2015 Gruodžio 30

Tradicijos

Kada iš tiesų ateina Naujieji ir kelintais metais gyvename?

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Turintieji pinigų, energijos ir entuziazmo gruodžio 31-ąją gali sėsti į lėktuvą ir lėkti aplink pasaulį, bandydami pasivyti išeinančius metus. Arba galima keliauti ištisus metus ir Naujuosius švęsti įvairiuose kraštuose pagal skirtingas tradicijas. Milijonai žmonių visame pasaulyje Naujuosius sutinka ne sausio 1-ąją.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Saulės kalendorius, paremtas Žemės apsisukimo apie ją reguliarumu, pagal kurį gyvename šiandien, naudojamas nuo 1592 metų, kai jį įvedė popiežius Grigalius XIII. Bet metų virsmą sausio 1-ąją katalikiškoji Europa ėmė švęsti tik XVII a. pab., pagal popiežiaus Inocento XII bulę. Tiesa, šalys iki šiol laikosi skirtingų tradicijų.

Antai Stačiatikių bažnyčia Grigaliaus kalendoriaus nepriėmė, todėl rusai, graikai, serbai, bulgarai Kalėdas ir Naujuosius švenčia maždaug dviem savaitėmis vėliau (o gal ir dukart).

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a.

Šio kalendoriaus prireikė netikslumui, buvusiam imperatoriaus Julijaus Cezario įvestame kalendoriuje, kuris galiojo nuo 46 metų prieš mūsų erą ir kuriame metai yra 11 minučių 14 sekundžių per ilgi, panaikinti. Anksčiau romėnai metus skaičiavo „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia laikytas kovas – karo dievo Marso mėnuo.

Kovo 1-oji, kaip naujų metų pradžia, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo švenčiama iki VIII a., Rusijoje – iki XV a., Anglijoje – net iki XVIII a. pab. O senovės graikams atspirties taškas skaičiuojant metus buvo olimpinės žaidynės.

Musulmoniški ir persiški Naujieji

Daugelis, pavyzdžiui, musulmonai Naujuosius pasitinka vadovaudamiesi Mėnulio kalendoriumi, kuriame mėnuo trunka 29,5, o metai – 354 dienas. Dabar jie gyvena 1437-aisiais, kurie prasidėjo spalio viduryje ir truks iki kitų metų spalio pradžios. Islamo išpažinėjai metus skaičiuoja nuo 622-ųjų, kai įvyko hidžra – pranašas Mahometas ir jo sekėjai persikėlė iš Mekos į Mediną. Musulmonai Naujuosius tradiciškai sutinka šeimoje.

Šeimos Now Roz pradeda ruoštis prieš mėnesį – valo, tvarko ir puošia namus, perdažo ar įsigyja naujų namų apyvokos daiktų.

Persų palikuonys Afganistane, Irane ir Tadžikistane metų virsmą švenčia per pavasario lygiadienį – kovo 21-ąją. Pagal persų kalendorių, dabar eina 1394-ieji. Kiekvienoje šalyje – savos šventimo tradicijos. Pavyzdžiui, afganistaniečiai švenčia tik minėtą dieną, o iraniečiai – visas 40. Bet didžiausiai Afganistano etninei grupei – puštūnams – ši šventė svetima.

Naujieji – pavasario atėjimo ir gyvybės sugrįžimo metas – persiškai vadinami Now Roz (pažodžiui – Nauja diena).

Austrijoje gyvenančios afganistanietės Somah Ibrahimi žodžiais, jos tautiečiams tai yra ypatinga diena. Ta proga žmonės stengiasi apsivalyti ir atsinaujinti: išmesti nebenaudojamus daiktus, grąžinti skolas, pamiršti nuoskaudas, susitaikyti.

„Šeimos Now Roz pradeda ruoštis prieš mėnesį – valo, tvarko ir puošia namus, perdažo ar įsigyja naujų namų apyvokos daiktų, – pasakojo Somah. – Visi, ypač vaikai, turėtų vilkėti naujais drabužiais, dažnai – žalios spalvos.‟

(…)

Naujųjų proga dažnas keliauja į šalies šiaurėje esantį Mazar-e Šarifo miestą, kur Now Roz švenčiamas ypatingai. Ten stūkso šventojo Ali – pranašo Mahometo pusbrolio ir žento – garbei pastatyta mečetė. Joje lankytojai praleidžia daug valandų, meldžiasi, kad ateitis būtų gera. Jie sveikina naujus metus ir stengiasi pamiršti, kas blogo nutiko praėjusiais. Now Roz yra ypatingas metas įsimylėjėliams – vyrai savo sužadėtinėms turi nupirkti drabužių ar aukso žiedą.

"Scanpix" nuotr.

Kinai gauna atostogų

Mėnulio kalendoriumi vadovaujasi ir kinai, tarp sausio pabaigos ir vasario pabaigos minintys Pavasario šventę. Kiti – 4713-ieji arba Beždžionės – metai Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Tibete ir kai kuriose kitose Azijos šalyse prasidės vasario 8 d. Kad pasivytų saulės kalendorių, kinai kas keletą metų įterpia papildomą mėnesį.

Legenda byloja, kad kalnuose ar jūroje gyvenęs pabaisa Nianas (kiniškai „metai”) kas 12 metų išlįsdavo medžioti žmonių.

„Kinams tai viena didžiųjų švenčių, kai net fabrikų darbuotojus paleidžia namo, – pasakojo šioje šalyje studijavusi Milda Samulionytė. – Švenčia jie dvi savaites kartu su šeima, būtinai perka ir rengiasi naujais drabužiais, nes tiki, kad tai atneš laimę ir gerovę, valgo koldūnus. Būtiniausiai žiūri specialią laidą, kurią transliuoja nacionalinė televizija. Fejerverkai – kaip gi be jų?! Dieną ir naktį gatvės aidi nuo petardų ir fejerverkų. Penkioliktą dieną švenčiama Žibintų šventė, kuria baigiasi kinų Naujųjų metų maratonas ir visi grįžta prie darbų.‟

Legenda byloja, kad kalnuose ar jūroje gyvenęs pabaisa Nianas (kiniškai „metai”) kas 12 metų išlįsdavo medžioti žmonių. Jis bijojęs triukšmo ir raudonos spalvos, tad būdavo gąsdinamas fejerverkais ir šios spalvos papuošimais. Frazė „švęsti Naujuosius metus” pažodžiui kiniškai reiškia „Niano nuėjimą“.

Naujieji pradedami švęsti per antrą mėnulio jaunatį po žiemos saulėgrįžos. Žmonės išvalo ir raudonai papuošia namus, apsirengia naujais drabužiais, lanko gimines ir draugus. Vaikai gauna „raudonų vokelių” su pinigais.

Išvakarėse namie susirinkusi šeima valgo šventinę vakarienę – koldūnus, pyragėlius, mėsos ir žuvies patiekalus, o pirmą metų dieną valgomas vegetariškas maistas. Apsivilkus auksu žėrinčius kostiumus, gatvėse šokamas drakonų ir liūtų šokis. Linksmybės baigiamos per pilnatį – penkioliktą dieną, vadinamą Žibintų švente. Jos metu jaunimas išeina į gatves, tikėdamasis susirasti porą.

Kolektyvinis gimtadienis su koldūnais

Korėjiečiai švenčia su visu pasauliu, tik savaip. Laikrodžiams mušant vidurnaktį į sausio 1-ąją, jie vieni kitiems linki: „Tebūna tavo metai kupini palaiminimo!‟.

Sakoma, kad nesuvalgę šios sriubos korėjiečiai netampa vyresni vieneriais metais.

Eunyoung Roh teigimu, tai yra šeimos šventė, lyg mūsų Kūčios ir Kalėdos. Ryte valgoma ryžių pyragaičių sriuba. Seniau žmonės vargiai įpirkdavo ryžius – jie buvo prieinami tik kilmingiesiems ir turtuoliams. Vietoj to korėjiečiai valgydavo bulves, kukurūzus, kviečius ir panašius produktus, o ryžių pyragaičiai buvo tikra prabanga, prieinama tik per didžiąsias šventes.

Sakoma, kad nesuvalgę šios sriubos korėjiečiai netampa vyresni vieneriais metais. Mat jie amžių skaičiuoja kitaip nei mes – metai pridedami ne tikrąją gimimo dieną, o per Naujuosius. Taigi sausio 1-oji yra ne vien naujų metų pradžia, bet ir bendras gyventojų gimtadienis. Teiraujantis žmogaus amžiaus, galima paklausti, kieksyk ryžių pyragaičių sriubos jis valgė. Be to, korėjiečių supratimu, kūdikis gimsta jau būdamas vienerių metų – jie prideda vaisiaus, kurį jau laiko žmogumi, amžių. Tikrąsias gimimo dienas jie taip pat švenčia – su tradiciniais vakarėliais ir dovanomis, tik jų amžius tuomet „nepasikeičia‟.

Šiuolaikiniai japonai irgi švenčia su šeima. Ta proga gaminamas sėkmę nešantis maistas osechi-riōri.

Japonės Kaori Naruse žodžiais, jos tautiečiams Naujųjų sutiktuvės – viena didžiausių švenčių, lyg Kalėdos Vakaruose. Naujuosius jie sutinka sausio 1-ąją, bet ryte, tekant saulei, todėl ir sako vieni kitiems: „Sveikinimai išaušus!“ Seniau išvakarėse apsišvarinę  ir išmetę nereikalingus daiktus, po to savaitę žmonės stengdavo nedirbti ir nevalyti, kad kartu su dulkėmis neišvalytų laimės.

Šiuolaikiniai japonai, merginos teigimu, irgi švenčia su šeima – visi kartu linksminasi, keičiasi dovanomis. Ta proga gaminamas sėkmę nešantis maistas osechi-riōri: krevetės esą lemia ilgaamžiškumą, juodosios sojos pupos – gerą gyvenimą, lotoso šaknys – sėkmę, o silkė ikrai – gerą derlių, kaštonai esą padeda nugalėti sunkumus, o bambuko ūgliai – pasiekti daugiau už tėvus, silkės ikrai valgomi dėkojant už vaikus. Pirmą metų dieną populiaru kaligrafiškai parašyti metų sentenciją.

Laikomasi ir įvairių religinių papročių, iš kurių populiariausias – lankyti šintoistų šventyklas palinkėti laimingų ir sveikų metų. Dauguma kompanijų, anot Kaori, išleidžia savo darbuotojus trumpų atostogų nuo gruodžio 31-osios iki sausio 2-osios ar 3-iosios.

"Scanpix" nuotr.

Vietoj šėlsmo – atgaila

Žydų, kurie skaičiuoja jau 5776 metus, Naujieji – Rosh Hashana (pažodžiui – metų galva) – švenčiami rugsėjį ar spalį. Taip pat kintanti jų data priklauso ir nuo Saulės, ir nuo Mėnulio kalendoriaus.

Granato sėklos simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę, o žuvies galva – siekį eiti pirmyn.

Naujųjų šventė – ne itin linksma, nes Dievas ima „rinkti“ per metus atliktus gerus ir blogus darbus. Pirmą dieną žmonės eina prie upės vandens telkinio ir, skaitydami maldą, iškrato kišenes, taip simboliškai išsivaduodami iš nuodėmių. Šis ritualas vadinamas tašlichu („išmetimu“). Būtina šventinės puotos dalis – apvali chala (baltos duonos pynutė) ir obuoliai, kurių gabaliukai, pamirkyti meduje, valgomi tradiciškai linkint „gerų ir saldžių metų“. Ant stalo būna ir mėsos bei žuvies, bet dominuoja saldūs patiekalai, galima gerti saldų vyną. Granato sėklos simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę, o žuvies galva – siekį eiti pirmyn.

Dešimtą metų dieną, dar vadinamą Teismo diena – Jom Kipur, nusprendžiamas kiekvieno likimas. Laikomasi pasninko, draudžiama mylėtis, praustis ir skalbti. Žmonės vilki baltus drabužius – apsivalymo ir vilties simbolį, meldžiasi sinagogoje. Iš avino rago pagaminto senovinio instrumento shofar muzika simbolizuoja atgailą už blogus poelgius, patvirtina judaizmo principus ir tradicijas.

Švenčia ir pavasarį, ir rudenį

Indijoje – kiek daugiau painiavos, mat jos gyventojai laikosi įvairių tradicijų ir Naujuosius skirtinguose regionuose sutinka skirtingu metu, pavyzdžiui, Kašmyre – kovą, Vakarų Bengalijoje – balandį. Tik kai kurios šventės bendros visiems.

Viena populiariausių ir geriausiai žinomų – Holi, minima per pilnatį vasarį ar kovą ir dažnai laikoma Naujaisiais metais. Per Holi, kuri siejama su meilės dievu Kama, indai degina didžiulę baidyklę (Kamos ar demonės Holikos atvaizdą), barsto vienas kitą spalvotais dažais.

Deginama daugybė aliejinių lempučių ir žvakelių, reiškiančių gėrio pergalę prieš blogį ir padėką Dievui.

Tuomet indai stengiasi atsinaujinti – namus ir gatves išpuošia gyvomis gėlėmis, perka naujus drabužius, dovanoja vieni kitiems naujus daiktus, moterys vilki geltonai – tai simbolizuoja pavasarį. Deginama daugybė aliejinių lempučių ir žvakelių, reiškiančių gėrio pergalę prieš blogį ir padėką Dievui.

Naujaisiais metais kartais vadinama Diwali – spalį ar lapkritį minima žibintų šventė, per kurią garbinama turto, sėkmės ir šeimos deivė Lakšmė. Tuomet mirusiųjų sielos esą lanko buvusius namus, todėl žibintais ir fejerverkais bandoma jas nuvyti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. NJT NJT rašo:

    Cezaris niekada nebuvo imperatoriumi.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...