2011 Vasario 03

Emocinis intelektas

Kai sukyla emocijos ir žemė slysta…

veidas.lt

"veido" archyvas

Tai – tokios akimirkos, kai net aukščiausią IQ turintys žmonės praranda pusiausvyrą. Kodėl? Todėl, kad tuo metu labiausiai reikia ne IQ, o EQ – emocinio intelekto! Mes esame pirmieji vaikų mokytojai, o jie mokosi stebėdami, kaip kontroliuoti impulsus, palaukti apdovanojimo, “skaityti” kitų žmonių emocijas, “susidoroti” su sėkmėmis ar su nesėkmėmis.

Visi normalūs tėvai nori su savo vaikais elgtis sąžiningai, kantriai ir pagarbiai, tačiau ar visada taip pasielgiame tikrovėje, ypač plykstelėjus emocijoms? Tėvystė reikalauja daugiau nei intelektas. Tėvystė neįmanoma be emocijų.

Pastarąjį dešimtmetį vis daugiau rašoma apie emocinį intelektą ir jo svarbą. Tyrimais buvo įrodyta, kad gebėjimas įvardyti jausmus ir “susidoroti” su jais lemia sėkmę gyvenime.

Johnas Gottmanas, tyręs daugybę šeimų, teigia, kad visas šeimas galima skirstyti į dvi kategorijas: į tas, kuriose vaikus moko apie emocijas, ir į tas, kuriose to nemoko! Tuos, kurie moko, jis vadina “emocijų treneriais”. Šie tėvai neneigia ir neignoruoja vaikų pykčio, liūdesio ar baimių. Šie tėvai vertina jausmus kaip natūralią gyvenimo eigos dalį ir išnaudoja emocijų proveržius gyvenimo pamokoms ir santykiams stiprinti.

Emociniai momentai yra tie momentai, kai vaikams labiausiai mūsų reikia! Tai yra akimirkos, kai mes galime pasakyti: viskas bus gerai, tu išgyvensi, ir – patikėk! – bus dar daug problemų, kurias taip pat išgyvensi!

Ignoruoti klaida

Daugelis žinome, bet vis tiek neigiame ar ignoruojame vaikų emocijas, sakome, kad čia “nieko baisaus”. Blogiau, kai už jausmus kritikuojame ar net baudžiame. O jei jausmus ir suprantame, kartais nepadedame spręsti su jais susijusių situacijų…

Ką atsidūrę sudėtingose situacijose daro tėvai – emocijų treneriai? Jie žengia keletą žingsnių: įvardija jausmą ir padeda jį įvardyti vaikui, leidžia išsikalbėti, suteikia fizinį ryšį, kai vaikui reikia išsiverkti, parodo, kad gerbia jo jausmus, brėžia ribą – suteikia dėmesio ir vaikui, tačiau leidžia suprasti, kad nesulaužys pažado, jau duoto kitiems.

Taip auginami vaikai geriau mokosi ir geriau sutaria su bendraamžiais, rečiau griebiasi agresijos, yra atsparesni neigiamiems jausmams (greičiau nusiramina, susidoroja su stresu ir pan.). Ir net yra geresnės fizinės sveikatos – tai rodo tyrimai!

Ką laimite

Tai, kad jūs su vaikais kalbėsite apie emocijas, nereiškia, kad nebekils konfliktų, nebus piktų žodžių, nuoskaudų. Konfliktas – šeimos gyvenimo kasdienybė. Tačiau pradėję įvardyti emocijas ir kalbėdami apie jas su savo vaikais, tapsite artimesni, o kai yra artumas, tai ir visos problemos atrodo lengviau sprendžiamos!

Įvardyti emocijas visiškai nereiškia, kad jūs atsisakysite auklėjimo. Atvirkščiai. Būdami artimi savo vaikams glaudžiau dalyvausite juos auklėdami, nes jie labiau jumis pasitikės. Jūs galite būti griežti, kai to reikia. Jūs galite pasakyti, kad vaikas klysta. Jūs nebijote brėžti ribų. Jūs nebijote pasakyti, kai vaikas jus nuvilia, kai matote, kad jis galėjo padaryti šį ar tą geriau. Dėl abipusio emocinio ryšio jūsų žodžiai tampa svarbūs jūsų vaikui. Vaikams rūpi, ką jūs manote, todėl jie nenori jūsų nuvilti.

Viskam reikia pastangų

Jei norite, kad vaikas puikiai žaistų krepšinį, ką darote? Lygiai taip pat treniruoti reikia emocijas – pasiraitojame rankoves ir dirbame! Pradžia tikrai bus nelengva, nes – deja – diduma žmonių vis dar laikosi nuomonės, esą vaikas mažas, neracionalus, nepatyręs, neįtakingas, todėl kam apskritai gaišti su juo laiką? Dar visai neseniai – 1900 m. – Sigmundas Freudas sakė, kad visi vaikai iš esmės yra agresyvūs, tačiau jau 1930 m. Lois Murphy savo tyrimais įrodė, kad vaikai yra empatiški altruistai, jei mato, kad kitas kenčia!

Žengtas didžiulis žingsnis nuo tų dienų, kai buvo manyta, kad už vieną muštą 10 nemuštų duoda. Šiandien žinome, kad meilumas, šiluma, optimizmas ir kantrybė auklėja daug geriau nei rykštė. Girdėkime ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir tai, ką jaučia! Turime brėžti ribas elgesiui, o ne emocijoms ir norams. Pykstate? Geriau pykti, nei “virti” viduje. Tik pykite už elgesį, o ne kritikuokite asmens ar charakterio. Tinkamas tėvų pyktis yra puiki auklėjimo priemonė!

Kaip tapti emocijų treneriu?

Įsivaizduokite, kad gyvenate namuose, kur tėvai tikisi, kad jūs visada būsite geros nuotaikos, laimingas ir ramus. Liūdesys ir pyktis yra nepageidaujami. Tėvai nori, kad apie visus kalbėtumėte gražiai, nesiskųstumėte. O juk vaikas mano, kad tėvai yra teisūs! Tačiau kaip sunku būti linksmam, kai brolis sugriauna kubelių pilį, kurią statei; kai norėjai būti apdovanotas mokykloje, tačiau to negavai; kai tėvai pyksta, kad “burbi”, neva jų pasirinktos atostogos yra nuobodžios! Ką mes vaikams sakome, kai jie parodo neigiamas savo emocijas? “Prašau taip nesakyti sesei!” “Na, pagalvok, ar tikrai nepasakei nieko, kad nusipelnei tokios mokytojos reakcijos?” “Nieko tokio. Kitą kartą pasiseks!” “Mes šitiek pinigų išleidome, kad tave atsivežtume čia!”

Ko tokiomis savo frazėmis mokome savo vaikus? Tylėti! Juk iš tikro vaikui visiškai nereikia, kad mes pataisytume padėtį, jam tik reikia, kad jį išklausytų, pagal galimybes suprastų ir padėtų!

Žinodamas, kad bus išklausytas ir suprastas, vaikas visada galės kreiptis į jus, nes jūs suprantate, ką jis jaučia. Kai vaikų nekritikuojame, nenuvertiname jų jausmų ir nenukreipiame dėmesio – jie įsileidžia mus į savo pasaulį. Jie pradeda pasitikėti.

Penki žingsniai tikslo link

  1. Įvardijame jausmus. Kad įvardytum savo jausmus ir juos suprastum, visiškai nereikia būti labai ekspresyviam ir ašaroti žiūrint filmus. Kodėl įvardyti emociją gali būti sunku? Galbūt todėl, kad jaučiame ją per stipriai, o gal nepatinka, kaip elgiamės, kai ją jaučiame. Nenorime demonstruoti ir apsimetame, kad “nieko tokio”… Taigi mes tą emociją slepiame ir taip tarsi užtrenkiame duris, užuot pamokę vaiką, kaip tokius jausmus įveikti. Emocijų nereikia slėpti. Jūs vaiko tikrai netraumuosite, jei pasakysite jam, kad esate supykęs. Kai supykstame ant vaiko, jam parodome, kad pyktį galima parodyti ir kontroliuoti, ir kad jums rūpi, ką daro vaikas! Svarbiausia – elgtis pagarbiai. Venkite sarkazmo, paniekos, menkinamų komentarų, grasinimų, fizinių bausmių. Jūs turite parodyti: “Nepatinka tavo elgesys, o ne tu!”
  2. Išnaudojame emocijas gyvenimo pamokai ir tampame artimesni. Vaikų pyktis nėra lipimas ant galvos. Jų baimė nėra šou, kuriuo jie nori mūsų dėmesio. Jų liūdesys ir visi kiti jausmai nėra tai, ką reikia “pataisyti”. Vaikas turi pats išmokti nusiraminti, tačiau kai emocijos “užaštrintos” – jam reikia mūsų. Kuo anksčiau įvardijame, tuo didesnė tikimybė, kad vaikui išgyvenimai nesikaups ir po to neišsiverš viesulu. Pradėdami kalbėtis apie jausmus tada, kai jie dar neįsisiūbavę, jūs turėsite galimybę mokytis spręsti nelabai dideles problemas. Vaikas turi suprasti, kad esate jo sąjungininkas, todėl – kai užklups didesnė krizė – kreipsis į jus ir drauge galėsite su ja susidoroti!
  3. Klausyti ne tik ausimis, klausyti akimis ir širdimi. Klausantis reikia stebėti vaiko kūno kalbą, grimasas, gestus. Stebėkite ir savo kūno kalbą, nes vaikai – nors ir iš pasąmonės – visada ją mato ir interpretuoja. Kai kalbate su vaiku, neklauskite, kodėl jam liūdna – dažniausiai jis nežinos. Vaikas neturi tiek daug patirties, kad jau galėtų sieti vieną įvykį su kitu. Geriau sakyti: “Tau šiandien liūdna, ar ne?”
  4. Pabūname už žodyną. Žodžiai padeda kažką abstraktaus paversti suprantama, kasdieniška. Kai įvardijame jausmą: “Tu dabar piktas, ar ne?” – tai ne tik padeda vaikui jaustis suprastam, bet ir duoda žodį, kuriuo jis gali nusakyti, kaip jaučiasi. Vadinasi, jūsų užduotis – būti žodynu! Tik čia reikia atkreipti dėmesį, kad jūs ne pasakote, kaip vaikas turi jaustis, o įvardijate jį apėmusias emocijas. Nepamirškite, kad galima išgyventi keletą (ir net tarpusavyje prieštaraujančių) jausmų vienu metu. Jūsų užduotis – patikinti vaiką, kad tai – normalu. Tyrimai rodo, kad emocijų įvardijimas nuramina nervų sistemą.
  5. Pagalba sprendžiant problemas. Emocijų treneriai nėra tokie tėvai, kurie viską leidžia ir bijo vaikui žodį pasakyti, kad tik vargšelio netraumuotų. Žinoma, jūs turite nustatyti taisykles. Apgalvodami sprendimus padėkite vaikui, tačiau neperimkite iniciatyvos. Jeigu vaikas, ieškodamas išeities, bando viską iš eilės, tiesiog po to paklauskite, kas labiausiai padėjo. Nebijokite su vaiku pasidalyti savo patirtimi ir savo nuomone, tačiau įsisąmoninkite, kad vaikai irgi mokosi iš savo klaidų. Jeigu matote, kad vaikas nori išbandyti sprendimą, kuris nepavyks, tačiau tikrai niekam nepakenks – tegul bando. Kai nepasiseks, pasiūlykite priimti kitą sprendimą, aptarkite jo įgyvendinimo planą. Analizuokite, kodėl nepavyksta. Kai nepavyksta, visiškai nereiškia, kad vaikas nevykėlis. Pasakykite, kad mes visą gyvenimą mokomės.

Kas visada padeda

  • Kuo daugiau žinokite apie savo vaiko gyvenimą. Eikite į darželį, mokyklą, dalyvaukite tėvų komiteto veikloje. Kuo geriau pažinosite draugus ir mokytojus, tuo bus lengviau.
  • Nebūkite “priešo” pusėje. Pvz., baleto mokytoja apvalainai mergaitei kažką pasakė dėl jos figūros. Ką tokiu atveju dažnai kalba tėvai? Ypač, jei ir jie mano, kad dukrai reikėtų numesti šiek tiek svorio?.. O esant tokiai situacijai reikėtų sakyti: “Užjaučiu, mažute. Tikriausiai jauteisi pažeminta!”
  • Vaiko rūpestis nėra “vaikiškas”. Jam jo rūpestis – lygiai toks pat svarbus kaip jums jūsų rūpesčiai.
  • Vaikui nereikia jūsų sprendimo, jam reikia jūsų meilės. Įsivaizduokite atvejį – grįžot iš darbo susipykę su kolega. Jūsų sutuoktinis išklauso ir po kelių minučių pasiūlo, kaip spręsti problemą. Tik kodėl tuomet jaučiate ne dėkingumą, o pyktį? Todėl, kad jums viso labo reikėjo būti išklausytai. O kai jaučiatės suprasta, pradedate ir pati galvoti, kaip išspręsti ir… dažniausiai paklausiate patarimo! Patarimai be empatijos yra kaip namas be pamato. Tas pats galioja ir vaikams, ir suaugusiesiems.
  • Leiskite vaikui rinktis, gerbkite jo norus. Vis dar gaji nuomonė, kad vaikas visą laiką turi paklusti, dažnuose namuose vaikas turi labai mažai teisių priimti sprendimus, nekontroliuoja savo gyvenimo. O jūs įsivaizduokite sutuoktinio reakciją, jei pareikštumėte: “Jokio deserto, kol lėkštė nebus tuščia!”. Kai išklausote vaikus, kai leidžiate jiems rinktis, jie susimąsto: tai, ko aš noriu, ką jaučiu jiems svarbu! Visada paklauskite savęs, ar tikrai negalite vieno ar kito dalyko vaikui leisti? Ir prisiminkite: kartais verta pralaimėti keletą mūšių, kad laimėtumėte karą!
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...