2014 Balandžio 14

Gintaras Grušas

„Europoje tikėjimą bandoma izoliuoti į atskirą terpę“

veidas.lt


„Užsisėdėjome ant savo krikščioniškų laurų, leidome sau manyti, kad esame pakrikštyti, ir to užtenka būti kataliku“, – iš ko kyla pavojai krikščionybei interviu „Veidui“ sakė arkivyskupas Gintaras Grušas.

Artėjant Šv.Velykom, kaip ir kasmet didžiųjų švenčių laikotarpiu, į bažnyčias plūstelės minios. Bet štai, „Spinter“/„Delfi“ pernai rudenį vykusios apklausos duomenimis, nors net per 80 proc. apklaustųjų save priskyrė Romos katalikams, tik 4,9 proc. sakė kas sekmadienį einantys į bažnyčią, 18,2 proc. reguliariai atliekantys išpažintį ir vos 38,3 proc. tiki, kad Kristus gyvas. Kaip Bažnyčia vertina tokią pasyvią katalikybę, klausiame arkivyskupo Gintaro Grušo.
G.G.: Šventinių katalikų fenomenas egzistuoja ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje. Užsiliūliuojame savo gyvenimo patogumuose ir tik nelaimei, netekčiai ištikus, kai reikia pagalbos, šaukiamės Dievo ar jį prisimename prieš didžiąsias šventes.
Žinoma, norisi, kad tas susitaikymas su Dievu ir vieni su kitais prieš Velykas, prieš Kalėdas nuolat išliktų, augtų. Žmogus turi savyje troškulį ieškoti Dievo, bet ir Dievas ieško žmogaus. Didįjį Penktadienį Jėzaus pasakyti žodžiai nuo kryžiaus „Aš trokštu“ dažnai aiškinami kaip jo troškulys išgelbėti sielas, ieškoti mūsų.
Neseniai Popiežius Pranciškus pakvietė žmones visame pasaulyje, ypač tuos, kurie buvo nutolę nuo Dievo, skirti 24 valandas Viešpačiui, ir jie atėjo susitaikymo sakramento, vėl atrado savo kelią į santykį su Dievu. Kartais tas mūsų prieššventinis „pasižymėjimas“, kad esame katalikai, gali išaugti į tikrą santykį su Dievu.  Dievo tauta – tai keliaujanti tauta, bet ne visi keliaujame tuo pačiu greičiu.
O didžiosios šventės mus paskatina atnaujinti šią savo kelionę.
Taip, tik proginių katalikų – didžiulė masė  (tiesa, neseniai mūsų darytoje apklausoje reguliariai praktikuojančių katalikų kiek daugiau – apie 13-15 proc., įdomu, kad daugiau jų – didmiesčiuose). Manau, visų iššūkis turėtų būti – dar labiau suvokti, kad Bažnyčia – ne hierarchija, o mes visi, atgauti supratimą, kad būti kataliku – tai ne tik būti pakrikštytu, bet kasdien ieškoti santykio su Dievu.
VEIDAS:  O kokia Bažnyčios misija šiuolaikinėje modernioje visuomenėje?
G.G.: Bažnyčia yra kiekvienas mūsų, ir pagrindinis Bažnyčios darbas – padėti kiekvienam geriau suprasti save, savo pašaukimą, savo santykį su Dievu. O per tą supratimą atsiranda ir pokyčiai visuomenėje.
Krikščionybė yra apreikšta religija ir Bažnyčia kaip mokytoja perduoda šias tiesas. Bet žymiai didesnis efektas, kai visuomenė keičiasi iš šaknų – kai toji Bažnyčios žinia pradeda keisti gyvenimus šeimos lygmenyje, o per šeimas – ir visuomenės. Tai žymiai ilgesnis procesas, nei išsakyti tiesas iš tribūnos. Todėl šeima, bendruomenių kūrimas yra tokie svarbūs kalbant apie Bažnyčios įtaką visuomenei. Tai nėra vien Popiežiaus pasisakymas kuriuo nors klausimu, nors ir tai svarbu, nes nurodo kryptį. Viena iš Bažnyčios misijų pranašiška – būti Dievo balsu visuomenėje: kaip kad mūsų asmeninė sąžinė mums primena, kai kažką ne taip darome, ji ir nurodo mums teisingą kelią į tikrąją laimę. Bažnyčios funkcija yra pasakyti, jei kuriuo keliu eidami einame į prapultį. Bažnyčios misija visuomenėje – skelbti gerąją naujieną ir tai propaguoti žodžiais, bet visų pirmiausia darbais ir pavyzdžiu, kas daug efektyviau nei žodžiai.
VEIDAS: Popiežius Pranciškus per pirmuosius popiežiavimo metus ir rodė  paprastumo, artumo žmogui, neturto pavyzdį. Kaip tai keičia Lietuvos Bažnyčią? Ne paslaptis, kai kurie jos atstovai apakinti turto vaikymosi.
G.G.: Yra tokių atvejų, bet jie nėra dauguma. Dažnai galima girdėti, kokia turtinga Bažnyčia, bet ji turi ir įsipareigojimų. Katedra, daugelis bažnyčių Vilniaus centre atrodo įspūdingai, jos yra ir mūsų nacionalinis turtas. Bet yra ir kita pusė: Bažnyčia turi išlaikyti savo iniciatyvas, bažnyčias kaimuose,  kur mažos vietos bendruomenės to neįstengia pačios padaryti, kai kuriais atvejais kultūros vertybes reikia ne tik išlaikyti, bet net atstatyti iš griuvėsių.
O Popiežiaus Pranciškaus kvietimas į neturtą, į misiją, raginimas išeiti iš užsidarymo, atidaryti zakristijų duris, eiti į pasaulio paribius, manau, vis labiau ir labiau yra išgirstamas tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Popiežius savo pavyzdžiu ir mokymais yra tapęs pasaulio klebonu. Jis labai žmogiškai sugeba ne tik sutikti žmogų, bet ir pamokyti pagrindinių tiesų, ir gražu matyti, kaip nauji tikėjime žmonės jas išgirsta.
Buvo įspūdinga, kai jis pasaulį kvietė maldai ir pasninkui dėl Sirijos: tai padėjo žmonėms pamatyti, kad malda ir pasninkas duoda efektą – nors  nesibaigė konfliktas, bet jo eskalaciją, kuri tuo metu vyko, pasaulio valstybių vadai permąstė ir ji sumažėjo.
VEIDAS: Gal Bažnyčia gali prisidėti ir sprendžiant konfliktą Ukrainoje?
G.G.: Bažnyčia jau dabar aktyviai tai daro, pirmiausia pačioje Ukrainoje: katalikų, stačiatikių, protestantų bažnyčios ne tik meldėsi Maidane, bet ir kvietė dialogui ir taikai, pasisakė prieš smurtą. Popiežius Romoje, dvasininkija Lietuvoje kvietėme maldai, meldėmės ir meldžiamės dėl Ukrainos, dėl taikos. Nereikia užmiršti maldos galios, nors ir ne visuomet įvyksta momentiniai stebuklai.
O Lietuvos Bažnyčia turime pareigą padėti mūsų bažnytiniams broliams ir seserims kituose Vakarų kraštuose  suprasti, koks didelis pavojus glūdi situacijoje Ukrainoje, nes ne visuomet tie, kurie ne taip arti Rusijos sienos ir kurie neturi artimos patirties su šia valstybe, supranta, kas vyksta, ir kaip reikia reaguoti. Tai aiškiname bendraudami su kitų šalių bažnyčiomis. O Vatikanas turi savo diplomatines struktūras, kurios veikia savo ruožtu.
VEIDAS: Krikščionybė propaguoja dorovines vertybes, valdžią turinčius žmones ragina visuomenės interesus kelti aukščiau asmeninių, popiežių enciklikose net analizuoti verslo savininkų santykiai su pavaldiniais. Kiek krikščionybės principų, Jūsų manymu, laikosi Lietuvos politikai, valdžia?
G.G.: Visi kartu einame krikščioniškojoje kelionėje, kurioje siekiame gyventi vadovaudamiesi krikščioniškomis vertybėmis. Asmeninėje kelionėje nusikalstame, išpažįstame savo nuodėmes ir toliau tęsiame savo kelionę. Ir visuomenės kelionėje yra klaidų, nukrypimų, bet tai žmogiška. Bažnyčia bando iškelti vertybes ir padėti žmonėms rasti gyvenimo kelią.
Štai šie metai paskelbti Šeimos metais. Net Konstitucijoje įvardyta, kad mūsų valstybės pamatas – šeima. Bet reikia ir įstatyminio pamato, kad galėtume puoselėti šeimą, jų bendruomenes, skatinti jų augimą į priekį. Ne visuomet pasiseka, yra skirtingų nuomonių, bet  ir vėl grįžtame prie šių klausimų, nes Bažnyčios funkcija visuomenėje – būti jos sąžine, priminti pagrindinius  dalykus, prie kurių turime grįžti, jei norime darniai gyventi.
VEIDAS: Bet Lietuvoje statistiškai daugiau ne tradicinių krikščioniška prasme, o gyvenančių ne santuokoje, išsiskyrusių, nepilnų šeimų. Bet Bažnyčia kalba tik apie tradicinę šeimą.
G.G.: Įvairūs tyrimai ir apklausos rodo, kad geriausia terpė vaikui augti yra toji tradicinė šeima, kur įsipareigojimas vienas kitam išreikštas santuokiniu ryšiu. Jei pirma santuoka nepasisekė, sudariusieji antrąją nėra Bažnyčios atstumti, jie skatinami toliau melstis, dalyvauti Bažnyčios gyvenime, nors sakramentine prasme ir nepilnai, nes negali joje tuoktis. Bet Dievas mūsų neatsižada, ieško mūsų, kokia bebūtų mūsų situacija gyvenime.
Didžiulis skaudulys ir net pavojus – tarp jaunimo išpopuliarėjęs išbandymo laikotarpis. Yra pakankamai daug tyrimų, kurie rodo, kad tai paskui apsunkina jų santuokinį gyvenimą – gal pasąmonėje lieka, kad užuot save atidavus visiškai, atiduodi tik iš dalies. Kai buvau jaunas, ir aš sunkiai tai supratau, bet tas linijos nubrėžimas – aš visiškai atsiduodu tau -  padaro tave laisvą save dovanoti kitam.
Šeiminio gyvenimo puoselėjimas yra stiprybė, kur savo įnašą turi duoti ir visuomenė. Vienas iš pavojų – įstatymuose  bandyti visus sulyginti, nesvarbu koks šeiminis statusas, neva valstybė neturėtų diskriminuoti. Tačiau už to slypi, kad valstybė neremia tų žmonių, kurie iš tikrųjų pasiryžę aukotis dėl visuomenės gėrio, pasirengę auginti vaikus. Reikia žiūrėti į demografiją – šeimos su daug vaikų yra Lietuvos ateities puoselėtojos. Padėti užauginti gerą jaunimą – tai žymiai svarbesnė pagalba visuomenei, nei bandymai finansinėmis priemonėmis užtikrinti valstybės stabilumą. Žmonės – brangiausias resursas ir jį reikia tausoti.
VEIDAS: Ar Lietuvos vyskupai prieš Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus vėl pareikš savo nuomonę šiais klausimais?
G.G.: Beveik prieš kiekvienus rinkimus primename, kad piliečiai turi ir teisę, ir pareigą balsuoti ir kad jie turėtų rimtai pažiūrėti ne į šūkius ir rinkiminę medžiagą. Kad nebūtų politikų suvedžiojami, rinkėjai turi žiūrėti, ką tie kandidatai darė per praėjusią kadenciją, kokios iš tikrųjų jų pozicijos pagal balsavimą, pagal viešus pasisakymus. Yra keli svarūs dalykai, kuriuos per rinkimus Bažnyčia kaskart akcentuoja, visų pirma – šeimos ir gyvybės, t. y. abortų, eutanazijos, genų inžinerijos ir dirbtinio apvaisinimo ir kt. klausimus. Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacija parengė manifestą „Šeima – Europos turtas“ ir kviečia visus kandidatuojančius į Europos Parlamentą pasiskaityti ir, jei sutinka su tokia šeimos vizija, pasirašyti. Tada rinkėjai konkrečiai žinos jų pozicijas.
VEIDAS: Ar Jūs asmeniškai – prieš abortus, eutanaziją?
G.G.: Taip, tai nedera su krikščionybe. Mūsų iššūkis padėti žmonėms laikytis vidinio vientisumo. Yra dalykai, kurie taip paprastai nesuderinami. Negali sakyti, kad  esi krikščionis ir tuo pačiu sakyti, kad Jėzus Kristus nėra Dievas. Dešimt Dievo įsakymų nėra dešimt Dievo pasiūlymų. Turime bandyti taikytis prie Dievo, nors tai ir ne visuomet pasiseka. Bet jei imame save statyti kaip visų tiesų matą, vadinasi, bandome užimti Dievo vietą.
VEIDAS: Jonas Paulius II, toks artimas Lietuvai Popiežius, šį mėnesį bus paskelbtas Šventuoju. Bet ar mokslas nepaneigtų stebuklų egzistavimą? Ar Bažnyčios hierarchai nesvarsto, kad  šventaisiais reiktų skelbti tiesiog už išskirtinius nuopelnus tikėjimui? Ar Jums, į Bažnyčią atėjusiam iš bene šiuolaikiškiausios srities – informatikos, nekyla problemų patikėti tokiais stebuklais, kaip išgijimas nuo nepagydomų ligų prisilietimu ir pan.?
G.G.:  Man tikrai nėra problemų. Stebuklas nėra prasilenkimas su mokslu. Beje, Bažnyčia pripažįsta, kad visi, kurie patenka į dangų, yra šventieji, o šventaisiais skelbia tuos, kurie pasižymi šventu gyvenimu arba buvo kankiniai, kurie po savo mirties didelės žmonių grupės pripažįstami  ypatingai šventais.  Kai sutinki tokį žmogų kaip Popiežius Jonas Paulius II ar Motina Teresė, vidiniai suvoki, kad juose yra kažkas ypatingo. Bažnytinis procesas turi užtikrinti, kad niekas nesikerta su tuo, kad jis buvo šventas. O stebuklas – tik tai patvirtinantis dangiškas ženklas.
Stebuklui priskiriami susiję su religiniu kontekstu pagijimai, kai gydytojai pripažįsta, kad žmogus pasveiko, nors moksliniu požiūriu tai buvo nepagydoma liga ir nėra jokių mokslinių įrodymų, kaip tai įvyko. Medicinos pažanga didelė, ir tai, ką šiandien pripažįstame stebuklu, gal po kažkiek laiko nebebus stebuklas. Gal mokslas pasistūmės, bet vis tiek lieka siena, ko jis negali paaiškinti. Tai, kas kitapus tos sienos, – antgamtinė plotmė, stebuklas. Stebuklų Bažnyčios istorijoje yra įvairiausių. Italijoje buvo atvejis, kai ostija tapo žmogaus širdies raumens audiniu. Tai duotas regimas ženklas sustiprinti mūsų tikėjimą Eucharistiniu slėpiniu, kurį patiriame per kiekvienas šv. Mišias.
VEIDAS: Kokią prognozuojate Katalikų Bažnyčios ateitį Europoje? Ar europiečiai nepraradinėja krikščioniškos tapatybės vis gausėjant kitų religijų gyventojų, atsirandant įvairių naujų tikėjimų?
G.G.: Manau, mažesnis pavojus yra iš kitų religijų, nei to, ką Popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą,  hedonizmą ir egocentriškumą, kai žmogus pradeda žiūrėti tik į save. O jei neturime tvirto tikėjimo, kyla pavojai, kad atitolstame nuo tikėjimo, kyla visokios pagundos. Mūsų vidiniame gyvenime, kaip ir visose kitose srityse, jei neini į priekį, vadinasi, eini atgal.
Užsisėdėjome ant savo krikščioniškų laurų, leidom sau galvoti, kad esame pakrikštyti ir to užtenka būti kataliku, bet to maža išlaikyti ryšį su Dievu. Popiežius Pranciškus savo paskutinėje enciklikoje priminė apie kiekvieno krikščionio pareigą būti misionieriais, skelbti Dievo karalystę, dalytis su kitais Gerąja Naujiena. Jei to nedarome, prarandame stabilumą, iš to kyla ir pavojus krikščionybei Europoje. Nors Europoje augimas sumažėjęs, katalikybė plačiame pasaulyje už Europos ribų yra auganti ir besiplečianti religija. Gal todėl į tolimus pasaulio kraštus nuėjome ir susirasti Popiežių. O kai kur migracija net pakelia tikėjimo lygį, pavyzdžiui, JAV  migracija iš Pietų Amerikos yra pagrindinė katalikų Bažnyčios augimo priežastis.
Beje, istorinis krikščionybės bruožas, kad ji labiausiai auga ten, kur nėra laisvės praktikuoti savo tikėjimo. Per pastarąjį šimtmetį nuo tikėjimo persekiojimo žuvo daugiau žmonių nei lig tol per visus devyniolika šimtmečių.
Ir šiandien galime kalbėti apie persekiojimą – ne tokį, kur gali netekti gyvybės, bet kurį patirsi iš žvilgsnio ir komentarų. Pasisakykite už krikščioniškas vertybes darbovietėje, ir žvilgsniai ne visuomet bus palankūs. Europoje jaučiamas bandymas izoliuoti tikėjimą į atskirą terpę, o ne leisti, kad jis persismelktų per visą gyvenimą. Jei to nėra, tai nėra tikras tikėjimas, o tik viena sekcija mūsų gyvenimo pilnumoje. Tikėjimas turi būti vientisumas viso, kas esi.
VEIDAS: Bažnyčia kartu su visu pasauliu keičiasi, modernėja. Kaip įsivaizduojate katalikų Bažnyčią dar po kokio ketvirčio amžiaus? Ar prognozuojate, kad kis liturgija, gal bus atsisakyta celibato?
G.G.: Bažnyčia keičiasi šimtmečiais, ne ketvirčiais. O esminė liturgija likusi ta pati kaip prieš porą tūkstančių metų, tik kiek skiriasi, kaip mes tą išreiškiame.
Kalbant apie celibatą kai rinkausi kunigo kelią, daugelis mano draugų manęs nesuprato. Bet ar Motinai Teresei skaistybės įžadai padarė sunkumą daryti gerus darbus? Atvirkščiai, padėjo tapti tuo, kuo ji buvo. Analizuojant šventųjų gyvenimus, ką jie gavo iš celibato dovanos, akivaizdu, kad norint pasiekti visišką atsidavimą reikia kitko atsižadėti. Bet kai pamatome rezultatą, visi džiaugiamės.
O kokia bus Bažnyčia, labai priklausys nuo to, kiek sugebėsime išlaikyti tą vientisumą krikščioniškame gyvenime. Jei katalikybė liks tik tradicinis paukščiukas gyventojų surašyme, sunkiai išugdysime tokią Bažnyčią ir visuomenę, kokios norime. Negali prisistatyti esąs katalikas, o paskui politikoje, darbovietėje, šeimoje vadovautis priešingais įsitikinimais. Tai kenkia ne tik Bažnyčiai plačiąja prasme, bet ir pačiam žmogui.
Čia kaip alkoholikas: sako galintis gerti kada nori, bet jei ilgai eina šiuo keliu, praranda savo šeimą, savo gyvenimą, savo gerovę. Tikėjime tas pat – jei sakai, kad tiki Dievą, tas reikalauja, kad nuosekliai to visur laikytumeisi. Tačiau manome, kad galime gyventi tik iš malonumų ir ieškoti gero gyvenimo be aukos, be pasiryžimo, be tarnystės. Istorija rodo, kad taip nebūna, dėl to griuvo net imperijos. Žmonės šiandien taip patogiai gyvena, kad nebenori aukotis už bendrąjį gėrį, už artimą, už laisvę ir taiką.
Taip ir mūsų vidiniame gyvenime: jei sugebėsime per asmeninį kontaktą su Dievu sąmoningai augti, manau, augs Bažnyčia, plėsis ir stiprės vietos bendruomenės, o kartu brandesnė taps ir visa visuomenė. Šiuos metus paskelbėme Šeimos metais. Bažnyčia rengia įvairius renginius, šeimos šventes, kad pritrauktų ir tuos tik šventinius katalikus susipažinti, pamatyti, kad Bažnyčia nėra tik močiutės su rožančiais, bet visiems yra kur įsijungti – į „Caritas“ iniciatyvas ar bendruomenių kūrimą.
Gyvendami Dievo gailestingumo šešėlyje mes turime didelę galimybę puoselėti gailestingumą vienas kitam, parodyti jį visuomenėje ir tokiu būdu patys patirti beribį Dievo gailestingumą ir meilę. To ir linkiu artėjant Šv. Velykoms!

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...