Retas valstybės vadovų vizitas į užsienį būna tokios svarbos, kaip ketvirtadienį vykęs prezidentės Dalios Grybauskaitės apsilankymas Varšuvoje. Oficialiai vykta pasveikinti kaimynų su jų nacionaline švente – Nepriklausomybės diena.

Tačiau iš tikrųjų prezidentė vyko išsiaiškinti, kuria kryptimi toliau suks Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Toliau tęsis politikų ir apžvalgininkų žodžių karas, į kurį jau įsitraukė ir abiejų valstybių vyriausybių vadovai, ar vis dėlto bus sustota, atsikvošėta ir grįžta prie normalaus bendravimo, kaip ir dera kaimynams, priklausantiems toms pačioms sąjungoms – gynybinei ir politinei bei ekonominei?

Daryti ilgalaikes išvadas kol kas dar anksti, bet pirmasis signalas, kurį iš Varšuvos tiek savo valstybių piliečiams, tiek kolegoms iš Europos Sąjungos bei NATO pasiuntė Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, labai aiškus – abi šalys tebelieka draugės. Šventinėje tribūnoje kartu stovintys dviejų valstybių vadovai (į iškilmes Bronislawas Komorowskis pakvietė vienintelę D.Grybauskaitę, tuo pabrėždamas santykių išskirtinumą), Lenkijos prezidento žodžiai apie “brolius lietuvius”, Lietuvos prezidentės šūkis “tegyvuoja lenkai” akivaizdžiai turėjo nuraminti daugumą nuogąstautojų. Apie ką vėliau, jau per priėmimą prezidento rūmuose, vienu du užsidarę gerą pusvalandį kalbėjosi B.Komorowskis su D.Grybauskaite, nėra žinoma, bet po pokalbio Lietuvos vadovė buvo akivaizdžiai gerai nusiteikusi.

Tad galima teigti, kad vizitas davė gerų rezultatų, nors ir ne tokių gerų, kokių prieš tai tikėtasi Vilniuje. Ne paslaptis, kad B.Komorowskis, tegu ir būdamas prezidentas, kol kas tikrai nėra pats įtakingiausias Lenkijos politikas (kokie anksčiau yra buvę a.a. Lechas Kaczynskis, Aleksandras Kwasniewskis ar Lechas Walęsa). Pirmu smuiku Varšuvoje šiuo metu griežia premjeras Donaldas Tuskas, o užsienio politikai diriguoja ambicingasis Radoslawas Sikorskis. Prie pastarojo seno neigiamo nusistatymo Lietuvos atžvilgiu prisidėjo ir sėkmingas D.Grybauskaitės vizitas į Minską pas prezidentą Aleksandrą Lukašenką bei susitarimas dėl Baltarusijai skirtos naftos tiekimo per Klaipėdos uostą, taip leidžiant baltarusiams atsispirti Maskvos šantažui, kad bus nutrauktas naftos tiekimas vamzdynais. Lenkija, kurios uostų pagalbos apsirūpinant nafta, beje, irgi prašė baltarusiai, liko kurčia A.Lukašenkos prašymams, nes nenorėjo gadinti santykių su Maskva.

Dėl šių priežasčių norėta, kad Varšuvoje D.Grybauskaitė galėtų pasikalbėti akis į akį ne tik su B.Komorowskiu, bet ir su D.Tusku, kuris jai neseniai Briuselyje pats siūlė atvirai pasikalbėti prie puodelio arbatos. Tačiau gal bendras iškilmių protokolas, gal paties D.Tusko nenoras šiuo metu bendrauti su Lietuvos vadove sutrukdė, bet D.Grybauskaitės pokalbis su Lenkijos premjeru šį kartą neįvyko.

Nepaisant to, reikia tikėtis įtampos tarp Vilniaus ir Varšuvos atoslūgio, nes akivaizdu, kad abiejų valstybių vadovai žodžių karo netoleruoja.