Jau vienuoliktus metus iš eilės “Veidas” pateikia vidurinių mokyklų ir gimnazijų reitingą. Kartu bandome rasti atsakymą į vaikams, jų tėvams, mokytojams, švietimo sistemos darbuotojams bei visai visuomenei rūpimą klausimą, kokia turėtų būti ideali mokykla.

Šių metų „Veido“ sudaryto gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingo metodika šiek tiek paprastesnė nei ankstesniais metais. Vertindami objektyvius gimnazijų ir mokyklų akademinius rezultatus svarbiausią vertę (80 tšk.) suteikėme visų laikytų valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų vidurkiui, o likusius 20 tšk. mokykloms paskyrėme pagal tai, kiek jų abiturientų praėjusiais metais į Lietuvos aukštąsias įstojo pirmu pageidavimu. Šių dviejų kriterijų suma virsta galutiniu balu (100 balų), pagal kurį išrikiavome mokyklas. Du kriterijus kaip pagrindinius pasirinkome todėl, kad VBE yra objektyviausias rodiklis vidurinio ugdymo pasiekimams patikrinti, o sėkmė įstoti ten, kur labiausiai moksleivis nori, – taip pat geras mokyklos gebėjimo išmokyti rodiklis.
2014 m. reitinge atsisakėme kriterijaus, rodančio, kiek abiturientų įstojo į užsienio aukštąsias mokyklas. Tokį matą atmetėme kaip neobjektyvų, nes kyla klausimų dėl to, kokio lygio universitetus pasirinko Lietuvos abiturientai ir kokį stojimo konkursą jiems teko įveikti.
Vieną reitingo grafą paskyrėme mokinių skaičiui, kiek jų reitinguojamose mokyklose mokėsi 2013 m. spalio 1 d., paaiškinome ir mokyklų pavadinimus, jei jų statusas naujais mokslo metais pasikeitė.
Vis dėlto rezultatai rodo, kad ir pasikeitus metodikai ankstesnių reitingų lyderiai neužleidžia savo pozicijų. Pirmose aštuoniose reitingo vietose įsitvirtinusios tos pačios gimnazijos – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Devintoje vietoje atsirado Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, į 23 vietą nustūmusi Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnaziją. Garbingą 10 vietą šiemet užėmė Vilniaus Užupio gimnazija, privačią mokyklą Šiuolaikinės mokyklos centrą nuleisdama į 12 vietą.
Nors kardinalūs pokyčiai pirmųjų reitingo vietų nesudrebino, mokyklos po pirmojo dešimtuko persirikiavo, o rajono mokyklos, iš įpročio laikomos silpnesnėmis, iššoko į priekį, aplenkdamos miesto gimnazijas. Kai kurios mokyklos peršoko per šimtą ir daugiau vietų. Pavyzdžiui, Mažeikių r. Židikų M.Pečkauskaitės vidurinė mokykla iš reitingo pabaigos (415 vietos) pakilo į pirmąją reitingo pusę (195 vieta). Taip pirmajame trisdešimtuke atsidūrė keturios rajonų gimnazijos.
Be to, šiemet, norėdami didmiesčių gyventojams palengvinti pasirinkimą, sudarėme geriausių didmiesčių mokyklų penketukus, į kuriuos iškopia ir menų gimnazijos. Juk vieša paslaptis, kad siekdami savo atžaloms vietos geresnėje mokykloje tėvai dažnai ne tik formaliai persiregistruoja, bet ir iš tiesų persikrausto į kitą gyvenamąją vietą. Taip pat pateikiame ir geriausių privačių mokyklų penketuką.
„Veido“ reitingas, paremtas mokyklų akademinių pasiekimų matavimu, tik suteikia bazinę informaciją. Kiekviena mokykla yra individuali, todėl absoliutinti reitingo rezultatų negalima.

Deklaracijos prasilenkia su realybe
Kita vertus, kaip rodo ir šiame numeryje pateikiama “Veido” užsakymu atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa, pasitikėjimas vidurinio švietimo sistema nėra didelis – vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms dar toli iki idealo. Ko trūksta?
Doras, siekiantis žinių, savarankiškas, atsakingas, išsilavinęs, mokantis gimtąją ir užsienio kalbas, gebantis savarankiškai kurti savo gyvenimą – tokį jaunuolio vaizdą piešia Švietimo įstatyme įtvirtinti tikslai. „Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad jei tik pavyktų tokią siekiamybę perkelti į ugdymo procesą, dėl švietimo problemų taip sielotis netektų ir sukurtume gerą mokyklą. Pavyzdžiui, suomiai, garsėjantys sėkminga švietimo sistema, daro tik tai, ką parašė savo dokumentuose, ir jokio stebuklo čia nėra.
„Nei Suomija, nei kas kitas neatrado kažko tokio, kas neįmanoma mums, arba tokio modelio, kurio mes nežinome. Jie tik įgyvendina tai, ko siekia“, – teigia Rygaudas Guogis, vienas VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų ir Suomijos Jyvaskylos universiteto Švietimo lyderystės instituto magistrantas.
“Kuriančios bendruomenės” – tai penkių jaunuolių idėja įdiegti į Lietuvos švietimo sistemą užsienyje paplitusią socialinę metodologiją „Art of Hosting“ (menas aptarti dalykus, kurie iš tiesų rūpi). Toks metodas padeda bendruomenėms ir organizacijoms aptarti klausimus, kurie akivaizdūs, bet apie juos nekalbama. R.Guogis tvirtina, kad struktūruoto visų šalių – nuo moksleivių iki Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovų – pokalbio metu, visų nuostabai, paaiškėja sena tiesa, kad ir moksleiviai, ir tėvai, ir mokytojai nori tokios pat geros mokyklos, todėl belieka sutarti, kaip visiems kartu pasiekti bendrą tikslą.
„Švietimo teisėje deklaruota, kad mokome ne dalyko, bet mokome vaiką. Dabar, ko gero, labiau mokoma dalyko. Viskas nukreipta į jo žinias, o vaikas lyg ir pametamas“, – tokią vertą apmąstymo problemą įvardija Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Apie rašytinės Lietuvos švietimo teisės tobulumą kalba ir R.Guogis, juolab kad Lietuva turi visas prielaidas siekti kokybiško mokymo proceso: savo darbą dirba ir pedagogai, ir socialiniai darbuotojai, švietimu rūpinasi ir nevyriausybinės organizacijos, ir ŠMM specialistai. Tačiau pagrindinė problema, kodėl visi sistemos elementai neveikia darniai, yra jų nesusikalbėjimas ir polinkis svarbius reikalus tvarkyti nebyliais raštais. Tai viena priežasčių, kodėl dokumentuose gražiai įvardyti švietimo tikslai ir aprašytas procesas neturi nieko bendra su tikrove.
„Lankiausi europinės pasaulinio lygio pradinės mokyklos pamokose. Ta mokykla turi aiškią vertybių sistemą, joje vyrauja lyderystė, dirba profesionalių pedagogų kolektyvas. Taigi ir pamokos ten vyksta kitaip: ateini į klasę, o mokytojas ir mokiniai tave pasitinka kaip naują galimybę ir įtraukia į mokymosi procesą. Iškart supranti, kad ten dirbama kartu su bendruomene, mokykloje lankosi tėvai, o visi aplinkiniai yra naujos galimybės“, – sunku patikėti, bet šitaip R.Guogis kalba apie vieną iš valstybinių Lietuvos pradinių mokyklų.
Vis dėlto šiandien daugelyje Lietuvos mokyklų labiausiai akcentuojamos žinios ir akademiniai pasiekimai. Dalykų mokytojai susirūpinę, kaip laiku „išeiti“ programą ir pasirengti egzaminui, tad kitų ugdytinių gebėjimų ir vertybių puoselėjimas lieka antrame plane.