2015 Gruodžio 15

NATO plėtra

Juodkalnija antrąkart laimėjo didįjį loterijos prizą

veidas.lt

Scanpix nuotr.

Ties Kotoro įlanka įsikūręs nedidelis Tivato miestelis Juodkalnijos pietvakariuose jūsų greičiausiai nelaukia. Jis laukia tokių kaip Romanas Abramovičius, Kanados aukso kasyklų magnatas Peteris Munkas ar vienas turtingiausių Rusijos žmonių Olegas Deripaska.

Rima JANUŽYTĖ

Turtuoliai iš viso pasaulio jau maždaug prieš dešimt metų Tivate nusižiūrėjo ap­­leistą Jugoslavijos karinių jūrų pajėgų ba­zę. P.Munkas po ilgų derybų su Juod­kal­nijos val­džia nusipirko 54 proc. ten esančio „Por­to Mon­te­negro“ uosto akcijų. Vien P.Mun­­­kas čia jau įdėjo 135 mln. dolerių, nors už šio kanadie­čio ri­kiuojasi ir daugiau investuo­­­tojų, ir netgi la­bai solidžių. Europos re­kons­trukcijos ir plėtros ban­kas (ERPB) į „Por­­­to Mon­te­neg­ro“ in­ves­tuos mi­­lijardą do­le­rių. Pasaulio ban­ko in­dė­lis dar nė­­ra tiksliai ži­nomas, tačiau ir šis ke­tina prisi­dėti prie ke­lių ir geležinkelių į šį uos­tą tiesimo, vandentie­kio sistemos atnaujinimo ir „ge­res­nės ap­linkos užsienio investicijoms su­kūrimo“.

„Porto Montenegro“ jau dabar mažai kuo skiriasi nuo Monako, o ilgą ir spalvingą Tivato istoriją čia primena nebent kaip reliktas drybsantis Jugoslavijos laivas, per kuro periskopą galima pasidairyti į milijardierių superjachtas ir kurio denyje turčių vaikams įrengtas prašmat­nus baseinas.

Manoma, kad pavadinimas „Tivat“ yra atė­jęs dar iš III a. pr. Kr. Keltologai teigia, kad jis ki­lęs iš keltiško žodžio „tywod“ – smėlis.

Paveldėjo visą Jugoslavijos laivyną

Išliko nedaug rašytinių dokumentų apie tai, kas dėjosi šiose apylinkėse valdant Ne­ma­ni­čiams, Balšičiams, Crnojevičiams, Ve­necijos Res­publikai, Prancūzijai ir Austrijai-Vengrijai.

Viduramžiais derlingos Tivato apylinkių že­mės priklausė Kotoro, Prčanio ir Dobrotos aris­tokratams. Tenai stovėjo jų pilys, vasarnamiai, o nuo 1373 m. – ir bendromis aristokratų lėšomis pastatyta Šv. Anos bažnyčia.

1420–1797 m. Tivatas priklausė Venecijos Al­banijai (Venecijos Respublikos provincija). Tačiau miestu Tivatas tapo tik XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Austrija-Vengrija čia pastatė Karinio laivyno arsenalą. Paskui Tivatas buvo Ju­goslavijos, o po jos subyrėjimo – Juod­kal­ni­jos karinė jūrų bazė, kurią savo laivyno operacijoms kaip technikos ir logistikos bazę naudojo Rusija.

Šioje istorijoje yra dvi svarbios detalės. Pirmoji – Juodkalnija iš buvusios Jugoslavijos pa­veldėjo ne tik „Porto Montenegro“. Per re­gio­ną sukrėtusius Balkanų karus Kroatija ap­ėmė vos 35 Jugoslavijos kariniam jūrų laivynui priklausiusius laivus. Juodkalnijai liko visi kiti – visas didžiulis buvusios Jugoslavijos ka­rinis jūrų laivynas su visa įranga ir įvairių tipų laivais. Keletas jų nebenaudojami, kaip anas, turistų džiaugsmui riogsantis „Porto Mon­­te­negro“ superjachtų prieplaukoje.

Tačiau didžioji dalis buvusios Jugoslavijos karinio jūrų laivyno arsenalo vis dar puikiai vei­­kia, o Juodkalnija į jį kasmet investuoja di­džią­ją dalį visų gynybai skiriamų lėšų, siekiančių apie 40 mln. eurų ir sudarančių apie 1,5 proc. šios nedidukės valstybės BVP.

Kaip tik dėl šios priežasties galima suabejo­ti NATO atstovų, ką tik įteikusių Juod­kal­ni­jai kvietimą deryboms dėl narystės Aljanse, aiš­kinimais, jog Juodkalnija savo dydžiu ir pa­jė­gomis yra tokia nesvarbi ir nereikšminga, ­kad niekas nė nepajustų, jeigu ji prisidėtų prie NATO rimto karinio konflikto atveju.

Analitikai tikina, kad su savo dviem tūkstan­čiais karių Juodkalnija bus mažiausiai reikšmin­ga NATO narė, kurios įtaką Aljansui galima palyginti su Liuksemburgo. Neva kvietimas de­rėtis dėl narystės NATO turi tik strateginę reikš­mę. Žinoma, turi, bet ne tik tokią, kokią ak­centuoja NATO vadovybė ir kai kurie polito­lo­gai.

Pakrančių dalybos

Nepaneigsi, jog NATO plėtra šiuo metu yra strategiškai svarbus žingsnis, rodantis, kad Al­­jansas yra gyvas, kvėpuojantis ir augantis or­­­ganizmas. Kažką naujo priimti buvo pats lai­­­­kas, o kandidatų – ne tiek daug: be Juod­kal­­­­­nijos, tokį norą beviltiškai reiškia Ma­ke­do­ni­ja ir desperatiškai – Gruzija.

Pirmosios iš jų priimti nėra reikalo, nes Ma­­kedonijos priėmimas Rusijai iš viso nė mo­tais ir jos narystė Aljanse neatliktų jokios pa­ro­domosios funkcijos, be to, Makedonijai de­gan­ti raudona šviesa turi ir formalią priežastį – Graikijos nepritarimą. Antrosios na­rystė kaip tik būtų pernelyg didelis akibrokštas Ru­sijai, nors oficialiai jai koją kiša įšaldyti konfliktai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos.

Beje, žinia apie kvietimą Juodkalnijai de­rė­tis dėl narystės NATO Gruzijoje sukėlė di­de­lį visuomenės nepasitenkinimą. Juk Gruzija mo­dernizavo savo gynybos pajėgas. Įdiegė sti­prią ir skaidrią karinių pajėgų kontrolę. Įveikė korupciją. Prisidėjo prie keleto NATO mi­sijų. Pagaliau Gruzijos noras prisijungti prie Al­janso esąs kur kas stipresnis ir akivaizdesnis nei Juodkalnijos.

Užtat Aljansui kaip tik Juodkalnija yra tinkamiausia 29-oji narė. Ji yra kažkas per vidurį tarp Makedonijos ir Gruzijos.

Nors Juodkalnija savo mentalitetu ir santykiu su Rusija artimiausia Serbijai iš visų kitų buvusių Jugoslavijos respublikų, tačiau tas santykis vis tiek yra meilė per didelį atstumą, o prekybiniai Juodkalnijos ryšiai su Rusija bent jau pastarajai yra lašas ne tik Adrijos, bet ir visose jūrose kartu sudėjus. Tiesa, rusai išsijuo­sę aiškina, kad NATO pagrobė dar vieną jos įtakos sferoje buvusią valstybę, tačiau tai vei­kiau pykčio burbulo pūtimas nei tikroji ap­mau­­do priežastis.

Prisijungdamas Juodkalniją, Aljansas dar vienu žingsniu priartėja prie Viduržemio re­gio­no, kurį norėtų paversti NATO ežeru su pri­vačiu, Maskvai nebeprieinamu smėliu.

Visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė, ku­rioje yra Ispanija, Prancūzija ir Italija, jau se­­niai yra NATO teritorija. Pietuose nė viena vals­­tybė, tarp kurių Marokas, Alžyras ir Egip­tas, nėra Rusijos vasalės. Libija, galima sakyti, yra žlugusi valstybė ir iš viso nesiskaito.

Dabar NATO įsitvirtins ir Adrijos pakrantėse, kur NATO vėliavomis jau puošiasi Kroa­tijos ir Albanijos laivai, tad visame Vi­dur­že­mio regione Rusijai beliks tik vis dar Basharo al Assado Sirijos pakrantės.

Taigi vienintelis Rusiją tikrai nuoširdžiai er­zinantis su Juodkalnija susijęs dalykas – NATO atiteksianti Rusijos bazėms nepaprastai patogi Juodkalnijos pakrantė, o dar su visu Jugoslavijos laikus menančio laivyno pa­likimu.

Nuodėmės atleistos

Kodėl būtent Juodkalnijai atiteko visas Jugoslavijos laivynas – atskira, bet ne mažiau svarbi istorija, kurią nemalonu prisiminti net patiems juodkalniečiams, nors ji tuomet ir laimėjo – pirmą kartą – didįjį loterijos prizą.

Už tai, kas vėliau šiai šaliai leido pasisavinti ne tik Karinį jūrų laivyną, atsakingi Juod­kalnijos policijos būriai, kartu su serbais bombardavę Dubrovniką ir skerdę ištisus bosnių kaimus ir miestus. Dabar visa tai gali atrodyti kaip tolimas sapnas. Laisve jau senokai, nuo 2009 m., kvėpuoja ir Juodkalnijos generolas Pavle Strugaras, už nusikaltimus prieš civilius atsipirkęs vos septyneriais metais už grotų.

Vakarų pasaulis Juodkalnijai jau atleido ne tik smurtu ir krauju sulietus praėjusio šimtmečio pabaigos istorijos puslapius. 1999-aisiais Juodkalniją per Kosovo karą bombardavo tos pačios NATO pajėgos, kurios dabar ją maloniai priima į savo gretas. Tiesa, Juod­­kalnijos gyventojai NATO bombonešius prisimena kuo puikiausiai. Bent jau tas trečdalis visuomenės, kuris aktyviai pasisako prieš šalies narystę Aljanse ir kurį daugiausia sudaro serbai.

Tačiau trečdalis nieko nereiškia, juolab kad Juodkalnija nuo 2006 m., kai jos gyventojai referendumu tykiai atsiskyrė nuo Serbijos ir tapo nepriklausoma valstybe, bent jau imituoja demokratiją ir eina vakarietišku keliu. Tie­sa, nuolat klupdama. Ji vis dar yra viena skurdžiau­sių, korumpuočiausių, mažiausiai iš­si­vys­­čiusių Balkanų valstybių, o vidutinis Juod­kal­nijos darbuotojas, kurių ne tiek ir daug, nes nedarbas siekia 20 proc., uždirba tiek, kiek kainuoja dvi naktys vidutiniame „Porto Mon­tenegro“ viešbutyje – maždaug 700 eurų.

Užtat ilgametis šalies „valdovas“ Milo Du­ka­novičius, neapsisprendžiantis, ar jam la­biau patinka premjero, ar prezidento postas, savo turtais greit prilygs jei ne Donaldui Trumpui, tai bent tenisininkėms Venus ir Se­re­nai Wil­liams – ši trijulė dabar minima tarp aktyviai Sveti Stepano apylinkėse, esančiose prie pat „Porto Montenegro“, besidominčiųjų žeme ir nekilnojamuoju turtu.

Juos, matyt, sužavėjo Džeimsas Bondas, fil­me „Casino Royale“ lošęs pokerį Juod­kal­ni­­jos kazino. Tiesa, ši scena filmuota Čekijoje, ta­čiau per daug nuo realybės nesiskiria. Juod­kalnijoje vis dar galima pasinaudoti mokesčių rojaus pranašumais, gauti nelegalių pre­kių, o gal tiesiog švaistyti milijonus prabanga tviskančiuose pakrančių kurortuose.

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...