2016 Vasario 14

Veido archyvas

Ką apie šių dienų Artimuosius Rytus byloja religiniai Europos karai

veidas.lt

Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Praėjus beveik šimtmečiui po atsiradimo Egipte, politinis islamas ir vėl iš naujo apibrėžia musulmonišką pasaulį. Dar vadinama islamizmu, ši įtakinga ideologija teigia, kad milijardinė musulmonų bendruomenė visame pasaulyje bus laisva ir didinga tik tuo atveju, jeigu išliks pamaldi, tai yra jei musulmonai gyvens pagal valstybės užtikrinamą islamo teisę, arba šariatą, kaip būta didžiąją islamo istorijos dalį.

Islamistams jau seniai nepritaria ne tik nemusulmonai, bet ir šariatą atmetantys musulmonai. Kartais taikūs, o kartais žiaurūs, tokie susidūrimai pakurstė 1952-ųjų Egipto ir 1979-ųjų Irano revoliucijas, „Al Qaedos“ išpuolius 2001-asiais, Arabų pavasarį 2011-aisiais ir radikalių islamistinių grupuočių, tokių kaip Islamo valstybe pasivadinusią ISIS, iškilimą.

Ne pats islamas yra nesantaiką kurstanti religija. Problema yra tarp musulmonų gilėjantys nesutarimai dėl to, koks vaidmuo islamui turėtų tekti kuriant įstatymus ir reguliuojant visuomenines institucijas. Dauguma musulmonų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra islamistai, nėra nei džihadistai, nei revoliucionieriai. Tačiau šiuo metu vykstanti konkurencija tarp požiūrių, kokia viešoji tvarka yra gera, verčia juos pasidalyti į skirtingas stovyklas, ir taip ne tik užkertamas kelias kompromisams, bet ir dar labiau gilėja takoskyra.

Vakarų mokslininkai ir politikai jau seniai mėgina suprasti šio konflikto esmę, tačiau iki šiol jų pastangos nedavė vaisių. Nors islamo jurisprudencijos, teologijos ir istorijos ekspertai prirašė daug mokslinių darbų apie islamizmą, jie laiko jį unikaliu. Jie pamiršta, kad islamizmas yra ne tik islamas, bet ir „izmas“ – ideologija ir viešojo gyvenimo reguliavimo planas, kuris turi būti analizuojamas šalia kitų ideologijų.

Jokioje kitoje pasaulio dalyje nebuvo prikurta tiek daug „izmų“, kaip pačiuose Vakaruose. Tad tam, kad susidarytume aiškų vaizdą apie šiuolaikinius Artimuosius Rytus, verta atsigręžti į ideologinės nesantaikos istoriją Vakaruose.

Dalis musulmoniškojo pasaulio šiandien stebėtinai primena Šiaurės vakarų Europą prieš 450 metų, kai čia vyko vadinamieji religiniai karai. Tada, kaip ir dabar, per visą regioną ritosi religinio sukilimo banga. Vien septintajame XVI a. dešimtmetyje Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Škotijoje įvyko sukilimai, vadovaujami naujos protestantizmo atšakos – kalvinizmo sekėjų. Tai buvo ne dvidešimt pirmo ir net ne devyniolikto amžiaus presbiterionų kalvinizmas. Ankstyvasis modernusis kalvinizmas – kaip ir to meto katalikybė, liuteronizmas ir kiti krikščionių „izmai“, buvo ne tik religinių doktrinų rinkinys, bet ir politinė ideologija.

Ji atsirado laikais, kai Europos socioekonominė tvarka sukosi aplink Romos katalikų bažnyčią, o iš dalies buvo ir jos reguliuojama. Tad kalvinizmas save apibrėžė kaip opoziciją galiojusiai tvarkai. Ideologijos pasirinkimas buvo ne vien religinis, bet ir politinis pareiškimas. O religiniai karai buvo ir politiniai.

Sukilimai prasidėjo įpusėjus 150 metų trukusioms varžyboms tarp įvairių krikščionybės formų, o šiandien ši istorija vėl daug ką primena.

Kol ideologijos kovojo dėl įtakos, nepritarimas buvo brutaliai nuslopinamas, nuolat pasikartodavo religinės žudynės, o į konfliktą vis įsikišdavo išorinės jėgos. Galiausiai šie neramumai atvedė prie apgailėtino Trisdešimties metų karo, per kurį žuvo mažiausiai ketvirtadalis visų Vokietijos gyventojų (tuo metu sudariusių Šventosios Romos imperijos branduolį). O kai ši krizė pagaliau baigėsi, buvo dar du ideologiniai susidūrimai: tarp monarchijos ir konstitucionalizmo XVIII amžiuje bei tarp liberalizmo ir komunizmo dvidešimtajame.

Šie trys ilgi ideologinės nesantaikos laikotarpiai, kai Vakarų šalys buvo susiskaldžiusios dėl to, koks būdas tvarkyti visuomenę yra pats geriausias, gali tapti esmine pamoka tam, kas vyksta šiandien.

Plačiąja prasme Vakarų istorija rodo, kad dabartinė legitimumo krizė Artimuosiuose Rytuose savo sudėtingumu nėra nei beprecedentė, nei savaime išsisprendžianti paprastu būdu. Politinis islamas, kaip ir daugelis praeityje iškilusių ideologijų, naujų jėgų pasisėmė iš regioninio konflikto, kurį dar sustiprino ir kuris niekur nedings.

Be to, Artimuosiuose Rytuose vykstantys ideologiniai nesutarimai retai baigiasi tuo, kad „nugalėtojas gauna viską“. Jie rutuliojasi tol, kol konkuruojančios doktrinos arba suklesti, arba susilieja. Dažnai tai įvyksta tik po to, kai į krizę įsitraukia išorės jėgos ir sukuriama nauja regioninė tvarka.

Šios pamokos neduoda aiškaus recepto, kaip spręsti šiandienos problemas Artimuosiuose Rytuose, tačiau jos bent jau parodo, kad regioninės problemos nėra unikalios, o lyderiai ir valstybės gali imtis tam tikrų žingsnių, galinčių sumažinti smurtą ir sukurti palankesnes sąlygas žmonijos klestėjimui.

Nors islamizmo atsiradimas Artimuosiuose Rytuose yra unikalus šių laikų fenomenas, tačiau krizės, su kuriomis jis susidūrė, yra tarsi Vakarų praeities aidas.

Tai, kas prasidėjo kaip paprasčiausia konkurencija tarp islamizmo ir sekuliarizmo musulmonų pasaulyje, evoliucionavo į kompleksinį karą. Vis dėlto klausimo esmė išliko tokia pati: kas yra suverenas bei koks yra įstatymų šaltinis ir jų turinys. Islamistai tvirtina, kad tai turi būti šariatas, o tai reiškia, jog įstatymai kildinami iš šventų islamo tekstų. Sekuliaristai siekia, kad įstatymai kiltų iš žmogaus proto ir patirties, o ne iš islamo ar bent jau ne vien tik iš islamo.

Sekuliarizmas į Artimuosius Rytus atplūdo kartu su Europos kolonializmu. Didelė musulmonų elito dalis jį priėmė po nepriklausomybės būtent dėl to, kad galingos Europos valstybės pranoko ir pažemino Osmanų imperiją, paprastai laikomą kalifatu, arba dominuojančia islamo santvarka. Bet sekuliarizmui atsirado atsvara – islamizmas.

Nors patys islamistai savo ideologiją pristato ne kaip „izmą“, o tiesiog kaip islamą – laiko nepaliestą pranašo religiją, jų tikėjimo sistema turi daugiau modernumo bruožų. Trečiajame–penktajame XX amžiaus dešimtmetyje užaugę ankstyvojo islamizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad egzistuojant pasaulietinei tvarkai labai sudėtinga gyventi kaip pamaldžiam musulmonui, todėl pradėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą. Šeštajame dešimtmetyje islamistai tapo radikalesni ir ėmė pasisakyti už valstybės palaikomo šariato sugrąžinimą. Sekuliarizmas išsaugojo pranašumą iki septintojo dešimtmečio, tačiau svarbiausiais lūžio taškais, suteikusiais pagreitį islamistams, tapo sekuliaraus Egipto pralaimėjimas Izraeliui 1967-aisiais, Islamo revoliucija Irane 1979-aisiais bei 1990–1991 m. Persijos įlankos karas.

Tam tikra prasme politinis islamas triumfavo. Nors šiuolaikiniai musulmonai nėra nei gryni pasauliečiai, nei islamistai, vidutinis musulmonas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra arčiau islamisto. 2013 m. vykdyta „Pew Research Center“ apklausa atskleidė, kad didžioji dalis žmonių Egipte, Irake, Jordanijoje, Maroke ir palestiniečių teritorijose pasisako už šariato įstatymus. 2012 m. „Gallup“ apklausa parodė ir tai, kad penkiose regiono šalyse – Egipte, Libijoje, Sirijoje, Tunise ir Jemene moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai teikia pirmenybę būtent šariatui.

Ir nors islamistų stovykloje išlieka daug vidinių nesutarimų dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime ir dvasininkų vaidmens vyriausybėje, dabar net pasaulietiniai vadovai perima islamizmo elementus.

Nepaisant šių laimėjimų, politinis islamas vis dar susiduria su skepsiu dėl jo galimybių išlikti. Nuo pat pradžių išoriniai stebėtojai jį atmetė kaip idėją, nesuderinamą su modernumu. Vėliau ekspertai tikino, kad Artimuosiuose Rytuose didėjantis smurtas, įskaitant savižudžius teroristus ir džihadistų grupuočių, tokių kaip ISIS, vykdomas mirties bausmes nupjaunant galvas, yra tik šio judėjimo desperacijos požymis.

Vis dėlto, jei pačios Europos ideologinės nesantaikos istorija ir gali ko nors pamokyti Artimuosius Rytus, ši pamoka yra tokia: nenuvertinkime islamizmo. Europos religiniai karai iliustruoja, kodėl nepakankamai rimtas požiūris į iš pažiūros atgyvenusią ideologiją yra toks pavojingas. Daug kartų per šiuos karus blaivus protas ir pažanga privertė liautis žiaurumus, sukeltus stiprėjančios katalikų ir protestantų konkurencijos.

Kelis kartus lemtingose sandūrose atrodė, kad krizė įveikta. Taip atrodė 1555-aisiais, kai taikos sutartį pasirašė į religinius karus įsitraukusios svarbiausios Vokietijos kunigaikštystės, arba 1590-aisiais, kai religiniai karai baigėsi Prancūzijoje, o protestantiška Olandija užsitikrino nepriklausomybę nuo katalikiškos Ispanijos.

Tačiau Europai ideologinis smurtas dar nebuvo praeityje, nes jį sukėlusi legitimumo krizė liko neišspręsta.

Dauguma europiečių ir toliau manė, kad politinis stabilumas reikalauja vienos religijos. O kol jie taip manė, menkiausia kibirkštis būtų galėjusi juos nublokšti į radikaliai priešingas grupes – būtent taip nutiko protestantams sukilus Bohemijoje ir privertus visą Europą įsitraukti į Trisdešimties metų karą 1618-aisiais. Tai truko iki pat amžiaus pabaigos, kol europiečiai pamažu išmoko atskirti religinius klausimus nuo politikos, o religinės dogmos prarado savo minias uždegančią galią.

Kitoks pavyzdys, kai nepakankamai įvertinama viena ar kita ideologija, yra pasaulinė kova tarp liberalizmo ir komunizmo XX amžiuje.

1930-ųjų Didžiosios depresijos negandos daugelį žinomų Vakarų intelektualų įtikino, kad liberaliosios demokratijos laikai jau praėjo. Kurį laiką atrodė, kad centralizuotos, prievarta paremtos valstybės su naujais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais yra pasirengusios susidoroti kur kas geriau. Tad kai kurie mąstytojai metėsi į komunizmą. Tik nedidelė jų dalis aplankė ir atvirai žavėjosi Sovietų Sąjunga, kur, valdant Josifui Stalinui, sparčiai vyko industrializacija, o darbuotojai niekada nestreikavo. Šias nuotaikas puikiai užfiksavo JAV žurnalistas Lincolnas Steffensas: „Aš patekau į ateitį, ir tai veikia.“

Galiausiai liberalioji demokratija prisikėlė ir vis tiek laimėjo. Tai reiškia ne tai, kad islamizmas Artimuosiuose Rytuose būtinai laimės, o kad protingi žmonės gali nepakankamai įvertinti alternatyvių politinių sistemų gyvybingumą, ir tai gali turėti baisių pasekmių.

Viena politinio islamo ilgaamžiškumo paslapčių yra ta, kad pašaliečiai šią sistemą iš esmės nuvertina. Istorija rodo, kad ideologijos gyvavimas gali būti pratęstas, jei šią ideologiją palaiko valstybiniai rėmėjai, kaip nutiko liberalios demokratijos atveju 1930-aisiais ir islamizmo atveju vyksta šiandien. Politinis islamas ne tik niekur nesitraukia, bet ir, gali būti, įgauna antrąjį kvėpavimą.

Politinis islamas, kaip ir daugelis senų konkuruojančių ideologijų, nėra vienalytis. Nors islamistus vienija bendras atsidavimas šariatui, yra daug jų pakraipų: sunitai ir šiitai; ekstremistai ir nuosaikieji; nacionalistai, internacionalistai, net imperialistai. Ši įvairovė paskatino Vakarus diskusijai apie tai, ar JAV ir jų sąjungininkams nevertėtų leisti nuosaikaus, pragmatiško islamizmo tose vietose, kuriose jis konkuruotų su radikalesniais judėjimais. Tie, kurie nepritaria, paprastai islamizmą piešia kaip vieningą judėjimą ir yra vienijami neapykantos jam Vakaruose. Tie, kurie pritaria, islamizmą suvokia kaip susiskaldžiusį iš vidaus.

Ši diskusija nėra nauja. Bet kurios ideologijos oponentai ideologines takoskyras dažnai mėgina išnaudoti pakreipdami ginčą savo naudai. Vakarų istorijoje yra daug pavyzdžių, kai išorinės jėgos vis bandydavo pasinaudoti taktika „skaldyk ir valdyk“,  nors rezultatai ne visada buvo tokie, kokių tikėtasi.

Paimkime vėl tuos pačius religinius karus. Ilgalaikis konfliktas suskaldė didžiausias Europos ideologijas, o iš jų susiformavusios mutacijos ne tik išgyveno, bet ir ilgainiui ėmė konkuruoti su savo „originalais“. Protestantizmas prasidėjo kaip liuteronizmas, bet greitai išsivystė į cvinglianizmą Šveicarijoje ir anabaptizmą Vokietijoje, dar paleisdamas į pasaulį kalvinistų atmainą Prancūzijoje ir anglikonų – Anglijoje.

Kalvinistai ir liuteronai dėl įtakos dažnai varžėsi nuožmiau, negu tai tarpusavyje darė katalikai. Katalikų Habsburgų dinastija, valdžiusi Šventosios Romos imperiją, nenuilsdama kurstė šiuos nesutarimus. Tačiau galų gale ši strategija nepadėjo nei susilpninti kalvinistų, nei sutrukdyti jiems sudaryti bendro fronto su liuteronais Trisdešimties metų kare.

Išorės stebėtojui belieka išsiaiškinti, ar kai kurios ideologijos yra linkusios į radikalizmą, ir sužinoti, kaip jį išugdyti. O tai galima padaryti visai sėkmingai.

Po Antrojo pasaulinio karo mėginant apriboti Sovietų Sąjungos įtaką Europoje, JAV prezidentas Harry Trumanas pademonstravo didelį nuovokumą, atspėdamas, kuri iš Vakarų Europos kairiųjų partijų gali tapti JAV sąjungininke. Jis teisingai nusprendė, kad Italijos komunistai ir socialistai buvo lyg monolitas: jie vieningai palaikė Sovietų Sąjungą ir priešinosi JAV remiamam Maršalo planui. Trumanas savo ruožtu užaugino krikščionis demokratus, padėdamas jiems laimėti lemiamus rinkimus 1948-aisiais. O štai Prancūzijoje komunizmui oponavo socialistai. Trumanas tai suprato ir sudarė su jais sandėrį, paversdamas Prancūziją tingia, bet patikima JAV partnere.

Tiek akivaizdi, tiek ir slapta išorės jėgų intervencija yra tik dar vienas užsitęsusios legitimumo krizės požymis. Nesutarimai tarp islamistų ir sekuliaristų yra tik naujausias konkurencijos, kurioje dalyvauja užsienio jėgos (tiek veikdamos užkulisiuose, tiek naudodamos karines priemones), pavyzdys.

Kai kas tokias intervencijas kritikuoja. Kritikų teigimu, JAV kampanijos Afganistane, Irake, o visai neseniai ir Libijoje, yra neracionalūs veiksmai, išeinantys už apdairaus valstybingumo ribų. Tačiau iš tiesų jėgos panaudojimas siekiant pakeisti ar nuversti kitos šalies režimą tėra įprasta didelės supergalios praktika. Išorės intervencija nėra atskiriama ir neracionali ideologinių kovų dalis. Per pastaruosius 500 metų tokių intervencijų buvo daugiau nei du šimtai.

Šių kovų sukelta visuomenės poliarizacija padeda paaiškinti, kodėl intervencija pasitaiko taip dažnai. Neretai ideologiniai konfliktai taip pagilina socialinius nesutarimus, kad gyventojai tampa lojalesni užsieniečiams, nei savo tautiečiams. Šie konfliktai stipriai palenkia žmones ir visą šalį link draugystės ar priešiškumo užsienio subjektams, ypač tiems, kurie yra pakankamai galingi, kad ištiestų pagalbos ranką jiems arba jų oponentams. O užsienio veikėjai čia įžvelgia galimybę arba susirasti naujų draugų, arba užkirsti kelią naujų priešų atsiradimui.

Besikišančioms jėgoms nereikia turėti religinių išskaičiavimų – kartais pakanka ir materialinių. Kai kada tai būna ideologinių ir materialinių interesų derinys. Pavyzdžiui, 2011 m., per Arabų pavasarį, sunitų dominuojama Saudo Arabija pasiuntė karius į Bahreiną, kad padėtų sustabdyti šiitų sukilimą, taip susilpnindama ne tik šiitų islamo sekėjų gretas, bet ir šiitų dominuojamo Irano valdžią. Netrukus Iranas lygiai taip pat įsikišo į Siriją, stodamas prieš sunitų sukilėlius, kurie pergalės prieš Assado režimą atveju galėtų sudaryti sąjungą su Saudo Arabija.

Šie įvykiai sukėlė nuogąstavimų, kad Artimuosiuose Rytuose daugėja iracionalių, ideologijomis besivadovaujančių valstybių, kurios yra linkusios sunaikinti regioninę tvarką. Kai kurie stebėtojai nerimauja, kad, pavyzdžiui, jei Iranas turėtų branduolinį ginklą, jis jį galėtų panaudoti sugriaudamas ir taip rizikingą pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir net išprovokuoti apokalipsę.

Istorija nesiūlo paprasto atsakymo jaučiantiesiems tokią baimę. Tačiau ji liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali. Ideologų vadovaujamas režimas gali turėti ideologinių tikslų, pavyzdžiui, sukurti visiškai naują regioninę tvarką. Siekdamas šių tikslų, jis gali pasitelkti racionalius būdus, atsitraukdamas, kai agresija tampa pernelyg rizikinga. Bet kartais jis gali elgtis ir paneigdamas tradicinę ekonominės geopolitinės naudos logiką.

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“

Vertė Rima Janužytė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...