2014 Lapkričio 02

Kai spektakliai virsta išgyvenimais, arba žaisti – tai žaisti

veidas.lt

Lapkritį laukia jaunų kūrėjų premjeros, skirtos jauniems žiūrovams. Ar pastebėjote, kad vis daugiau premjerų vengia būti vadinamos tiesiog spektakliais?

Renata Baltrušaitytė

Lapkritį, kuris vyresniems režisūros meistrams nebus labai derlingas, užtat vadovavimą premjerų paradui perims jaunimas, tai taps akivaizdu.

Beje, šį paradą bus galima stebėti ir pačius jaunuolius ne itin džiuginančiu (nes kiekvienas jų – unikalus ir nepakartojamas…), užtat teatro istorikams įdomiu rakursu: kieno – Rimo Tumino, Gintaro Varno, Aido Giniočio ar Gyčio Padegimo teatrinė mokykla lapkritį nugalės?

Vis drąsiau režisieriaus kėdėje besijaučianti „giniočiukė“ Ieva Stundžytė savo naująjį darbą „Va Banque!“ vadina spektakliu-žaidimu pagal Antono Čechovo pjesę „Meška“. Ir iš anksto atsiprašo rusų klasiko už kai kuriuos dramaturgijos pakeitimus, kas nūdienos teatruose paprastai daroma tuomet, kai pirminis literatūros šaltinis scenoje tampa sunkiai beatpažįstamas. Na, bet jei žaisti – tai žaisti… Užtat žadami įdomūs Vilmos Galeckaitės kurti kostiumai ir gyvos Gabrieliaus Zapalskio muzikinės variacijos. Nors neprieštaraučiau, jei gitarą į rankas paimtų ir pati režisierė, neseniai Keistuolių teatro sezono pristatyme pasirodžiusi kaip tikra Suzi Quatro.

Režisierius Jonas Tertelis (prašom nepainioti su dažniau matomu vyresniuoju broliu, I.Stundžytės bendramoksliu Justu) irgi pasiryžęs eksperimentams: jo debiutinėje premjeroje „YesMoonCan“ vaizdo kūrimo technikos priemonės (kamera, projektorius, prožektoriai…) išplečia savo įprastinę paskirtį ir tampa daug reikšmingesni. Keistas paties režisieriaus sudėliotas draminis kūrinys, kurio veikėjai – Mozartas, Drakula, Brigitte Bardot ir Aktorius, bus interpretuojamas pagal filmavimo aikštelės taisykles. Autorius iš anksto atsiprašo Eimunto Nekrošiaus už atvirą jo „Hamleto“ citatą „YesMoonCan“ pradžioje.

O štai lėlininkai Imantas Precas, Šarūnas Datenis ir Karolis Algimantas Butvidas, pasitelkę dailininką Antaną Dubrą, užsimojo sukurti pirmąjį Lietuvoje lėlių spektaklį, pristatomą gyvo filmavimo technika. Nedidukas miesto maketas, kuriame vaidins lėlės, bus „užauginamas“ jo vaizdą projektuojant ekrane. Taip detalės, kurios įprastiniame teatre liktų nepastebėtos, žiūrovams taps matomos. O jie patys gaus progą prisidėti prie šio „filmo“ rezultato, miniatiūriniame mieste kurdami įvairius kinematografinius efektus. Ypač – vėją ir sniegą, mat eksperimentui lėlininkų komanda pasirinko liūdną ir žiemišką Hanso Christiano Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“.

Lentos ir mėsa

Skaudžiomis temomis kalbėtis su vaikais rengiasi ir režisierius Antanas Gluskinas, nebe pirmą kartą interpretuojantis Suzannos Osten ir Pero Lysandero pjesę „Medėjos vaikai“, kurioje tėvų skyrybos vaizduojamos iš vaikų stebėjimo taško. Šįkart žymios pjesės namais taps Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras.

O štai prieš penkerius metus Menų spaustuvėje rodytuose „Medėjos vaikuose“ vaidino dabartinio „No theatre“ judėjimo komanda kartu su savo lyderiu Vidu Bareikiu. Tuo pačiu, kuris mums lapkritį pristato Albert’o Camus „Kaligulą“, pagrindinį Romos imperatoriaus vaidmenį patikėjęs taip pat anuose „Medėjos vaikuose“ vaidinusiam Ainiui Storpirščiui. Be to, įprastinę bendrakursių „varniukų“ pagrindu suburtą jaunimo kompaniją paįvairinęs Vilma Raubaite iš „cezario grupės“ ir Valentinu Novopolskiu iš Rusų dramos teatro.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...