti kooperatyvams vis mažesnę kainą. Didžiosioms gamykloms kur kas paprasčiau bendradarbiauti su pavieniais ūkininkais, kurie priklausomi nuo įmonės, nes neturi alternatyvos.

– Galbūt galimybė kooperatyvams išlikti – žaliavos eksportas į Lenkiją ar Vokietiją?

– Ten vežame. Pavyzdžiui, šiandien gana brangiai superkamas ekologiškas pienas, nes du kooperatyvai rado rinką ir žaliavą veža į Vokietiją. Ūkininkams mokama apie 30 ct/kg. Patys kooperatyvai Vokietijoje pieną parduoda už 57 ct/kg. Tačiau ir šis kelias nėra paprastas. Prasidėjo skundai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, patikros.

Tai konkurentų išmėgintas būdas. Prieš keletą metų, kai veršiukams buvome atradę Turkijos rinką, į kurią vežėme veislinius galvijus, tuoj kilo pasipriešinimas, ir gyvų gyvulių eksportas, motyvuojant pavojumi parsivežti užkrečiamųjų ligų, buvo sustabdytas. Nors atsiradus rinkai Turkijoje gyvo svorio kilogramas pabrango nuo 1,3 iki 1,7 Eur/kg. Ūkininkams tai buvo dideli pinigai. Uždraudus eksportą kainos krito, žmonės nebenori auginti galvijų ir realizuoja veršiukus.

– Negi užtenka šiek tiek pareguliuoti kainas, sumažinti reikalavimus, ir kaimas suklestės?

– Ne, reikia keisti ir mokesčių sistemą, kad kaime kurtųsi smulkūs verslai. Juk dirbti ir papildomai uždirbti nori smulkieji ūkininkai, jaunimas. Lietuvoje pilna renovuotų ir uždarytų mokyklų, kultūros namų, tačiau tam reikia mokesčių lengvatų, pavyzdžiui, investuotojus, kuriančius darbo vietas, keletą metų atleisti nuo pelno mokesčio. Be to, reikia lengvinti dalį ES reglamentų, kurie reguliuoja gamybą, reikalavimų. Prancūzijoje, Vokietijoje kontroliuojančios institucijos, priešingai nei pas mus, ne kelia siaubą, bet yra laukiamos, nes dirba kaip konsultantai. Pas mus jos tik siekia nubausti, o baudos ir sankcijos tokios, kad dėl klaidos gali tekti uždaryti ūkį.

Vokiečiai ir skandinavai sako, kad jie niekada nedės pinigų į tas sritis, kurios nemažina savikainos. Mes priversti investuoti tiesiog į reikalavimų laikymąsi.

Pavyzdžiui, Švedijoje žmogus maistinio rapsų aliejaus spaudyklą įrengė arklidėse. Vienoje pusėje dirba aliejinė, kitoje laikomi žirgai. Pas mus tai būtų neįmanoma. Juokaudami mėginome švedui išaiškinti, kad jis nesilaiko Lietuvoje galiojančių reikalavimų, pavyzdžiui, aliejinę įrengti atskirai nuo fermos stovinčiame pastate.

Tai, kad švedo pastatas stovi šalia fermos, šiam maisto produktui nekenkia, tačiau jo savikaina, palyginti su lietuvio, kuris bus investavęs į naują pastatą ir daugybę kitų smulkmenų, nereikalingų skandinavui, gaminamo, bus kur kas mažesnė.

Kaip mums konkuruoti? Vokiečiai ir skandinavai sako, kad jie niekada nedės pinigų į tas sritis, kurios nemažina savikainos. Mes priversti investuoti tiesiog į reikalavimų laikymąsi.

Pas mus ūkininkas bijo visų institucijų. Pavyzdžiui, dabar žmones, valdančius fermas, gali beveik oficialiai reketuoti kaimynai, nes įvairaus reguliavimo ir aplinkosaugos aktų – daugybė. Gauti leidimus statyti naujas fermas ypač sudėtinga, todėl šioje srityje negalime kalbėti ir apie plėtrą.

– Ar Lietuvoje dar galutinai neįsigalėjo didžiosios agroverslo grupės?

– Jų spaudimo ar lobizmo nejaučiame. Kur kas daugiau bėdų – tarp pačių ūkininkų sluoksnių, nes išsiskiria stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų interesai.

– Šiandien mažiems ūkiams sunkūs laikai. Jie traukiasi ir parduoda arba nuomoja žemę. Ar nebus staigios finansiškai stiprių grupių plėtros?

– Buvo palengvintos žemės pirkimo sąlygos, ir matome, kad gali ateiti daugiau užsienio kapitalo ir vietinio verslo, kuris į žemės ūkio gamybą žiūri tik kaip į investiciją.

Žvelgiant strategiškai, mes gyvename puikiai ir turime gerų išteklių. Vanduo ir dirvožemis, kitaip nei pramoninėse valstybėse, neužteršti. Gyventojų mažai. Kai kuriose Vakarų valstybėse gyventojų tiek, kad net nebėra kur ūkininkauti.

– Tačiau kai kurios mūsų ūkio šakos, pavyzdžiui, paukštininkystė, sparčiai auga.

– Šuolis didelis, tačiau plečiasi ne ūkiai, o modernios automatizuotos fermos, į kurias investuoja verslininkai arba patys stambiausi ūkininkai.

Jei kalbėsime apie ateitį, paukštininkystė patraukli tuo, kad paukštiena, priešingai nei kiauliena, valgoma visame pasaulyje be išimties. Vartojimas, tačiau ir konkurencija, didėja. Žinoma, tai itin konkurencinga šaka, čia svarbu pačios naujausios technologijos. Todėl mažieji ūkininkai, net jei ras kaip pastatyti fermas, nesugebės konkuruoti su didžiosiomis grupėmis, nes verslo pradžiai reikia milžiniškų investicijų.

– Kaip laikosi jūsų paties ūkis?

– Mano ūkis – šeimos. Dirba trys sūnūs, kartu su nuomojama žeme valdome 300 ha, laikome 200 mėsinių galvijų. Iki šiol pagrindas buvo pieno gamyba, dabar šio sektoriaus apimtis mažiname. Vaikai, kurie praktiškai valdo ūkį, sako, kad pieno gamyba nebeatsiperka: investicijos ir laiko sąnaudos milžiniškos, o grąža menka. Melžiamų karvių turime tik 15. Tačiau esu kooperatyvo „Pieno gėlė“ narys. Pernai, kai kainos buvo ypač mažos, supirkome apie 60 telyčių, kurios auga, tik neaišku, ar jas apsimokės melžti, nes iš pieno gamybos praktiškai nieko neuždirbame.

Žemės nederlingos, bet mus gelbsti grūdai. Pas mus žemės balas – nuo 28 iki 34, tačiau kviečių kuliame iki 7 tonų. Kolūkių laikais tuose pačiuose laukuose į kombainus byrėjo iki 3 tonų.

Reikia ne tik technikos, bet ir žinių. Nuolat konsultuojamės su profesionalais. Jei javų derlius bus geras, tai metus baigsime bent jau nenuostolingai.

– Galbūt kaip tik laikas investuoti?

– Kadaise svajojau sukurti modernią fermą, pastatyti robotus, kurie melžtų daugiau nei 50 karvių, nes rasti atsakingų samdomų žmonių pas mus sunku. Netoli Plungė, ir kas nori, darbą turi mieste. Tačiau šiandien nežinau, ar tuo verta užsiimti, nes kol kas neaišku, kada baigsis pieno krizė ir kainos pradės stiebtis aukštyn. Jei jos liks tokios kaip dabar, apie investicijas neverta kalbėti.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. kaimietis kaimietis rašo:

    kodel tik pienas ir pieninin kai???, o kaime yra ir smulkus ukiai, kurie neturi karviu, ir jiems taipogi reikalinga parama, o ne tik stambiam, as 20 m. ukininkauju ir niekaip negaliu gaut paramos traktoriui isigyt, o aplink stambieji jau nebeturi kur tehnikos det, kodel tokia neteisybe, kodel tokie dideli reikalavimai smulkiems ukiams, kaip ir stambiems, kodel reikia kazkokiu VERSLO PLANU, o juos gali parasyt tik lzukt, o jie PLESIA DIDELIUS pinigus, savivaldybiu zu skyrius nieko nepadeda, ukininku sajunga taipogi NE, belieka tik turkstis savoj baloj, o politikai ir valdziazmogiai tik suokia, kad remsim kaima ir ttt, o istikro tai visi tik naikina kaima, ir kaime liks tik keli feodalai, kurie privers isnykt smulkiems ukiams ir viska susigriebs jie


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...