2014 Lapkričio 11

Kai valstybinė karinė jėga apvildavo

veidas.lt

K. Vanago nuotr.

Gyvendami teritorijoje, kurioje susikirsdavo daugybė interesų, o ir patys turėdami savų tikslų, lietuviai dažnai griebdavosi ginklo. Vis dėlto pasikliauti valstybės karine jėga dažnai būdavo pražūtinga.

Vaiva Sapetkaitė

Maždaug nuo XVI a. karas tapo kilmingųjų reikalu. Kažkada drauge su kilmingaisiais karo prievolę atlikdavusi valstietija po truputį prarado teisę į ginklą. Visuomenė buvo suskaidyta į grupes pagal prievoles (taigi ir karines). Ginklų valstiečiai turėjo kaip ir bajorai, tačiau pastarieji po truputį tapo vieninteliais, kuriems leista nešioti ginklus.

Luominėje santvarkoje ginklas laikomas laisvės požymiu, tad laisvieji valstiečiai, tapdami priklausomais žmonėmis, prarasdavo ir ginklus ir turėtas karines priedermes.

Nors baudžiavos požymių buvo jau X–XII a., tokia priklausomybė įsitvirtino XV a., kai dėl naujų privilegijų bajorai įgijo vis daugiau teisių išnaudoti valstiečių ūkius. Oficialiai baudžiava Lietuvoje įteisinta XV a. viduryje, o XVI a. valakų reforma galutinai panaikino valstiečių teisę į nuosavybę. Susiklosčius tokiai santvarkai XVI a. kariuomenę sudarydavo arba bajorija, arba samdomi kariai.

Gaudami algą kariauja geriau

Iki XVI a. vidurio Lietuva beveik neturėjo laisvų pinigų – tik pilių remontui ir valdovo poreikiams. Vis dėlto matant, kad žmonės, kuriems nemokama, kariauja prastai, kuo toliau, tuo dažniau imta juos samdyti.

Pagrindinė samdomų karių grupė buvo pėstininkai, saugantys pasienio pilis, kuriose buvo reikalinga nuolatinė kovinė parengtis. Samdyti pėstininkai turėjo atitinkamą kovos ginkluotę: ietis, alebardas ir šaunamuosius ginklus. „Tai įvairių rūšių arkebūzos, vėliau – muškietas. Taip pat tokie tvirtoviniai gynybiniai ginklai kaip kabliašaudės ir panašūs. Tai mažo kalibro, bet sunkūs ginklai, skirti tvirtovių ir pilių gynybai. Samdomų pėstininkų daug nebūdavo – iki poros tūkstančių per valstybę“, – pasakoja karo istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Valdas Rakutis.

Kariuomenės pagrindą sudarė bajorų raitija, kuri didelėje valstybėje su prastai išplėtota kelių infrastruktūra buvo kur kas naudingesnė. XVI a. imta samdyti ir juos. Tiesa, samdinių algos už karą didelės nebūdavo, ir kaip pagrindinis „uždarbis“ išliko karo grobis.

Kadangi kariuomenę daugiausia sudarė šauktiniai bajorai, tai reiškė, kad kariuomenė yra tik „ant popieriaus“. Juos sušaukdavo tada, kai labai reikėdavo, taigi valstybė neturėjo nuolatinės kariuomenės, išskyrus tam tikrą skaičių pėstininkų pasieniuose.

Ko galima tikėtis iš kariuomenės, veikiančios tik kilus būtinybei? Prireikus kariauti, daug kas tik pradėdavo to mokytis. V.Rakutis pabrėžia, kad ilgalaikės taikos laikotarpiais tokia kariuomenė prarasdavo įgūdžius.

Kaip rašo istorikas Darius Baronas, XIV a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje imta naudoti ir artileriją. Prie jos galima priskirti ne tik paraku užtaisomas patrankas, bet ir svaidomuosius pabūklus (pavyzdžiui, itin ilgai naudotą akmensvaidę).

„Kalbant apie patrankas reikėtų išryškinti kelis periodus: XV–XVI a. sandūrą, kada jos imtos naudoti lauko mūšiuose (iki tol naudotos tik tvirtovių kare), ir XVIII–XIX a. pirmąją pusę, kada pasirodo graižtvinės patrankos. Tada smarkiai padidėjo jų šūvio nuotolis ir jomis jau buvo galima rimtai kariauti šaudant iš didelio atstumo, – aiškina V.Rakutis. – Patrankos intensyviai naudotos ir padarydavo didžiulės žalos Pirmojo pasaulinio karo metais. Posakis „patrankų mėsa“ tam karui puikiai tiko.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...