2012 Birželio 10

Juodasis narcizas

veidas.lt

Naują lietuvišką pilnametražį filmą „Narcizas“ (2012 m.) dar kino salėje pjausčiau trimis sluoksniais ir, deja, atskirai juos vartojau. Čia – kino operatoriaus darbas, čia –­ kino kompozitoriaus, o ten – jau visa kita.

Filmo kūrėjai buvo apsisprendę kurti stilistiškai „gyvą“, nesuvaidintą, gatvėje, koridoriuje, studijoje tarsi netyčia nusižiūrėtą herojų aplinką. Tokie principai ir pasaulėžiūra atrišo rankas operatoriui A. Kemežiui ir jis padovanojo mums (bei būsimų kartų žiūrovams) puikiausius nuostabaus vasarinio Vilniaus kadrus. Tiesą sakant, vien dėl tokių įamžinimo motyvų, vien dėl „dingstančio Vilniaus“ meistriško užfiksavimo geroje kino juostoje verta pradėti ir užbaigti daug kainuojantį filmą, verta jį žiūrėti ir nenuteisti, jei jis meniškai vis dėlto nepasiteisino.

Valakupių skurdus paplūdimys su besi­prausiančiu smėlyje žvirblioku, oro uosto tako akinanti baltuma, kylanti ir pakylėjanti Užupio gatvė, sovietinės architektūros aptrupėjęs ir šiltas cementas su į Santuokų rūmus atvykstančiais vestuvininkais, Žaliasis tiltas su taikiais kariais ir kolūkiečiais naktį pro taksi langą etc. paskleidžia filme gyvybę, einantį per miestą laiką, tikrą kino esenciją.

Tokią pat išcentrinę gyvybę ir visa rišantį nervą sukuria ir G. Puskunigio muzika, kurios yra daug, nes herojai – styginių kvarteto muzikantai. Muzika išsiplėšia į atskirą bėgimo takelį ir pasako daugiau nei veidai ar dialogai – pastarieji filme yra antriniai, striukai bukai papildantys turtingą muzikinę kalbą ir tik numanomą sudėtingą herojų vidinę būseną. Žinoma, tai, kad muzikantus vaidina tikri muzikantai, muzikines scenas savaime padengia aukštos prabos auksu – herojų galvas galima nekombinuojant filmuoti viename kadre su grojančiomis rankomis. Muzikuojančių (garso įrašų studijoje ar kažkur konkurse) herojų kadrai filme nuolatos yra „topiniai“, juose išsiskiria visi suplanuoti „Narcizo“ kvapai.

Pasiteisino ir operos dainininkės, gabios turbūt visiems menams A. Grigorian pasirinkimas herojaus žmonos, gydytojos Erikos vaidmeniui; įdomus ir negražaus, kerėpliško, nenarciziško herojaus draugo Tomo (akt. S. Šidlauskas) vaidmuo.

Deja, neįvykęs, nors labai išsikerojęs, visaip peršamas, ramstomas ir stimuliuojamas, pagrindinio herojaus Teodoro (graikas violončelininkas A. Vlachopoulos) darbas. Išskyrus įtikinamą vaidmens įgarsinimą (akt. V. Krulikovskis). Teodoro vienos išraiškos veido kaukė, manau, daugeliui žiūrovų sukels depresiją, kuria herojus, beje, ir serga.

Scenarijaus autorė ir režisierė D. Gasiūnaitė per keletą ilgų gamybos metų pernešiojo savo filmą-kūdikį, jis paseno ir dabar primena tą mažakraujį, kiek padėvėtą lietuvišką tarybinį kiną, kokį nors visų užmirštą „nelaimingą laimės neradusį“ („Laimingas laimės neradęs“, 1973). Pats sumanymas (nepasitenkinimas esama gerove, tobulybės ilgesys ir žinojimas, kad „niekas nepasikeis“) – labai gundantis, rizikingas, tačiau šitas herojaus perfekcionizmas scenarijuje pažymėtas tik punktyriškai, vadinasi, visos viltys buvo sudėtos į filmavimą, aktorius ir montažą, ir tam aiškiai pritrūko meistriškumo, patirties. Tokie „plonai išausti“ filmai kaip „Birželis, vasaros pradžia“, „Gyveno strazdas giesmininkas“ etc. gimsta ne kiekvienam ir nedažnai.

Sakyčiau, kad apsiblaususiam, pajuodusiam nuo vidinės suirutės violončelininkui Teodorui, tam herojui-narcizui, žvelgiančiam į savo vidų, jau nuo pačios filmo pradžios trūksta įvardijimo, tapatybės. Kas jis toks? Apsigausi, jei manysi, kad prieš tave talentingas muzikantas-atlikėjas. Muzika gležnam vyriškiui nesuteikia atgaivos. Įkvėpimas aplanko nebent žaidžiant futbolą su berniūkščiais. Santykiai su subtiliomis moterimis tik lamdo jo žiedlapius. Vidury­je filmo pasidaro aišku, kad turime reikalą su tipišku neurotiku, ir nieko daugiau.

Filmą žiūri ir skabai atskirus lapelius-scenas: ta nebloga, ana iš viso nuostabi, šitą nepastebimai išmesiu, o štai tą net tarp knygos lapų įsidėsiu, sudžiovinsiu… Žmona po budėjimo pareina namo, vyras groja, o dukrelė kosėja – pasirodo, ji buvo užspringus ir šioje filmo vietoje kilo nei šioks, nei toks konfliktas; tikras skulptorius R. Antinis lipdo gražią Teodoro galvą –­ et, neišėjo iš jo Beethovenas; na, epizodai su tikru Antiniu atrodo nereikalingi, užtat susirietęs, irgi realus diedukas, vis iššokantis iš vandens parduotuvėlės, yra atgaiva žiūrovo sielai – šią sceną pasidėsim atminčiai; atvykusi užsienietė smuikininkė Lėja su Teo netikėtai susigroja, susikalba, priglunda prie jo taip, kad neatplėši, bet jau kitą rytą pasirodo, kad ji tokia pat ligonė ir net kažkas dar baisiau, ir reikia sprukti nuo jos; o dar gerosios žmonos darbo aplinka, ją merginantys gydytojai ir visas kitas balastas su žuvytėm ir karuselėm.

Ekranizuoti frazę – „Štai praeis dešimt metų, ir vėl rasi save ant tos pačios sofos“ –­ nieko kino istorijoje nesureikšminant yra labai sunku. Gali išeiti tuščias susireikšminimas.

Filmo scenos-etiudai, atskirai surežisuoti-sugroti gal ir be falšo, vis nesusijungia, „neužgroja“. Tyliai dūžtantys likimai gražiai plūduriuoja su gražia G. Puskunigio muzika. Žodžiu, gryna kino depresija.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

culture.lt

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...