2011 Liepos 31

Jurga Šeduikytė: “Pragyventi iš kūrybos praktiškai nebeįmanoma”

veidas.lt

Asmeninio archyvo nuotr.

Pusmetį praleidusi Maskvoje dainininkė Jurga Šeduikytė vasaros pradžioje kuriam laikui grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsiliejo į šalies kultūrinį gyvenimą. Liepą ji surengė pirmuosius koncertus, o šiuo metu visą dėmesį skiria savo inicijuotam, Maskvos metro keleivių inspiruotam muzikiniam lėlių teatro spektakliui “MetroNomes”. Jei viskas klostysis pagal planą, tarptautinės komandos rengiamo spektaklio premjera didžiuosiuose Lietuvos miestuose įvyks rugsėjo pabaigoje.

Su tris albumus išleidusia ir dviženklį skaičių įvairių apdovanojimų gavusia dainininke kalbamės apie naująjį spektaklį, kūrybą ir šiandieninę Lietuvos kultūros situaciją, nejučiomis nukrypdami į meno žmonių taip nemėgstamą, bet ir jiems neišvengiamą temą – pinigus.

VEIDAS: Kol kas apie naująjį spektaklį esate prasitarusi nedaug: žinome tik pavadinimą, premjeros datą. O koks bus spektaklio turinys? Kokie jo atsiradimo motyvai?

J.Š.: Spektakliui pradinę idėją davė Maskvos metro sutikti išskirtiniai personažai. Jei Lietuvoje tokių žmonių yra vienetai, ten jų dešimtimis kasdien važiuoja. Tarkime, – žmogus, kuris kelionės metu, kiek įkaušęs, atsistoja ir pradeda visiems girdint deklamuoti Jeseniną. Kiti keleiviai jam ploja, išlipdamas jis pasako, kad jo laukia žmona ir jam dabar bus šakės. Arba būna, eina minia, ir tu pastebi iš jos vienintelį žmogų, kuris išsiskiria, patraukia dėmesį. Kas yra tai pastebėjęs, supras, apie ką kalbu. Man įdomu, ką tokie žmonės galvoja, kaip jie gyvena. Pradėjau rašyti apie juos miniatiūras, taip interpretuodama jų mintis. Tuo metu tikrai dar nemaniau, kad viskas išaugs iki muzikinio spektaklio.
Spektaklį režisuoti rugpjūčio mėnesį atvyksta Armėnijos Jerevano lėlių teatro režisierė Zara Antonyan. Ji dirbs su jaunais lėlių ir pantomimos teatro lietuvių aktoriais. Aš esu idėjos, tekstų ir muzikos autorė, darbą prie muzikinės dalies baigiau vos prieš kelias dienas. Pasiruošimas ir kūryba truko daugiau nei pusę metų, tad dabar norisi viską kuo greičiau paleisti į gyvenimą. Su Zara iš anksto dėliojamės mintis, internetu tariamės dėl scenografinių sprendimų.

VEIDAS: Per pusmetį, praleistą Maskvoje, galėjote įsijausti į Rusijos didmiesčio kultūrinį gyvenimą. Ar įmanoma jį kaip nors palyginti su situacija Lietuvoje?

J.Š.: Aš tokio klausimo sau net nekeliu. Maskvoje žmonių yra tiek, kad bet ką darydamas rasi savo publiką. Be to, ten gyvenimo tempas atrodo šimtą kartų greitesnis, ne visi žmonės su juo suspėja, dėl to jiems reikia kultūros. Kalbu su ten gyvenančiaisiais, jie man sako: “Mes į šį miestą tik dėl pinigų atvažiavom, mums niekas kitas nerūpi.” Tačiau manau, kad tai yra saviapgaulė. Kiekvienas žmogus, kuris atiduoda daug energijos, jos turi ir pasisemti. Dėl to maskviečiai bent kartą per savaitę eina į teatrą, į koncertus, jie yra apsišvietusi publika, nors tyčia patys to tarsi ir nesiekia – tiesiog be dvasinio peno ten ilgai neišsilaikysi.

Palyginti Lietuva yra maža ir šį mažumą galėtų kompensuoti tik labai stiprus noras kultūriškai vystytis, intelektualėti. Bet mūsų šalyje tai nelabai įmanoma – esame žemės, gamtos šalis. Daliai šalia gamtos gyvenančių žmonių yra visiškai nusispjauti į bendražmogiškas ar meno problemas – taip ir turi būti. Tačiau aš tikrai nesu nusivylusi lietuviais – Dievas mums nepagailėjo gabių, širdį džiuginančių žmonių, reikia tik juos saugoti. Naujasis spektaklis yra savotiškas atsidėkojimas Lietuvos publikai, kuriai jaučiuosi daug skolinga. Kartu tikiuosi, kad jis taps impulsu jauniems žmonėms kurti kai ką naujo ir drąsaus.

Mane stebina tik valdžios sprendimai dėl mokesčių kūrėjams. Jie kirto absoliučiai visiems, pasidarė praktiškai nebeįmanoma pragyventi iš kūrybos, jeigu nesi “didelis” arba parsidavėliškai “lankstus”. Tokiomis sąlygomis daug kam Lietuvoje yra sudėtinga pasilikti. Bet aš tikiuosi, kad viskas pagerės.

VEIDAS: Kokias prielaidas tam matote?

J.Š.: Prielaida vienintelė: žmogus iš esmės yra geras, tačiau labai stipriai priklausomas nuo aplinkos poveikio. Kokius 70 proc. jo gyvenime nulemia išoriniai veiksniai, ir tik gal 30 proc. jis atsineša gimdamas. Jei savo pavyzdžiu darysime nors menką teigiamą įtaką tiems 70 proc., tai atneš rezultatą.

Štai aš negaliu pasigirti, kad visada vargšams duodu pinigų, nes kai kurie labai agresyviai prašo. Prieina ir rėkia: “Duok du litus.” Tiesiog tau į veidą. Išsigąstu. Bet stengiuosi kompensuoti tai nuoširdžiu darbu, kuriuo vėliau dalijuosi su žmonėmis. Tikiu, kad ne tik man, bet ir jiems to reikia. Vienu iš pagrindinių meno tikslų dabar matau pagalbą atsitraukiant nuo per greito gyvenimo tempo, poilsį, per kurį žmogus galėtų prikaupti naujų jėgų, pasisemti švarių emocijų.

VEIDAS: Ar per greitą gyvenimo tempą jauti ir Lietuvoje?

J.Š.: Mes esame veikiami didžiųjų šalių skubėjimo ir su tuo sunkiai susitvarkom. Taip, pas mus tempas yra mažesnis, mažiau padarom, esam mažiau matomi, gal kartais apskritai nematomi. Dėl to aplinkui tvyro nerimas. Reikia išmokti paversti vidine energija, pati visada siekiu kažką padaryti taip stipriai, kad nebereikėtų galvoti, ar tai bus įvertinta ne tik Lietuvoje.

Tačiau, kalbant apie įsitvirtinimą užsienyje, išvykusi į Maskvą supratau, kaip svarbu pajusti kontekstą, pagyventi toje aplinkoje, kuri tau aktuali. Lietuvoje tave veikia beržai, liepos, ąžuolai, žolė, lėtesnis tempas, o ten tu gauni patirtį ir, jei pasiseka, tampi aktualus, įsilieji į jų kontekstą. Tai yra esminis dalykas menininkui. Jis turi šnekėti apie tai, kas skauda žmonėms, ir jam pačiam turi skaudėti dėl to.

VEIDAS: Vis dėlto atrodo, kad bent jau iš Lietuvos muzikos pasaulio, to kol kas niekam nepavyko padaryti – Lietuvoje žvaigždėmis laikomi muzikantai kirtus sieną tampa nebeaktualūs.

J.Š.: Kodėl nepavyko? Alina Orlova dabar visur graibstoma, reikia pagaliau išmokti tuo džiaugtis. Bet sutinku, kad Lietuvos žvaigždės yra ramiai spindinčios. Nėra psichozės, nėra klykiančių gerbėjų, bet ar to tikrai reikia? Vietoj žvaigždės kulto pas mus egzistuoja tyli pagarba, kuri, bent jau man, labai patinka. Kartais užtenka pasižiūrėti į žmogų, jis tyli, bet matai, kad jam koncertas patiko. Tokie žmonės leidžia tau būti. O psichozės apimti galėtų ir neleisti. Ar ne “Kvepalų” filme buvo scena, kur žmogų suplėšė į gabalėlius? Kai 1000 žmonių nori žūtbūt prisiliesti, jau reikia saugotis. O Lietuvoje yra ramu, saugu.

VEIDAS: Tačiau tokiomis aplinkybėmis vėl iškyla pinigų klausimas. Juk dėl per mažos auditorijos, dauguma Lietuvos kūrėjų didžiąją laiko dalį praleidžia užsiimdami visiškai kita veikla, kuri jiems garantuoja pajamas. Kūrybai laiko ir įkvėpimo lieka nedaug.

J.Š.: Sutinku, deja, pinigų klausimas dažnai yra esminis. Taip buvo ir prieš pradedant kurti naująjį mūsų spektaklį. Jau pačioje pradžioje mes negavom Kultūros rėmimo fondo finansavimo. Vis dėlto komanda susibūrė, visi pasiryžo dirbti iš idėjos. Bet vėl – žinojau, kad jei bus dirbama iš idėjos, negalėsiu jaustis ramiai, nes girdėsiu nevalgiusių vaikų klyksmą.

Nesuprantu, kokia situacija Lietuvoje su valstybės rėmimu kultūrai. Šįkart pabandėme, atrodo, projektas ir įdomus, ir tarptautinis, bet nieko negavome. Galbūt jie netiki, kad aš pinigų neturiu? Sutinku, gal kažkas buvo ne taip projekto paraiškoje, bala nematė. Tačiau, jei manęs klausia, ar aš patriotė, atsakau, kad norėčiau būti patriotė šalies, kurioje sudarytos sąlygos kurti, kur jautiesi saugus, kur tave palaiko. Patriotizmas – gyvas daiktas, jį reikia maitinti.

VEIDAS: Kaip vis dėlto gavote lėšų spektakliui?

J.Š.: Ilgai galvojau, ką daryti, ir supratau, kad vienintelis įmanomas dalykas yra mecenavimas. Esminė mecenavimo nauda yra ta, kad projektą remiantis žmogus ar verslo įmonė, gali ne tik sulaukti viešumo, bet ir pagerinti savo įvaizdį savo tikslinės auditorijos akyse – ypač, jei ji sutampa su projekto publika. Kartais norisi, kad verslininkai žiūrėtų į tai plačiau, nenorėtų rezultato iš karto. Lietuvoje dažnai susiduriu su siauroku požiūriu – akivaizdžios naudos norima iš karto. Tai natūralu – tokį požiūrį suformavo maža rinka, maži pinigai ir greita apyvarta.

Nepaisant tokio konteksto, išsiunčiau gal 80 laiškų įvairiems verslininkams su projekto pristatymu, gražiu prašymu prisidėti, paaiškinimais, ką mes darome ir kodėl mes jiems galime būti naudingi. Galiausiai radome keletą komercinių rėmėjų. Labai tuo džiaugiuosi, nes antraip projekto tiesiog nebūtų arba būtų, bet vėl girdėčiau alkanų vaikų verksmą.

Kai pagalvoji, – užtektų, kad kiekvienas tų 80 verslininkų paremtų po 100 Lt – jie tikrai nenuskurstų, o projektas įvyktų. Kultūros žmonėms kiekviena tokia parama yra labai svarbi, nes jiems irgi jau nusibodo zyzti, norisi pradėti džiaugtis šalimi, kurioje gyvena.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...